Pasaulis jau seniai pametė galvas dėl Karlo Ove’s Knausgårdo autobiografinių romanų, kuriuose jis prieš skaitytojus stojo nuogas it ką tik nudirtas triušelis. Savo gyvenimą pavertęs daugiatomiu kūriniu rašytojas išdrįso pasirodyti silpnas ir tai suveikė. Neseniai debiutavęs POVILAS ŠKLĖRIUS taip pat neišsigando atvirumo – asmenine medžiaga prisodrino du romanus: „Ko negalima sakyti merginai bare“ („Tyto alba“, 2016) ir „Mano tėvas, mano sūnus“ („Tyto alba“, 2017). Vos knygos pasirodė, skaitytojai suskato rašyti Povilui dalydamiesi patarimais arba prašydami pagalbos.

 

Daugiau nei dešimtmetį rašai tinklaraštį – viešą dienoraštį, kuriame fiksuoji kasdienybės situacijas, sutiktus žmones. Nebijai dėl savo atvirumo tapti pažeidžiamas? Ir ar turi tabu, kurio negalėtum peržengti?

Tinklaraštį* pradėjau rašyti maždaug 2005 metais. Man tai buvo savotiška pereinamoji erdvė – iki tol mėgau sėdėti internetiniuose pokalbių kambariuose („mIRC“) ir bend­rauti su pažįstamais ir nepažįstamais. Tinklaraštis, kaip ir „mIRC“, teikė galimybę bendrauti su žmonėmis, tačiau tinklaraščio skaitytojai dažniausiai likdavo anonimai, t. y. sunku būdavo žinoti, kas jie ir kiek jų. Atrodydavo, rašau asmeniškus dalykus, tačiau jie kažin kaip nepasiekia adresato. Dabar galvoju pragmatiškiau: mažai tokių, kuriems įdomūs rašančiojo asmeniniai dalykai ‒ internete ir taip pilna įvairiausių tink­laraščių. Ir ką gali pasiūlyti skaitytojui, jei gyveni niekuo neypatingą gyvenimą? Tačiau rašau tinklaraštį toliau ir negalvoju nei apie skaitytojus, nei apie tai, kad kas nors panaudos ten esančią medžiagą prieš mane. Tinklaraštis man svarbus, nes ten sukaupta daug išgyvenimų, be to, romanus rašau remdamasis jo medžiaga. O tabu tikrai turiu – yra dalykų, apie kuriuos nerašau.

Esi minėjęs, kad rašai ir terapiniais tikslais. Kokias gydomąsias funkcijas tau atlieka tekstas?

Kai būdamas paaugliu pradėjau rašyti dienoraštį, nemąsčiau, kam man to reikia ir ką tai duoda. Taip pat buvo ir su apsakymais, eilėraščių rašymu – rašiau, nes patiko. Manau, pomėgis rašyti toks pat įprastas dalykas kaip pomėgiai megzti arba žvejoti. Be to, rašymo procesas rūpėjo labiau nei rezultatai. Vėliau pastebėjau, jog užrašius tam tik­rus dalykus, jie tampa ne tokie aktua­lūs, mažiau dėl jų skauda. Tačiau po pirmojo romano supratau: ne viskas, ką parašai, lengviau užsimiršta. Aprašyti įvykiai kartais kaip tik giliau įsiskverbia ir nepaleidžia. O skaudžiausia rašyti tai, ko niekada nebuvo, bet labai norėjai, kad būtų, – tada šie dalykai lieka amžinai neišsipildę ir visam laikui pasmerkti neišsipildyti. Pavyzdžiui, po romano „Ko negalima sakyti merginai bare“ daug kas domėjosi, kaip man sekasi su romane aprašyta Liucija, – nieko neatsakydavau, tik nusišypsodavau. Nes realybėje viskas buvo kitaip nei graži istorija romane, ir apie tai kalbėti visai nesinorėjo.

Rašai paprastais sakiniais. Kodėl pasirinkai tokį stilių?

