1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Tapomas pasaulis – labai gražiai pasakyta. Kiekvieną dieną savo darbus pradedu trumpa kelių www portalų perbėga. Penkių minučių pakanka. Tačiau labai aiškiai skiriu – pasaulis yra tai, kas vyksta realiu laiku gatvėje, už lango. Tai, ką gali rasti žiniaklaidos (siūlyčiau taip vadinti šitą reiškinį) sraute – viskas, tik ne tai. Jei ir yra fragmentų, kažkaip užklydusių ar įsibrovusių į skaitmeninį atvaizdų ir žodžių srautą – tai turi daugiau ar mažiau aiškią potekstę, tikslus, paprastai komercinius. Atsiribojusiu savęs nepavadinčiau. Supratau tai kovo mėnesį reziduodamas Donecke. Spauda ir TV plyšavo „karštais" pranešimais apie darbo žmonių revoliuciją ir kitą velniavą. Aš mačiau tik drumzliną juodais ploščiais ir striukėm vilkinčių žmonių minią, piktai mojuojančią svetimos valstybės vėliavomis ir kemšančią pravėsusius „McDonald's" suvožtinius. Nuo tada pradėjau rašinėti politinius komentarus. Dėl diskusijų – net nežinau, ar jų Lietuvoje būna. Tai, ką esu matęs telike, buvo prėskas provincijos teatriukas su mintinai išmoktais bubenimais ir nušleivotom veidakaukėm. O šiaip galima jausti, kad žmonės tas diskusijas iš pseudoviešų ekranų perkelia į tikrai viešas erdves – įvairius neformalius renginius, susibūrimus. To sostinėje netrūksta. O koks jausmas? Jausmas, kad nuo to nepabėgsi. O ir nėra kur. Šiandien visi esame atsidūrę bekraštės virtualybės jūroje.

2. Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Klausimas vėl apie jausmus... Apie tai niekada nebuvo šnekama. Bent jau mano brendimo ir formavimosi laikotarpiu. Dabar ši schema nulaužta. Savo vaikus mokom reikšti emocijas. Tai labai svarbu. Jei yra pykčio, jį reikia išleisti, nekaupti. Jei yra džiaugsmo, stengiamės juo dalytis. Meno aplinkos klausimas keblus. Jei tai meninių ir idėjinių bendrysčių ar įtakų reikalas, tada viskas paprasta. Visi mano mokytojai mirę. Jei tai bendraminčių, chebros reikalas, popieriai daug prastesni. Kažkada bendravau su poetais, architektais, hokitais (tie, kurie garbina 102). Dabar aplinka susiaurėjo iki kelių šeimų, auginančių vaikus, draugijos. Nepasakyčiau, kad šioje aplinkoje mažiau meno ir kūrybinių sumanymų... Konkurencija? O taip, visur aplink konkurencija. Bandelių kepėjai, vadybininkai, fūrų vairuotojai, kačių romytojai, samdomi katiušų elektrikai ir patrankų mėsa. Pernai buvau PDR'e – tokios grūsties prie mikrofono nemačiau net sovietmečiu tortų skyriuje prieš šventes. Supratau, kad ne čia pataikiau... Pro-ko? Pro-pagandonai – labai gerą žodį sugalvojo internautai, rytų slavų karo įkarštyje. Taigi jei turi ką pasakyti, dar nereiškia, kad tavęs kas nors klausysis. Turbūt taip mąsto daugelis. Rinkodarininkai paporins, kad reikia atidžiai sekti rinkos tendencijas, poreikius. Formuoti savo targetą. Tai jei klausimas apie tai, atsakymas nuvils – ne, nesirūpinu (nesiskaitau su) skaitytoju. Mat jis, kaip dažnai mėgo juokauti vienas mano (ir vėl – jau miręs) bičiulis, gyvena XXI a. antrojoje pusėje ir greičiausiai ne šitoje ašigalio pusėje. Nors, be abejo, yra tikimybė, kad tai klaidingas įsitikinimas.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Kultūrinę spaudą skaitau. Vieną kartą per metus peržvelgiu aktualijas... Tai dažniausiai darau internete. Visai spaudai neverta keltis į internetą. Lietuvoje pakaktų dvie­jų kassavaitinių kultūrinių leidinių, atspindinčių pagrindines realijas. Gal tai ir skamba nerimtai – tačiau, man regis, Lietuvoje pakaktų trijų kultūrinių leidinių. Vienas leidinys propaguotų vakarietiškas vertybes ir atstovautų „konservams". Kitas – galėtų pūsti miglą apie socializmą, lygybę ir rodyti smiliumi į Rytus. Trečias kultūrinis leidinys vis dėlto turėtų būti popierinis. Šiame žurnale (vardan TOS) galėtų publikuotis likusi lietuvių nacijos dalis.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Taip, sostinėje visko labai daug. Tai, kad lipa vienas ant kito – nėra blogai. Iš to gali išeiti kas nors vaisingo... Vis dėlto visą šitą festiliadą suvokiu kaip vartotojiškos kultūros buferį, nustūmusį į antrą planą anksčiau ryškiai dominavusį oficiozinės ir rimtosios kultūros fasadą. Manau, tai įvyko Europos kultūros sostinės renginių dėka. Antra vertus, nemanau, kad turėtų būti aiški skiriamoji riba tarp pramogų kultūros ir profesionalaus meno. Yra skirtingos scenos, skirtingos auditorijos. O fiesta visus įtraukia. Arba neįtraukia. Taigi nereikia dėl to jaudintis. Ir čia ne konkurencija, greičiau tam tikra simbiozė. Be bulvarinio skaitalo ir meilės romanų nebūtų ir nacionalinės poezijos laureato penkiatomio – tiesiog spaudos darbai kainuotų labai labai brangiai. O dabar dėl piguvos gamintojų užsakymų spaustuvės susiperka galingas mašinas ir gali nebrangiai spausdinti „rimtąją" literatūrą. Taigi viskas susiję.

5. Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Reikia suvokti, kad tokios situacijos Lietuvoje niekada nebuvo. Remiami ir profesionalai, ir mėgėjai. Moki rašyti – parašyk projektą ir gausi pinigėlių. Tik turėk idėjų ir rask instituciją, kuriai tai patiks. Jei nerasi, įkurk savo. Viskas paprasta. Užsidirbti čia neužsidirbsi. Bet įdėjos įgyvendinimui nereikės eiti pas bankininką ar verslininką. Taigi ši sistema vertintina tik pozityviai. Dėl paramos – jos visų pirma reikia senosios kartos žmonėms, kurie nepritapo prie sistemos ir jau nepritaps. Pakaktų elementaraus dėmesio. Reikėtų ne medalių, bet programų, įtraukiančių juos į šiandieną. Dabar su kolegomis rašome knygą apie sovietmečio Klaipėdos urbanistiką ir suvokiu, kad be mūsų daugiau niekam tai neįdomu. Nei projektai, nei dar gyvi žmonės, nei jų sukurto autentiško miesto stiliaus fragmentai. Dabartis lipa per praeitį kerziniais batais. Toks jausmas.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Prieš porą savaičių feisbuko grupėje praūžė geriausių literatūros kūrinių dešimtuko epidemija. Daug garsių ir dar garsesnių kūrinių. Skaityti ir gerai žinomi. Mano opcija buvo neliteratūrinė. Išskirčiau neseniai perskaitytą knygą „Intymioji orgazmo istorija". Puiki knyga, kurioje vienas esminių žmonijos potyrių aprašytas su didele literatūrine įtaiga ir nepriekaištingo mokslininko kompetencija. Rekomenduočiau vietoj visų literatūros vadovėlių vyresniųjų klasių mokiniams, studentams ir jų mokytojams. Literatūros kūrėjams taip pat nepakenktų. Nenustebčiau, jei perskaičius šią knygą dingtų noras apskritai užsiimti rašymu.

Istorija jau parašyta. Reikšmingiausia penkmečio kūryba? Skamba labai įtartinai. Sunku pasakyti. Išleista daug gerai parašytų knygų (30–40-mečių), kurių po dešimties metų niekas neprisimins. Net nežinau kodėl. Greičiausiai ne dėl meninės tų knygų vertės. Pavyzdžiui, poezijoje atsirado ir per penkerius metus subrendo dvi fundamentalios poezijos mokyklos – audiovizualinė ir slemo. Vyriausiosios „rimtosios" literatūros priežiūros institucijos to net nepastebėjo. Arba prozoje – puikus V. Klimašausko eksperimentas „Alfavilnius" – dingo kaip į vandenį. Gal dėl to, kad minėti reiškiniai – ne iš konjunktūros. O gal taip viskas klostosi, nes Lietuvoje visada skaitomiausia knyga buvo „Rašytojas kaip Socialinė Figūra". Arba peržengęs į šeštą dešimtį, arba jaunas, žuvęs tragiškai. Pažiūrėkite į tuos akmeninius postamentus Žemaitei, P. Cvirkai ir kitiems.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų prišaukiančių kūrybinę sėkmę?

Iš kūrėjo persikvalifikavau į antreprenerį (nemalonu ausiai, ar ne?). Taigi pirmadienis: darbas su dokumentais; antradienis: buhalterinė apskaita, po pietų – dalykiniai susitikimai; trečiadienis: projektų valdymas ir priežiūra; ketvirtadienis: verslo susitikimai, po pietų – netiesioginė rinkodara; penktadienis: kūrybinis rašymas; šeštadienis: šeimos diena; sekmadienis: poilsis.