Ankstyvą šių metų pavasarį Romos Liaudies aikštėje susirinko 50 tūkstančių žmonių. Dominavo Europos Sąjungos vėliavos: minia nusidažė mėlynai, švytėjo geltonos žvaigždutės. Šie žmonės atsiliepė į rašytojo ir žurnalisto Michele Serros kvietimą susitikti ir išreikšti tikėjimą Europa. Tiek atsiliepusiųjų į tokį abstraktų kvietimą daug ką nustebino ir suteikė vilties, kad europietiškas mąstymas ir vertybės dar svarbios. Po renginio rašę komentatoriai dar labiau stebėjosi, kad susirinko itin marga publika, paprastai kartu nesirodanti renginiuose: kairieji ir dešinieji, raginantieji daugiau lėšų skirti gynybai ir pacifistai. Žinoma, atmosferai įkaitus nuo aistringų kalbų ir proklamacijų, kilo aštrių diskusijų, dalis atėjusiųjų demonstratyviai paliko aikštę. 

M. Serros šauksmą išprovokavo Europos politikų trypčiojimas ir neveiksnumas pasaulio geopolitinių iššūkių akivaizdoje: „Ar įmanoma, kad, atsižvelgiant į dabartinę situaciją, niekas iš pažangių ar proeuropietiškų partijų net nepagalvotų surengti demonstracijos, mitingo, užpildyti aikštės – ar nors mažyčio skvero – vien mėlynomis, žvaigždutėmis nusagstytomis vėliavomis, kad bent jau susidarytų įspūdis, esą visuomenėje egzistuoja europietiška nuomonė, kad žmonės nenori mirti Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino gniaužtuose? Ar taip sunku, o gal net neįmanoma, suprasti, kad politika taip pat sudaryta iš troškimų, vertybių ir solidarumo jausmų, kad bendra visuomenė kuriama ne tik kalbų ir kaklaraiščių kupinose konferencijose, bet ir gatvėse?“

Tekstą paskelbė nacionalinis Italijos dienraštis „La Repubblica“. Reakcijos nustebino visus – pasipylė asmeninės žinutės autoriui ir komentarai laikraščiui. Dienraštis spausdino visuomenės veikėjų pasisakymus, sukūrė specialią rubriką savo interneto svetainėje. Kas yra Europa? Ar mums ji turi rūpėti? Ką turime bendro? Ar verta dėl šių idėjų kovoti? Tekstų lavina nuvedė iki didžiulės demonstracijos Romos centre, pavasarį atsikartojusios kituose miestuose. Laikraštis įtvirtino savo poziciją kaip proeuropietiškas balsas Italijoje. Žinia aiški – Italija yra Europos dalis, mums rūpi viso žemyno ateitis.

Kultūra ir politika – esminės visuomenės gyvenimo dalys. Europietišką kryptį „La Repubblica“ brėžia ne tik pirmuose aktualijų puslapiuose, bet ir kultūros skiltyje, sekmadienio kultūros priede „Robinson“. Jame ypač daug dėmesio skiriama literatūrai – italų ir Europos. Milanas Kundera, Sally Rooney, Thomas Mannas, Maylis de Kerangal – keletas Europos literatų veidų, pasirodžiusių ant šiemetinių „Robinson“ viršelių. Dienraščiui rašo ir Italijos literatūros žvaigždynas: Antonio Scurati, Viola Ardone ir kiti.

Galima pafantazuoti, kad europietiškumo sėkla pasėta jau pačioje laikraščio pradžioje – šio dienraščio bendrakūrėjė turi lietuviškų šaknų. 1895 m. Kaune gimusi ir čia praleidusi vaikystę, vėliau blaškiusis po Europą, 1924 m. įsikūrusi Italijoje žydų kilmės menininkė Antonietta Raphaël yra svarbi italų meno pasaulio asmenybė, vadinamosios Romos mokyklos atstovė. Visą gyvenimą sakėsi esanti iš Lietuvos, nors pas mus apie ją žinoma palyginti nedaug. O jos dukra Miriam Mafai buvo žurnalistė, kartu su bendraminčiais 1976 m. ji įkūrė leidinį „La Repubblica“.

Jei italams mes, europiečiai, esame įdomūs, viliamės, kad ir žiupsnelis itališkos kultūros iš „La Repubblica“ puslapių sudomins „Literatūros ir meno“ skaitytojus.