Toma Gudelytė. Gėdos paminklai: užsitęsusi rasinės nelygybės istorija

 

Alexis de Tocqueville’is yra pastebėjęs: „Nė vienas afrikietis nepasiekė Naujojo Pasaulio krantų savo noru.“ Po George’o Floydo nužudymo prasidėjusi masinių protestų banga nėra pirmoji, nukreipta prieš ilgametį sisteminį rasizmą ir policijos brutalumą afroamerikiečių atžvilgiu, tačiau šiomis dienomis ji virsta ir bekompromise akistata su kolonialistine Vakarų pasaulio praeitimi bei vergovinės sistemos pėdsakais dabartyje.

1971 m. kalėdama už aktyvizmą rašytoja Angela Davis pradėjo rašyti knygą „Moterys, rasė ir klasė“ („Women, Race and Class“) apie juodaodžių vergių būklę pietinėse valstijose ir pirmuosius feministinius judėjimus už moterų emancipaciją bei vergijos panaikinimą. Knygoje autorė išardė juodojo matriarchato mitą, kuriuo remiantis vergės turėjo tam tikrą galią ir mažiau kentėjo priespaudą nei vergai, drauge iškėlė aikštėn vidines išlaisvinimo judėjimo prieštaras ir įtampas parodydama, koks sudėtingas buvo abolicionizmo kelias, nekart pasukęs į atvirą rasizmą (net ir iš kovojusių už vergijos panaikinimą pusės) ir klasinį supriešinimą.

Terminą „rasė“ A. Davis knygoje naudojo sąmoningai pabrėždama: abolicionizmo judėjimas iš esmės nepanaikino žmonių skirstymo odos spalvos, religijos ar lyties pagrindu. Dėl užsitęsusios segregacijos afroamerikiečiai tapo viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių ir šiandien vis dar yra diskriminuojama darbo, švietimo ir teisingumo srityse. Senosios, tariamu vienos grupės pranašumu prieš kitus grįstos mentalinės struktūros davė pagrindo instituciniam rasizmui ir socialinėms kliūtims, kurių pasekmes stebime šiandien. Todėl antirasistinis judėjimas, kurio savajai kartai ir ateities maištautojams linkėjo A. Davis, neišvengiamai privalo būti atviras, t. y. vienijantis diskriminuojamas mažumas, ginantis žmogaus teises ir reikalaujantis esminių politinių pokyčių.

 

Žilvinas Jagėla. „Neabejingas pirštas“
Žilvinas Jagėla. „Neabejingas pirštas“

 

Vis didesnį pagreitį įgaunantis ir vis matomesnis „Black Lives Matter“ (BLM) judėjimas (prasidėjęs 2013 m.) bei dabartinės solidarumo eitynės daugelyje pasaulio šalių, ypač buvusiose kolonijinėse imperijose – Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ar Italijoje, – regis, yra panašus, rasinės nelygybės sukeltas atviras judėjimas. JAV protestuotojams priekaištaujama dėl pilietinių neramumų, padegtos policijos nuovados, riaušių ir įvairių vandalizmo atvejų. Kodėl neprotestuojama taikiai? Išvertus: kodėl nepaklūstama esamai tvarkai? Šalyje, kurios prezidentas ragina kovoti su COVID-19 dezinfekcinio skysčio injekcijomis, o sveikatos draudimas ir aibė paslaugų prieinamos ne visiems (per pandemiją tikimybė afroamerikiečiams mirti nuo COVID-19 dvigubai didesnė nei baltiesiems, o bedarbių skaičius baigia pasiekti 40 mln.), socialinis maištas buvo laiko klausimas. Šiandien drauge protestuoja profesinės sąjungos, įvairios marginalizuotos mažumos ir ypač daug baltųjų.

Tiesa, BLM eitynės įgauna ir tam tikro retrospektyvumo: piktinamasi ne vien dėl pavienio piliečio nužudymo tvarkos sergėtojų rankomis, bet ir gana radikaliai atmetama rasinė prievarta, kaip sistema, turinti konkrečias ištakas ir istoriją. Augantis protestuotojų įniršis Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje ir JAV liejamas ant paminklų ir atminimo lentų iškiliems ir savo nacijai nusipelniusiems veikėjams. Birželio 7-ąją Bristolyje nuverstas ir į upę įmestas paminklas Edwardui Colsonui. Šio turtuolio vardu mieste pavadintos gatvės, koncertų salė, mokyklos ir barai. Gausius turtus, vėliau išdalytus labdarai (baltiesiems tėvynainiais), E. Colsonas susikrovė iš vergų prekybos: „Royal African Company“ narys E. Colsonas XVII a. į Ameriką išgabeno apie 84 000 pagrobtų vyrų, moterų ir vaikų, iš kurių 19 000 žuvo kelionėje dėl siaubingų kalinimo sąlygų. Pratęsiant A. de Tocqueville’io mintį, afrikiečius į Naujojo Pasaulio krantus išplukdė Senojo Pasaulio gyventojai, kuriems paminklai tebestovi mūsų viešosiose erdvėse.

Jei Liverpulis, kaip ir daugelis kitų, iš vergų prekybos klestėjusių buvusios imperijos uostamiesčių, stojęs akistaton su praeitimi, pašalino iš miesto toponimijos visus vergų pirklių vardus ir įkūrė Tarptautinį vergijos muziejų, Bristolio administracija ilgai svarstytą galimybę imtis panašių permainų galiausiai atmetė. Miesto meras žada iš upės ištrauktą skulptūrą perkelti į muziejų, o į diskusiją įsitraukęs Banksy siūlo miestui alternatyvų projektą: skulptūrą, vaizduojančią pasvirusį E. Colsono monumentą ir jį nuimančią minią. Taip būtų išsaugotas kultūrinis objektas ir drauge įženklintas pakitusio politinio jautrumo bei sąmoningumo kontekstas. Banksy kategoriškas: rasizmas – baltųjų problema.