Niekad nesvarsčiau, kaip turėčiau rašyti, todėl pačiam sunku suprasti, koks mano stilius. Jeigu sako, kad paprastas, greičiausiai toks ir yra. Manau, stilius būtent toks, nes rašau apie paprastus dalykus, mėgstu aptarti smulkmenas. Įdomiausia fiksuoti žmogaus būsenas – ramiai, viską gerai apgalvojus, neskubant. Taip pat manau, kad iš dalies stilius susijęs su romanų veikėjais, jie net veikdami išlaiko stebėtojo poziciją. Jei kalbėtume apie man įtaką galėjusius padaryti rašytojus, turėčiau paminėti Bohumilą Hrabalą ir Jurgį Kunčiną –­ įkvėpimo sėmiausi ne iš to, apie ką jie rašė, bet kaip rašė.

Tavo antrame romane svarbi seksizmo tema. Pagrindinio veikėjo Tomo tėvas stengiasi atitikti vyriškumo standartus ir dėl to kyla daug dramų, kurias vėliau iš dalies kartoja sūnus. Koks tavo santykis su lyčių studijomis? Esi susipažinęs, o gal domiesi maskulinizmo ar feminizmo teorijomis?

Dabar jau nepamenu, tikslingai ar atsitiktinai, bet bakalauro studijų metais išklausiau tris laisvuosius dalykus Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre. Labiausiai patiko Solveigos Daugirdaitės dėstyta „Lyties samprata Vakarų kultūroje“. Paskaitos buvo labai įdomios, turėjau progą susimąstyti apie tai, kaip pats suvokiu moteris ir vyrus. Paaiškėjo, jog nesu išskirtinis ir turiu daug seksistinių nuostatų. Kartu buvo įdomu stebėti vieną studentą, kuris kalbėjo tarsi labai teisingas žmogus, tačiau nuolat mužikiškai pertraukdavo dėstytoją. Tada ir susimąsčiau, kad galim save laikyti iki apsišikimo gerais žmogeliukais, bet mūsų natūrali elgsena rodo visai ką kita. Pirmame romane seksizmo apraiškas stengiausi kuo labiau sumažinti, o rašydamas antrą nusprendžiau nepataikauti ego ir parodžiau save kaip veikėją, kuris stengiasi išvengti klaidų, tačiau vis tiek jas kartoja. Kūryba man – geras būdas susipažinti su savimi, ypač ta puse, kurią stengiuosi slėpti nuo kitų.

Kasdieniame gyvenime susiduri su seksizmu? Jei taip, kokiu?

Manau, kiekvienas – šiek tiek seksistas. Įdomu stebėti išsilavinusius, modernius, apsiskaičiusius žmones, tačiau bend­raujant kartais nugirsti kažką labai seksistiška. Tada ir susimąstau, kad leng­va žinoti, kaip būti geresniu žmogumi, tačiau visai kas kita ‒ pritaikyti tai praktikoje. Teoriškai visi norime būti geriausi, bet praktikoje veikia visa krūva mums įdiegtų stereotipų. Todėl galiu drąsiai prisipažinti: taip, aš irgi kartais esu seksistas, net didelis ir šlykštus seksistas, ir tai pripažinti labai sunku, nes šių dienų visuomenėje gali būti labai greitai nulinčiuotas. Manau, seksizmas Lietuvoje ‒ žemo empatijos lygio prob­lemos dalis: neseniai atliktame tyrime nustatyta, kad lietuviai – mažiausiai empatiška tauta pasaulyje. Aš pats dar tik mokausi būti neabejingas aplink mane esantiems žmonėms.

Kaip manai, ar tekstas turi lytį? Kas tau yra „vyriška literatūra“?

Turint omeny, kad vyrai išgyvena vyriškumo krizę, labai sunku pasakyti, kas ta „vyriška literatūra“. Detektyvai? Ne. Mokslinė fantastika? Ne. Istoriniai romanai? Ne. Moterys literatūroje niekuo nenusileidžia vyrams. Kalbant apie lietuvių literatūrą, man jau seniai labiau patinka moterų parašyta proza (Giedros Radvilavičiūtės, Undinės Radzevičiūtės, Ugnės Barauskaitės), o poezijoje labiau žavi vyrų kūryba (Vytautas Stankus, Gintaras Bleizgys). Kita vertus, peržiūrėjęs 2016 m. skaitytų knygų sąrašą turiu pripažinti: statistika byloja, kad skaitau beveik vien vyrų knygas – iš 47 perskaitytų tik 8 moterų.

Tavo knygose ryškus vienatvės motyvas. Kaip manai, kokia jo kilmė, neutralizavimo būdai?

