Žvejų g. 9 iš Žvejų ir Pasiuntinių g. kampo. Nuotrauka iš Klaipėdos I. Simonaitytės viešosios bibliotekos rinkinio.

 

dr. Tomas S. Butkus / Vario burnos

2023 m. rudenį LASKAO iniciatyva pradėtas rengti Klaipėdos senamiesčio architektūrinių detalių katalogas (toliau – KSADEK). Šiuo projektu tęsiamas pokalbis apie Klaipėdos architektūrinės aplinkos autentiškumą ir kompleksiškumą. Atskaitos tašku pasirinktas istorinis Klaipėdos senamiestis (kultūros paveldo vertybės Nr. 16075 juridinėse ribose) ir jo architektūrinė panorama: pastatai (jų tipologija, erdviniai modeliai, kompoziciniai principai); architektūrinės detalės (langai, durys, cokolio, sienų ir stogų detalės), taip pat mažosios architektūros elementai (vartai, tvorelės, žibintai). Nuo paskutinio sisteminio Klaipėdos architektūros tyrimo praėjo 30 metų (autorius – Jonas Tatoris)¹. O nuo šios temos klasiko Richardo Dethlefseno darbų Rytų Prūsijoje² – daugiau nei šimtas metų.

Panašaus pobūdžio analogiški darbai mažesne apimtimi jau buvo atlikti Vilniuje (Žvėryno medinių namų langų detalės)³ ir Kaune (modernizmo laikotarpio gyvenamieji namai)⁴. Darbą paskatino ir kaimynų latvių atliekami architektūrinių detalių tyrimai Kuldygoje⁵ bei kitur, pvz., Tukume. Todėl tokia iniciatyva atrodė labai tinkama ir reikalinga. Ne tik kaip Lietuvos architektūros lauko praturtinimas, atkreipiant architektų bendruomenės dėmesį, kad, be moderniosios architektūros, greta vis dar egzistuoja senoji architektūra – paslaptingas, subtilus ir neaprėpiamas organiškos formos ir turinio pasaulis. Tai kartu ir savotiškas manifestas bandant naujam gyvenimui prikelti miesto branduolį, pradėti diskusijas apie naują senamiesčio regeneracijos etapą. Praktiškesni šio projekto uždaviniai susiję ir su konkrečios medžiagos paruošimu, gairėmis verslo vystytojams, projektuotojams ir senamiesčio gyventojams. Taip pat buvo matoma galimybė visuomenės edukacijai. Tokiu būdu būtų užtikrinta sinergija tarp skirtingų ir šiandien dar nepakankamai sąveikaujančių socialinių sektorių: profesinės architektų bendruomenės, kultūros ir meno žmonių, viešojo sektoriaus ir nekilnojamojo turto verslo subjektų.

Klaipėdos miesto ir krašto architektūrinis paveldas išsiskiria savitumu Lietuvos kontekste dar ir dėl to, kad susiformavo kitoje kultūroje nei didesnė Lietuvos dalis; valstybėje, kurios nebėra, – Prūsijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą Klaipėdos kraštas patyrė intensyvų naikinimą, vėliau buvo griaunamas pokario industrializacijos laikotarpiu. 1969 m. Klaipėdoje įkūrus Kultūros paminklų apsaugos inspekciją, restauratorių dirbtuves ir Paminklų konservavimo instituto Klaipėdos skyrių, prasidėjo profesionali architektūrinio paveldo tyrimo ir tvarkybos projektavimo veikla. Keletą dešimtmečių formuotas solidus šios srities specialistų kolektyvas, kaupti konkrečių tyrimų, pavyzdžių ir techninių žinių archyvai. 1990–2000 m. architektų ir restauratorių branduolys dar būrėsi po Restauravimo centro iškaba, vėliau išsisklaidė į privačias bendroves, užsiimančias ir bendrąja architektūrinio projektavimo praktika. Po 1990 m. gerokai sumažėjus investicijoms į paveldo objektų tyrimus ir tvarkybą, Klaipėdoje šios srities kompetencijos buvo puoselėjamos labai siauro profilio darbuose ir tik individualiai. Artėjant laikui, kai šie specialistai baigs profesinę veiką, iškilo grėsmė, kad kompetencijos liks neperduotos, o sukauptos žinios ir archyvai bus išblaškyti. Taip Klaipėdoje jau buvo nutikę ne kartą.

Kultūros paveldo apsaugos institucijos daugiausia orientuotos į apsaugos reglamentų ir planų rengimą. Naujosios kartos Klaipėdos gyventojams, pastatų savininkams, kūrėjams trūksta vizualinės informacijos apie konkrečiai Klaipėdos senamiesčiui būdingas statinių detales (durų ir langų furnitūrą, apšvietimo įrangą, stogų, dūmtraukių elementus, lietaus surinkimo sistemas, grindinius, spalvas ir pan.). Nežinant, kas tinka Klaipėdos senamiesčiui, jo aplinka palaipsniui pildoma atsitiktiniais, masinės gamybos, tipizuotais, menkos vertės elementais ir taip toliau skurdinamas Klaipėdos senamiesčio kultūrinis paveldas.

KSADEK projektas – tai pastanga kurti naują miesto architektūros archyvą. Šiuo metu nedidelė dalis medžiagos išsklaidyta po atskiras privačias įmones, rekonstrukcijos projektų pavidalu ji kaupiama pavienių architektų ir restauratorių. Itin reikšminga senosios Klaipėdos architektūrinio paveldo dalis saugoma buvusio Paminklų konservavimo instituto (PKI) archyve. Per XX a. aštuntą ir devintą dešimtmetį buvo parengta daugiau nei 2000 projektinių bylų, restauruota ir naujam gyvenimui prikelta didžiuma dabartinio senamiesčio. Dalis autentiškos medžiagos užfiksuota brėžiniuose, tačiau dalis prarasta keičiantis santvarkoms, žmonėms ir bendrai architektūros sampratai.

Be spragų istoriografinės medžiagos saugojimo ir jos pritaikymo praktikoje srityje, yra dar viena problema – specialistų rengimas ir senosios architektūros terminija. Architektūros mokyklose orientuojamasi į šiuolaikiškos tvarios architektūros kanoną nelabai suvokiant, kad modernioji architektūra iškilo kaip senosios architektūros neigimo ir atmetimo paradigma. Paprasčiau kalbant – naujoji architektūra nebeturi detalių, tik medžiagų gaminimo, statybų organizavimo ir patalpų įrengimo technologijas. O senoji architektūra išsaugojo organišką santykį su gamtine aplinka, fizinės erdvės masteliu, žmogaus parametrais. Kartu detalės atkartoja principinę natūralios aplinkos sąrangą: tiek makro- (pamatas–antstatas–stoginė dalis vs šaknys–kamienas–laja), tiek mikro- (biomorfiniai ir zoomorfiniai puošybos elementai) masteliais.

Profesinėje literatūroje įsitvirtinusi vakarietiška terminija lietuviškam kontekste arba nelabai prigijo, arba buvo vartojama dažniausiai nesuvokiant konkrečių pavadinimų etimologinės reikšmės, giluminio ryšio su klasikinio pasaulio kalbinėmis struktūromis. Tačiau dalis architektūrinio paveldo ir supratimo dėl pavienių specialistų entuziazmo vis dar džiugina išrankesnio vietinio architektūros vartotojo akį, traukia turistų srautus. Reikėtų paminėti J. Tatorį, pirmosios senamiesčio regeneracijos autorius ir įgyvendintojus: Laimą ir Vytautą Šliogerius, Vytautą ir Nijolę Zubovus, Vaidą Guogį ir kitus.

Renkant medžiagą katalogui, į akis krenta Klaipėdos senamiesčio erdvės išskirtinumas. Lygindami su istoriniais Vakarų miestais, čia nerasime tokios elementų gausos ir įvairovės. Per Antrąjį pasaulinį karą ir vėlesnę miesto „sanaciją“ Klaipėda prarado savo „karūną“ – visas bažnytbokščių dominantes, dalį vertingų bokštelių ir frontonų. Iki pat senamiesčio regeneracijos (XX a. aštunto dešimtmečio pradžios) vyko sisteminis, iš Maskvos „nuleistas“ architektūrinės puošybos ir „nesaikingumų“ valymas nuo pastatų. Kartu ir urbanistinės struktūros elementų keitimas naujais pagal modernistinę ideologiją ir jos „socialistinę“ laisvo planavimo pagrindu pagrįstą versiją.