Po E. Colsono atėjo karaliaus Leopoldo II – „Kongo nukariautojo“ – eilė, tik šįkart Antverpene stovinčią skulptūrą nugriovė ne protestuotojai (tiesa, gerokai apniokoję paminklą), o miesto valdžia, išplatintame pranešime patvirtinusi paminklą galutinai iškelianti į muziejų. Žinią karališkoji šeima įvertino neigiamai. Leo­poldas II atsakingas už vieną brutaliausių genocidų Afrikos kolonializmo istorijoje: jam valdant nužudyta daugiau kaip 10 mln. žmonių. Už monarcho skulptūrų pašalinimą iš visų Belgijos viešųjų erdvių surinkta begalė parašų ir visuomenėje pamažu sklaidosi romantizuotas kolonializmo mitas. Paradoksalu, bet kolektyvinis skulptūrų griovimo ir bjaurojimo veiksmas virsta savotiška istorijos pamoka ir kritišku dominuojančių diskursų permąstymu.

Troškimas dekolonizuoti viešąsias erdves stip­rėja ir protestuotojai jau taikosi į generolo Horatio Nelsono ir Winstono Churchillio paminklus, Kristupą Kolumbą (jo skulptūrai Bostone nukirsta galva), Amerikos indėnų „civilizuotojus“ jėzuitus, naciams simpatizavusį skautizmo pradininką R. Badeną-Powellą ir net škotų filosofą Davidą Hume’ą, mėgusį pasamprotauti rasiniais klausimais. Italijoje, vis dar vengiančioje atviros diskusijos apie kolonijinę praeitį, šių dienų įtampa prasiveržė Milane, BLM judėjimo dalyviams pareikalavus nukelti žinomo žurnalisto Indro Montanelli’o skulptūrą (statytą 2006 m.). Beje, lygiai prieš metus, suaktyvėjus diskusijai apie smurtą prieš moteris, feminisčių judėjimo „Non una di meno“ („Nė viena mažiau“) atstovės apipylė skulptūrą rožiniais dažnais, atkreipdamos visuomenės dėmesį į I. Montanelli’o nusikaltimus 1935 m. Etiopijoje: žurnalistas, anuomet tarnavęs okupacinėje italų kariuomenėje, laikė 12-metę sekso vergę, kurią vėlesniuose interviu meiliai vadino paklusniu gyvulėliu. Anot I. Montanelli’o, kitaip nei Europoje, Afrikoje taip elgtis įprasta: suderėjus tinkamą kainą „negriukė“ pati įšoka į tavo lovą (šią istoriją dažnai anekdoto forma žurnalistas pasakojo iki pat 2000-ųjų). I. Montanelli’o skulptūros ginti suskubo jo kolegos vyrai (baltieji), seksualinę prievartą ir rasizmo faktą nurašantys kaip antraeilį klausimą.

Kritikuojantys paminklų darkytojus tvirtina, esą privalome atsižvelgti į istorinį kontekstą ir nevertinti praeities idėjų šiandienos kriterijais ir vertybėmis. Bet ar tikrai šiuo atveju kalbame vien apie praeitį? Ar tikrai protestuotojai siekia istorinio revizionizmo ir cenzūros? Veikiau priešingai: į visuomenės dėmesio lauką jie grąžina temas, ilgai dangstytas po kilimėliu. I. Montanelli’o pavyzdys byloja, kokia dar gaji mūsų visuomenėje seksistinė kultūra. Į rasinę pasaulio viziją įtvirtinusio elito monumentus nusitaikę aktyvistai užkabina jautrų nervą: nepaisant laiko distancijos, vakarykštė kolonijinė leksika neišnyko – ji vėl ir vėl išnyra baltųjų suprematistų ir įvairių nacionalistų politinėse programose, kur juodaodžiai migrantai ir musulmonai įvardijami kaip „problema“.

Rasės sąvoką populizmo žodyne sėkmingai pakeitė žodis „tapatybė“, kaip atskirtis ir menamas pranašumas. Italijos pietuose pomidorus už 3 Eur per dieną skinantys ir lūšnynuose žeminančiomis, nehigieniškomis sąlygomis gyvenantys beteisiai senegaliečiai, bengalai ir sikhai – šiandienos vergai – lieka už mūsų diskriminuojančios tapatybės ribų. Migrantai tampa bebalsėmis ir sąmoningai nuistorintomis figūromis, ir tokią jų situaciją vis labiau įtvirtina liberaliųjų demokratijų instituciniai sprendimai. ES vyriausiasis užsienio reikalų ir saugumo politikos įgaliotinis Josepas Borrellis smerkia G. Floydo nužudymą ir JAV pareigūnų piktnaudžiavimą jėga, tačiau nė žodžiu neužsimena apie brutalų ES šalių policijos elgesį su migrantais Balkanų pasienyje, Lesbo saloje, Kalė ir kituose Europos lūšnynuose.

Jei norime išsigelbėti nuo rasinės neapykantos chaoso, somaliečių kilmės italų rašytoja Igiaba Scego pataria: „Privalome visiems laikams susikurti modernų, daugiakultūrį ir susiejantį europietišką identitetą, leidžiantį visiems turėti lygias teises ir vienodas pareigas.“ Galbūt išjudinę vieną kitą paminklą išjudinsime ir represinę, su žmogaus teisėmis prasilenkiančią pasaulėjautą, nuo to visiems bus lengviau kvėpuoti.

 

„Renovuojant Afrikos muziejų“ ČIA

Draugai