Toma Gudelytė. Patyrusioms smurtą – priverstinė motinystė?

„Abortas – didžiausia grėsmė taikai.“ Tokiomis informacinėmis skrajutėmis Lenkijos „Fundacja Życie i Rodzina“ („Gyvybė ir šeima“) savanoriai pasienyje pasitiko nuo karo bėgančias ukrainietes. Kad skambėtų įtikimiau, dvikalbes skrajutes papuošė Motinos Teresės iš Kalkutos citatomis ir sudarkyto gemalo vaizdais. Subtili psichologinė žinia išžagintoms Bučos moterims ir mergaitėms. Nesvarbu, kad pabėgėlės pastojo ne savo noru, galbūt po kelias dienas trukusių kankinimų ir žeminimo. Kūdikis – Dievo dovana, net jei nuo rusų kareivio.

Jei tai tebūtų pavienių fanatikų siautėjimas pasienyje, būtų dar pusė bėdos. Tačiau kaimyninėje šalyje atsidūrusių ukrainiečių, patyrusių seksualinę prievartą ir pasiryžusių nutraukti nėštumą, padėtį sunkina pati valstybė: Lenkija yra griežčiausius aborto įstatymus Europoje įvedusi šalis. 2020 m. Lenkijos Konstitucinis Teismas uždraudė abortą net vaisiaus apsigimimo atveju, o dabar svarsto galimybę įvesti „nėščiųjų registrą“ – teisinį įrankį, leisiantį pareigūnams sekti dėl įvairių priežasčių nėštumą nutraukusias (taip pat ir patyrusias persileidimą) moteris, o prireikus ir teisiškai jas persekioti. Savotiška gimdos kontrolės institucija, su tam tikrais „krizinio nėštumo“ centrų atspalviais.

Tiesa, Lenkijoje nėštumo nutraukimas vis dar leidžiamas trimis kraštutiniais atvejais: esant pavojui motinos gyvybei (nors ši išimtis jau kertasi su 2020 m. Konstitucinio Teismo sprendimu dėl apsigimusio vaisiaus), incesto ir išžaginimo atvejais. Pastarąjį, kaip rodo daugelio šalių praktika, įrodyti sunkiausia, ypač karo kontekste: kaip surinkti įrodymus tyrimui pradėti? Mat leidimą abortui išžaginimo atveju Lenkijoje išduoda prokuroras. O kiek truks toks tyrimas ir ar moteris nebus priversta išnešioti nenorimą kūdikį iki gimdymo termino? Prieš karą, beje, pačios lenkės saugaus aborto dažniausiai vykdavo į Ukrainą.

 

Etruskų Demetra, žemės ir vaisingumo deivė (VI a. pr. Kr.), Milano archeologijos muziejus. Autorės nuotrauka
Etruskų Demetra, žemės ir vaisingumo deivė (VI a. pr. Kr.), Milano archeologijos muziejus. Autorės nuotrauka

 

Paviešinus žinią apie masinius prievartavimus okupuotuose Ukrainos vietovėse nusirito nuoširdi solidarumo banga: priešais begalę Rusijos Federacijos ambasadų ir konsulatų protestuoti rinkosi skirtingų tautybių moterys kruvinomis kelnaitėmis ir už nugaros surištomis rankomis. Seksualinis smurtas sukrėtė ir sukėlė užuojautą aukoms. Deja, kare tai viena dažniausiai prieš civilius (daugiausia moteris) naudojamų teroro strategijų. Neseniai vykęs Bosnijos ir Hercegovinos karas pagarsėjo būtent etniniais sistemiškai ir planingai vykdytais prievartavimais. 1992 m. serbų milicija Bosnijoje įsteigė kelias seksua­linių vergių stovyklas, kuriose pastojusios moterys buvo kalinamos iki pat gimdymo, kad išnešiotų „benkartus“, kuriais užterštų savo giminę ir tautą. Etniniais prievartavimais siekta palaužti bendruomenę ir genetiškai „paženklinti teritoriją“. Sukurti ilgalaikę traumą. Tarptautinis Hagos teismas etninį prievartavimą pripažįsta nusikaltimu žmonijai.

Kalbėti apie teisę į nėštumo nutraukimą šiandien ypač svarbu, ir ne vien karo kontekste. Gaila Lenkijos moterų, kurioms vyriausybė, užuot gynusi jų interesus, nesuteikia sąlygų saugiam abortui – jų gyvybė ir sveikata šiandien vertos mažiau nei dar besiformuojančio vaisiaus. Pasak „Nowa Lewica“ deputatės Anitos Kucharskos-Dziedzic, Priekarpatės vaivadijo­je jau kelerius metus neatliktas nė vienas legalus abortas. Medicininį (asmens fizinės ir psichinės sveikatos) klausimą pavertus išimtinai politiniu seksualinio smurto aukos žalojamos dar kartą, o apsigimusį vaisių išnešioti priverstoms motinoms nesuteikiama teisė laisvai ir sąmoningai apsispręsti. Tačiau ką šalies institucijos ir teisuoliškos pro-life organizacijos siūlo tėvams, turintiems pasaulin paleisti apsigimusį, galbūt vegetuoti pasmerktą žmogų? Kokia reali parama teikiama šeimoms, auginančioms vaiką su sunkia negalia? Ar jos tikrai nėra paliekamos vienos dorotis su tokia našta?

Nuoširdžiausias tekstas, kurį teko skaityti apie aborto patirtį, – estų poetės ir vertėjos Maarjos Kang­ro knyga „Stiklo vaikas“ (2016). Motinystė – tai begalė kintamųjų, rašo autorė, kažkam pasiseka labiau, o kažkam mažiau. Ji pasakoja savo istoriją, kaip po pirmo nesėkmingo dirbtinio apvaisinimo mėgina pastoti dar kartą, tačiau sulaukia negailestingos diagnozės: akranija – kūdikiui nesivysto kaukolės skliautas ir smegenis netrukus išplaus vaisiaus vandenys. Išgyvenimo tikimybė nulinė, gimęs kūdikis ištvertų daugiausiai kelias valandas ar dienas. Laimei, M. Kangro gyvena ne Lenkijoje ir gali sprendimą priimti pati.

M. Kangro permąsto savo santykį su kūnu laukiantis „mažosios paribio būtybės“, vaiko netektį kaip asmeninį išgyvenimą ir kultūrinį reiškinį. Taip pat ryžtasi aprašyti fizinę medikamentinio aborto patirtį: nutekėjusius vandenis, kraujavimą, apvemtas palatos grindis ir išstumtą 15 savaičių dukrelės gemalą – jos „stiklo vaiką“, su kuriuo atsisveikinti reikia kitokio, naujo ritualo. „Negimusio ar labai anksti gimusio vaiko mirtis yra keistas nesuvokiamas dalykas. Tu gedi ne vien savo vaizduotės padarinio, bet tikro žmogaus, kuris iš tikro gyveno. Tačiau kas jis buvo? Jis nekalbėjo, nereiškė savo minčių nei būdo, tu jam tai išgalvojai. Tai tavo vaizduotė, tavo spėjimas, kurio tu gedi, bet kartu ir ne (...). Tu gedi neišsipildžiusios ateities“ (p. 157).

Skaitydama M. Kangro knygą – autoironišką, nesimėgaujančią skausmu ir savigrauža – mąsčiau, kaip mums trūksta būtent tokių atjautos santykio pratybų, kur viskas nebūtų suvedama į kaltę ir priekaištą, nebūtų suabsoliutinama. Atsispirdama nuo savo patirties autorė kuria naratyvinę erdvę platesnei etinei ir filosofinei refleksijai: „Kaltės jausmas yra kultūrinė automatika, tai mechanizmas, kuris nesąmoningai įsijungia ir kurį kaskart vėl reikia kantriai išjungti. Jis įsijungia akimoju, o jį išjungti – ilgas procesas“ (p. 163). Mąsčiau apie lenkes, pabėgėles ukrainietes ir visas tas moteris, kurioms kaltės ir gėdinimo kultūra vis dar primeta beprasmiškai traumuojančias patirtis.

Mąsčiau, kad Lietuvoje medikamentinio aborto įteisinimas dar tik svarstomas, o jau kelia buką pasipriešinimą: neva tablete nutraukti nėštumą pernelyg paprasta, lengvabūdiška, pernelyg neskausminga. Religinėje mąstysenoje nuodėmę privalo lydėti kančia. Dar mąsčiau, kad M. Kangro negimusio vaiko tėtis Jaanusas – homoseksualus bičiulis ir kad šis faktas nušviečia ne mažiau svarbų diskusijos dėl partnerystės Lietuvoje momentą, iki šiol sėkmingai ignoruojamą: vienalyčių šeimų teisę įsivaikinti ar susilaukti atžalų. Argi neparadoksalu: kol vienos moterys verčiamos tęsti nenorimą nėštumą (nes abortas – moralinis blogis), kitoms tėvystė neigiama atvirai diskriminaciniu pagrindu. Pirmenybė teikiama ne vaiko teisėms ir apsaugai – tarsi Lietuvoje vienalytėse šeimose auginamų vaikų nebūtų, – o homofobiškos aplinkos paranojoms ir tariamoms baimėms.

M. Kangro, neslepianti savo ateistinių pažiūrų, atmeta bet kokią motinystės mistifikaciją ir eina „prieš gamtą“, nes sąmoningas žmogus tėvystę renkasi ne todėl, kad gali, o todėl, kad nori. Jaučia egzistencinę būtinybę. Tėvystė autorei pirmiausia yra subrandintas laisvos valios aktas. Lietuvos psichologų sąjunga, išsakiusi palaikymą civilinės sąjungos įstatymui, taip pat kviečia žvelgti į visumą ir permąstyti šeiminius santykius atsižvelgiant į dabartinę socialinę tikrovę. Teisė į saugų abortą, teisė į pagalbinį apvaisinimą ir įsivaikinimą, teisė į santuoką ir LGBTQ+ asmenims – visa tai stiprina bendruomeniškumą ir kuria saugią, sveiką, pagarbią aplinką, kurioje geriau jausimės visi. Ir tai yra pagrindinė taikos sąlyga.


Toma Gudelytė – vertėja, publicistė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. Gyvena Italijoje.