Klaipėdos senamiesčiui būdinga nematoma „šaknų sistema“. Dėl negilaus gruntinio vandens ir istoriškai susiformavusios statybų technologijos čia praktiškai nerasime pastatų su aukštais cokoliais, monumentaliais laiptais ar išraiškingomis baliustradomis. Dauguma pastatų su tašytų lauko akmenų pusrūsiais ir medinėmis vartų detalėmis stovi buvusiame „Salos“ mieste – romėnų karo stovyklos principu (kurį reikėtų laikyti labiau replika nei klasikiniu artefaktu) XVI a. suplanuotoje ir šiek tiek aukščiau gruntinio vandens horizonto iškilusioje senamiesčio dalyje. Todėl natūralu, kad, atliekant KSADEK meninį ir mokslinį tyrimą, buvo prieita prie išvados, jog sistemiškai vertingiausia senamiesčio erdvinio ir tūrinio komplekso dalimi reikėtų laikyti pastatų fasadinę dalį. Vartant senosios Klaipėdos nuotraukų albumus, su mikroskopu tyrinėjant atvirukus, iš šių vaizdų išnyra santūriai puošnios, niūriai pragmatiškos Klaipėdos-Memelio vaizdinys, kurio centre – eklektiškas, tačiau gyvybingas miesto organizmas. Šis organizmas apėmė visą miesto politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą, ir tai radikaliai skiriasi nuo šiandieninės situacijos, kai toks gyvenimas iš miesto centro buvo perkeltas į naujuosius miesto rajonus – prekybos hales ir centrus.

Gerokai sumenkusi ekonominė ir kultūrinė senamiesčio galia natūraliai atsikartoja pastatų detalėse. Iškalbingi vitrinų vaizdai, iškabų ir reklamų elementai puošė fasadus ne tik pagrindinėse, bet ir šalutinės gatvelėse, jungusiose svarbius prekybos ir miesto prieigos taškus. Didesnė dalis vertingiausių senamiesčio detalių yra XIX a. pab.–XX a. pr. ekonominio pakilimo ir tuo metu dirbusių talentingų architektų bei meistrų (iškiliausia pavardė – Herbertas Reissmannas) pastangų rezultatas. Atlikdami tyrimą suskaičiavome maždaug tris šimtus durų, langų, portikų, frizų, karnizų ir kitų detalių, kurias, dar įvertinus tipologijos ir vertingumo požiūriu, bus galima įtraukti į numatomą išleisti leidinį.

Apibendrinant atliktą tyrimą galima konstatuoti, kad Klaipėdos senamiestis yra milžiniškos apimties, didelių laiko, žmogiškųjų ir finansinių resursų reikalaujantis objektas. Atliktas mokslinis ir meninis tyrimas – pirmas tokio pobūdžio projektas Lietuvoje, kurį būtina tęsti, vėliau išplečiant detalių paieškas į „gylį“ (renkant viešųjų erdvių ir interjero detales) ir į „plotį“ (šiaurinę miesto dalį). Kalbu apie naujamiestį, pasižymintį dar didesne architektūrinių formų gausa ir įvairove. Tam, kad būtų galima pasiekti kokybiškų rezultatų, reikalinga kiekybinė prieiga. Mokslo kalba tai vadinama emergentiniu sudėtingumu: tik disponuojant dideliu informacijos kiekiu galima susidaryti bendrą vaizdą, atrinkti vertingiausias architektūrines detales, atpažinti charakteringiausius senamiesčio meninės raiškos aspektus.

Mūsų skaičiavimais, 100 detalių atrankai reikėtų maždaug 500 elementų. Lyginant galima pateikti tokius skaičius: iš viso senamiestyje yra 36 gatvės, 383 adresai; iš jų – 94 nekilnojamojo kultūros paveldo objektai. Kalbant teoriškai, jei vienas pastatas turi bent 10 detalių, visas senamiestis hipotetiškai disponuoja 4 tūkst. detalių. O kur dar sunaikinti, rekonstruoti pastatai, kurių detales galima rekonstruoti remiantis ikonografine medžiaga?

Natūriniai tyrimai atskleidė, kad, nors daugėja profesionaliai rekonstruotų istorinių pastatų, kitose vietose autentiškos vertingos detalės ir toliau nyksta jas rekonstruojant ar naujinant. Archyviniai ir bibliografiniai tyrimai parodė, kad nėra vienos duomenų bazės, kurioje būtų galima susipažinti su Klaipėdos senamiesčio senaisiais pastatais ir jų detalėmis. Didžiausias ir reikšmingiausias ikonografinės medžiagos ekspozicijas turi Vilniaus regiono valstybinis archyvas (VRVA) ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejus (MLIM). Šią medžiagą būtina viešinti, daryti prieinamesnę visuomenei rengiant parodas, ekskursijas, organizuojant kūrybines dirbtuves ir simpoziumus.

Preliminariais vertinimais, daugiausia vertingų detalių išsaugota Klaipėdos senamiesčio pastatų sienose. Unikalios fachverkinės konstrukcijos atpažįstamos kaip miesto tapatumo ženklas. Įdomi ir reikšminga frontonų, frizų ir karnizų eklektika, kurios vertė atsiskleidžia pastatų kompleksuose. Paveiki ir miestovaizdį praturtinanti erkerių, balkonų mozaika. Cokolinės dalies ypatumas – gana siauras elementų asortimentas, paradoksaliai sukuriantis pastatų be fundamento efektą. Tiesa, vartų detalės, su tam tikromis išlygomis priskiriamos šiai elementų daliai, yra pakankamai įdomios ir svarbios.

Didžiausios globos ir rūpesčio reikalautų stoginės dalies detalės. Bokštų ir bokštelių atstatymas suteiktų miestui daugiau gyvybės, charakterio, išskirtinumo. Įdomiausias ir vertingiausias šios dalies elementas – kaminai, ypač išskirtinės yra virenės. Kiti Klaipėdos senamiesčiui būdingi elementai – grindiniai, erdvių tinklas, lauko reklamos ir inžinerinės infrastruktūros objektai – reikalauja išsamesnio tyrimo. Šiai temai galėtų skirti daugiau dėmesio ne tik visuomeninės organizacijos, bet ir už tai atsakingos institucijos: savivaldybė, Kultūros paveldo departamentas ir kiti. Atskiras tyrimo objektas yra pastatų spalviniai sprendimai. Egidijaus Vidrinsko atliktas pastatų spalvinis tyrimas atskleidė, kad senamiestis neturi vienos vyraujančios spalvinės gamos. Išsaugotas itin mažas kiekis patikimos informacijos (polichrominių tyrimų) apie daugumos pastatų spalvinį pavidalą.

Tokius katalogus vertėtų parengti Vilniaus, Kauno ir Kėdainių senamiesčiams, juos būtų galima naudoti ne tik edukaciniais, bet ir praktiniais tikslais: tiek rekonstruojant ir renovuojant konkrečius pastatus senamiestyje, tiek kuriant naujų namų masyvus užmiestyje. Surinkta medžiaga praverstų formuojant išsivysčiusio, technologiškai pažangaus ir urbanistiškai brandaus miesto įvaizdį. Kiekvienas senamiesčio pastatas galėtų turėti savo ID kortelę, išgraviruotą brūkšninio kodo pavidalu ir suteikiančią vertingos informacijos apie šią vietą tiek turistui, tiek miestiečiui (tokia idėja siūlyta Europos kultūros sostinės iniciatyvos metu, rengiant Urbanistikos muziejaus koncepciją⁶). Ir svarbiausias aspektas – KSADEK projektas galėtų tapti atskaitos tašku tolesnei miesto plėtrai ir pradėti naują senamiesčio (miesto branduolio) regeneracijos etapą, bandant jam sugrąžinti pirminį vaizdą ir originalią struktūrą. Tam galėtų pasitarnauti LASKAO siūlomas steigti Klaipėdos urbanistinių kompetencijų centras.

 

Projekto iniciatorius: Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija (LASKAO)

Projekto autoriai: Aurimas Baužys, Tomas S. Butkus (projekto vadovas), Mantas Daukšys, Laimonas Grauslys, Valdas Jencius, Kęstutis Mickevičius, Jurgita Raišutienė, Rolandas Rakevičius, Milgė Rybelė, Egidijus Vidrinskas.

Projekto partneriai: VšĮ Vario burnos; Doleta

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba; Klaipėdos m. savivaldybė