Romanuose veikėjai vienatvę patiria po daug reiškusių, bet nutrūkusių santykių – jiems pasibaigus likdavo neįgalūs. Knygoje „Ko negalima sakyti merginai bare“ pasakotojas atskleidžia savo meilės istorijas, kurioms pasibaigus jausdavosi visko netekęs. Tada iš inercijos eidavo į beviltiškus pasimatymus, iš jų nieko gera neišeidavo, bet tikėjimas meile ir jos siekis galiausiai atsipirko – jis sutiko Liuciją, ja susižavėjo ir nugalėjo nusivylimą santykiais. Ant­roje knygoje vienatvės nėra tiek daug, čia akcentuojami veikėjo tėvų konfliktai, aprašoma disfunkcinė šeima. Tačiau svarbi ir nelaimingos meilės tema: pasakotojo ryšys su mergina nutrūko, jis norėjo pamilti kitą merginą, tačiau viskas baigėsi fatališkai. Pasirinkimas rašyti apie vienatvę paremtas sava patirtimi: laikausi nuostatos, kad reikia rašyti apie tai, ką žinai ir esi išgyvenęs, nes tada tekstas tikras.

Meną „vartoji“ bėgdamas nuo rutinos, o gal tai rutinos dalis?

Muzika ir literatūra man – tiek rutinos dalis, tiek ir būdas nuo jos pabėgti. Tiesa, kai kuriuos literatūros ir muzikos kūrinius „vartoju“ norėdamas pasijusti geriau. Vadinu juos terapiniais kūriniais: Charleso Bukowskio poezija ir kai kurie romanai, Romaino Gary, J. Kunčino kūryba, taip pat grupės „Hodera“ albumas „United By Birdcalls“ ir Father John Misty „I Love You Honey­bear“.

Intensyviai rašydamas gali skaityti kitų autorių knygas? Ar jie nedaro tau, tarkime, neigiamos įtakos, kai puikų svetimą tekstą pradedi lyginti su saviškiu?

Būna, kad perskaitau kito autoriaus kūrinį ir pagalvoju – aš taip gerai niekada neparašysiu. Bet nereikalauju iš savęs ko nors neįtikėtinai nuostabaus, todėl per daug nesikankinu. Geras literatūros kūrinys – džiaugsmas savaime ir puiki priemonė tobulinti rašymą.

Ką manai apie Lietuvos rašytojų sąjungą? Planuoji ten stoti, o gal kaip tik vengi?

Nesu susijęs su Lietuvos rašytojų sąjunga. Viena ausimi girdėjau apie narystės naudą, tačiau nežinau, kaip ten patenkama ir ką Sąjungos nariai veikia, todėl dabar apie narystę nesvarstau. Mažai bendrauju su kitais rašančiais žmonėmis. Pasikalbu su poetu Pauliumi Norvila, bet mes daugiau diskutuojam apie stalo žaidimus nei apie rašymą. Tiesą sakant, jei ne Pauliaus siūlymai kartu rengti skaitymus, matyt, rašyti būčiau metęs visai. Be Pauliaus artimai bendrauju su Lietuvos slem poe­zijos kūrėjais ir atlikėjais – būtent slemo scenoje jaučiuosi esąs savo vietoje.

Pasidalyk keisčiausiomis skaitytojų arba klausytojų reakcijomis.

Socialiniai tinklai naikina atstumą tarp rašytojo ir skaitytojų, todėl po pirmojo romano daug reakcijų sulaukiau būtent socialiniuose tinkluose. Labiausiai įsiminusi reakcija buvo vieno vaikino pasiūlymas ne kabinti merginas baruose, bet permiegoti su juo. Taip pat gaudavau įvairių žmonių žinučių su klausimais, kaip gyventi, kaip nejausti vienatvės, kaip elgtis sudėtinguose santykiuose. Iš pradžių tai buvo įdomu, bet vėliau ėmė slėgti. O pati keisčiausia reakcija – vieno vyro ranka parašytas laiškas, kuriame jis papasakojo savo meilės istoriją, kaip kas metus įsimyli vis kitą merginą, bet nuolatos grįžta pas žmoną. Perskaitęs tą laišką pirmą kartą pajutau norą būti paliktas ramybėje ir kad kai kurie žmonės pasilaikytų savo istorijas sau.

* arsonistsprayers.wordpress.com

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė