Primo Levi, aprašydamas nacių koncentracijos stovyklas, pastebėjo, kad užsitęsusi kolektyvinė trauma galiausiai rizikuoja nuslopinti jautrumo kitam ir solidarumo jausmą tarp pačių engiamųjų. Kolektyvinė trauma, kurią neabejotinai paliks COVID-19 pandemija ir kurią jau aptarinėja sociologai ir psichologai, regis, po truputį ima testuoti ir mūsiškį solidarumo imunitetą.

Atsiritusi antroji COVID-19 banga vėl užspendė mus į baimių ir nuolatinio nerimo kampą, patiriame šiurpų déjà vu su katastrofos prieskoniu. Įvairiose šalyse vėl skelbiamas karantinas, įvedami socialinio gyvenimo suvaržymai ir draudimai, net komendanto valanda. Tiesa, karinės leksikos ir raganų medžioklės šįkart mažiau, o ir vis drąsiau kalbama apie gyvenimo normalizaciją ir būtinybę, nepriklausomai nuo vakcinos, mokytis su virusu sugyventi.

Vis dėlto antroji banga nuskalauja tam tikrą romantinę lūkesčių ūkaną, kurioje skendėjome per pirmą karantiną, ir išgrynina kai kurias nuostatas, paveiksiančias tolesnį bendruomeninį sugyvenimą. Ir kol vieni piktinasi į gatves protestuoti išeinančiais fabrikų darbininkais ar restoranų savininkais ir išdaužytomis parduotuvių vitrinomis, kiti gana aiškiai formuluoja naujus popandeminės visuomenės postulatus. Sparčiai kylant užsikrėtusiųjų kreivei, šiaurinio Italijos regiono Ligūrijos prezidentas Giovanni Toti pareiškė, kaip jau įprasta nūdienos politikams, tviterio žinute: „Kad ir kaip būtų skaudu dėl kiekvienos #COVID-19 aukos, privalome remtis duomenimis: iš 25 vakarykščių mirties atvejų #Ligūrijoje 22 – senyvo amžiaus pacientai. Iš esmės pensininkai, nebūtini gamybiniam šalies procesui, ir vis dėlto turime juos saugoti.“

Nebūtini gamybiniam šalies procesui. Kitaip tariant, neproduktyvūs, beveik beverčiai. G. Toti, žinoma, vėliau atsiprašė ir incidentą užglaistė kaip nesusipratimą, lapsus linguae. Vis dėlto šis liapsusas nepaprastai iškalbingas: jis ne tik atskleidžia pastarųjų metų politikos požiūrį į tuos, kurie visuomenėje (ir darbo rinkoje), orientuotoje į produktyvumą, greitį ir konkurencingumą, sunkiai randa sau vietą – senukai, neįgalieji, skurstantieji ar tiesiog, kaip sakoma, lėtų apsukų žmonės, – bet ir pačioje visuomenėje neretai girdimą užmaskuotą kaltinimą: jei nuo COVID-19 miršta iš esmės pensininkai, „rizikos grupės asmenys“, kodėl kiti privalo riboti savo laisves ir daug ko atsisakyti?

Ritantis antrajai pandemijos bangai Italijos vyriausybė, beje, svarstė galimybę diferencijuoti karantiną pagal amžių ir riboti senų žmonių judėjimą pirmiausia didmiesčių teritorijose, nes darkart stabdyti gamybinio proceso šalis sau negali leisti. Kalbėkim atvirai, pensininkai juk nieko negamina, o ir vartotojai iš jų nekokie. Klasifikuokime pagal vertę. Tokį požiūrį išreiškė dešiniųjų opozicija, priminusi pirmąjį šalies konstitucijos straipsnį: „Italija yra demokratinė respublika, grįsta darbu.“ Tik darbas teikia žmogui orumą – antrino centro kairiųjų partijos ir profesinės sąjungos. Darbas ir tik paskui sveikata. Tad senukai lai sėdi ramūs namie ir veltui neužkemša viešojo transporto, skirto skubantiems į darbą. Taip mąstoma šalyje, kurią ES Teisingumo Teismas ką tik pripažino „sistemingai nuolat“ pažeidinėjusią ES įstatymus dėl oro taršos kietosiomis dalelėmis, kaip žinia, lemiančiomis didesnį mirštamumą nuo kvėpavimo takų sutrikimų (ir ne tik).

Kaip pastebi italų rašytojas aktyvistas Wolfas Bu­kowskis, paniekos politika „neproduktyviems“ visuomenės nariams turi gilias šaknis ir yra glaudžiai susijusi su gentrifikaciniais procesais. Intensyvia pastarųjų metų miestų dekoro ir saugumo retorika bandoma užgniaužti bet kokią laisvo būrimosi ir nevartotojiško kolektyviškumo formą, pirmiausia naikinant ar neutralizuojant viešąsias erdves. Kas prasidėjus pandemijai uždrausta pirmiausia? Išeiti pasivaikščioti šiaip sau, be jokio tikslo. Namų slenkstį – naujai nubrėžtą atsakingo pilietiškumo takoskyrą – kirsti buvo leidžiama tik darbo, sveikatos ar apsipirkimo sumetimais. Sveikatos apibrėžimas taip pat buvo gerokai susiaurintas, atskiriant fizinę sveikatą nuo psichinės ir emocinės gerovės.

Per pirmą karantiną padėjau prižiūrėti kaimyną senuką, sergantį Alzheimerio liga. Paprastai Italijoje tokiems pacientams ir jų šeimos nariams teikiama įvairiopa pagalba, veikia dienos centrai. Per karantiną visa tai dingo lyg į vandenį, kaip dingo ir bet kokia parama suaugusiems ir vaikams su intelekto ar psichosocialine negalia, paliekant šeimas neviltyje. Nuo kada psichinė sveikata tapo mažiau svarbi? Neįgalaus žmogaus slaugymas – milžiniškas stresas ir fizinis krūvis artimiesiems. Laimei, mano kaimyno, nors ir smarkiai prastėjančios būklės, namiškiai neatidavė į senelių globos namus, tas atskirties įstaigas, kuriose senstantys kūnai pašalinami iš mūsų regos (ir atsakomybės) lauko. Per pandemiją globos namai tapo pagrindiniais židiniais, nusinešusiais begalę gyvybių (Italijoje pradėti net keli ikiteisminiai tyrimai dėl tyčinio ligos platinimo slaugos struktūrose). Dauguma jų – privačios įstaigos, kuriose nuotoliniu būdu saugiai dirbanti administracija nusprendė taupyti ir vėlavo įsigyti specialių apsaugos priemonių, todėl užsikrėtė ne tik senoliai, bet ir personalas, akivaizdu, negalintis dirbti iš namų.

 

Autorės nuotrauka.

 

Psichikos ligoniai, pastebi W. Bukowskis, yra bene pirmieji paniekos neproduktyviems subjektams ir socia­linio menkinimo taikiniai. Kadaise palikti merdėti psichiatrijos ligoninėse, jie Italijoje buvo išlaisvinti ir pradėti integruoti į visuomenę 1978 m. psichiatro humanisto Franco Basaglios dėka. 1979 m. per konferenciją San Paule F. Basaglia pranešime „Psichiatrinės institucijos kritinė analizė“ tvirtino, kad beprotnamiams, kaip ir kalėjimams, egzistuoti leidžia mintis, jog „visa, kas neproduktyvu ir neneša pelno, yra ligota“. Taigi kriterijus, kas liga ir kas sveika, apibrėžia pirmiausia politiniai ir socialiniai kontekstai. 

Neproduktyviomis skelbiamos ne tik tam tikros žmonių grupės, bet ir vietos. Vėl uždaromi teatrai ir kino salės (dabar juk ne metas linksmintis!). Sugrįžus prie esminių prekių sąrašo ir šįkart įtraukus į jį knygas, knygynams leidžiama dirbti, bibliotekoms ir skaitykloms – ne. Lietuvos muziejai kreipėsi į Prezidentą ir Vyriausybę prašydami peržiūrėti perteklinį ribojimą ir atsižvelgti į tai, kad bibliotekų, galerijų ir muziejų erdvėse gerokai saugiau nei prekybos centruose, nes tai nėra masinio susibūrimo vietos. Kreipimosi rašte taip pat pabrėžiama, kad muziejų ir galerijų lankymas, remiantis PSO duomenimis, mažina stresą ir gerina žmonių psichinę savijautą. Sveikatos apsaugos ministerija skelbia rengianti specialų planą COVID-19 padariniams psichinei sveikatai mažinti, telkianti sveikatos ekspertus ir profesionalus, žadamas psichologinės pagalbos prieinamumas... O ar nebūtų paprasčiau įsiklausyti į muziejininkų ir bibliotekininkų raginimus neuždaryti bendruomeniškumo ir socialinės įtraukties vietų, prieinamų visiems, taip pat atliekančių terapinę funkciją ir užtikrinančių visus saugumo reikalavimus? Nesvarbu, kad, biudžetų ir gerovės rodiklių požiūriu, tai „neproduktyvios“ vietos.

Diskriminacinis erdvių ir paslaugų ribojimas, pati diskriminacinė pandemijos kalba – nepagarbos ir atstūmimo kalba – išskiriant vertingus ir mažaverčius visuomenės elementus silpnina mūsų imuninį atsparumą socialiniam susvetimėjimui, sudaiktinimui. Italų filosofas Roberto Esposito pabrėžia, kad imuniteto (immunitas) samprata visada implikuoja bendruomenę (communitas), kuri susaisto atskirus individus tam tikrais ryšiais ir įsipareigojimais. Abi šias sampratas sieja bendra etimologinė šaknis – munus, reiškianti pareigą, prievolę, bet drauge ir dovaną. Būti bendruomenės dalimi yra ir dovana, ir įpareigojantis santykis. Demokratinė communitas, kad tokia išliktų, privalo saugotis atmetimo ir atskirties mechanizmų, tik tada gebės išsiugdyti solidarų bend­ruomeninį imunitetą, sunkiai palaužiamą net ir užsitęsusios pandemijos traumos.