Zombis nėra nei gyvas, nei miręs, nei juolab laisvas; jį pirmiausia atpažįstame kaip svetimą – atklydėlį į mūsų pasaulį ir keliantį pavojų, todėl priskiriame išorybei. Intuityviai neigiame bet kokią galimybę kam nors (sielai, intelektui, protui, instinktui) būti įkūnytam – tiksliau, įkalintam – yrančiame kūne. Todėl nė nesusimąstome, su kokiais sunkumais ir vargais numirėliai susiduria kasdienybėje ir traktuojame zombius kaip naikintiną blogį. O juk radikalus ir iš pirmo žvilgsnio beprasmiškas užmojis apmąstyti zombių vidujybę mums, žmonėms, galėtų padėti, mat leistų geriau suprasti ribines patyrimo kategorijas, tokias kaip gyvenimas ir mirtis.

 

„Unsplash“ nuotr.

 

Pirmas dalykas – zombiai nėra radikaliai svetimi. Pavojaus akivaizdoje pamirštame, kad zombiai turi istoriją, kadaise jie, kaip ir mes, buvo žmonės, kažkieno sūnūs ir dukterys, jie dainavo choruose, apsipirkinėjo prekybos centruose, derėjosi, mylėjo ir nekentė, turėjo veido bruožus ir balso tembrą. Žinoma, kūnus jie turi ir būdami zombiai, tačiau radikalus nužmogėjimas atėmė iš jų veidus.

Bet jie krutina žandikaulius, leidžia garsus, tyko, sėlina ar sliūkina, pakaitom deda tai vieną, tai kitą koją, negriūna, vadinasi, sugeba palaikyti pusiausvyrą ir suvokti savo kūno dalių padėtį erdvėje. Nors jų klaidžiojimas atrodo betikslis, zombiai vis dėlto orientuojasi aplinkoje. Sunku pasakyti, ar zombius orientuoja kas daugiau negu jų mitybos racionas, bet akivaizdu, kad pradinis jų orientacijos taškas yra jų kūnas, kad ir suiręs. 

Funkcionuojantis zombis aplinkoje turėtų gebėti orientuotis padedamas bent vienos iš juslių: vaizdo, kvapo ar klausos. Vadinasi, jis mato, girdi, užuodžia, – kad ir ribotai. Jei taip, egzistuoja tikimybė, kad jis turi bent jau gebėjimą patirti alkį, o kartu su alkiu – ir sotumą, galbūt net skonio ir kvapo užuominas. Taigi faktas, kad zombiai turi savo mitybos racioną, patvirtina, jog jie yra pajėgūs atpažinti tai, kas jiems naudinga. 

Vis dėlto atrodo, kad už sotumo jausmą stipresnis jų patiriamas nežmoniškas alkis. Kaip kitaip paaiškinti nejaukų gebėjimą išjudinti nepakeliamos egzistencijos prikaustytą kūną?.. Tenka daryti prielaidą, kad zombiai nejaučia skausmo. 

Akivaizdu, kad tam tikros formos skausmo disociacijos sindromas leidžia zombiams patirti save kaip nejautrius skausmui, bet neapriboja jų alkio kaip nemalonaus jausmo ir kai kurių kitų pojūčių. Disociacijos sindromas pavojingas tuo, kad jo kamuojami žmonės nebejaučia skausmo ir taip praranda pagrindinį gynybinį mechanizmą, todėl padidėja nudegimų, kaulų lūžių, kraujavimo ir kitų panašių negandų pavojus. Atrodo, kad visas zombio kūnas yra nejautrus skausmui. 

Įdomus ir kitas dalykas. Patiriant skausmą, įprastai laikas ištįsta, sulėtėja arba net sustoja. Bet kai neskauda, o kitos juslės veikia minimaliu režimu, ypač kai nėra palaikomas tam tikras sąmoningumo lygis, laiką suvokti sunku. Todėl zombiai taip mažai rūpinasi savo kūnu, galbūt, nepaisant akivaizdžių irimo procesų, net jaučiasi nesenstantys, pačiame jėgų žydėjime. Taigi laikas jiems, bent iš pirmo žvilgsnio, nėra aktualus. 

Galbūt burtis į bendruomenes juos skatina ribotos kūno ir pasaulio patyrimo galimybės? Bendruomenėse zombiai gali atpažinti kitą zombį, jo nevalgyti, iš esmės orientuotis erdvėje. Jeigu taip, vadinasi, zombiai turi ir socialinės organizacijos instinktą.

Tarp kitko, nėra iki galo aišku, kokiomis aplinkybėmis zombiai renkasi apkrėsti gyvuosius, o kada juos suvalgyti. Viena vertus, užkrato skleidimą reikėtų laikyti zombių dauginimosi instrumentu, kita vertus, jis nėra nei seksualizuotas, nei savitikslis, – greičiau tai zombių nerangaus bandymo pasimaitinti žmogiena pasekmė. Apskritai sunku susisteminti jų veiklą ir patirtį, bet išvardinti dalykai man atrodo esminiai, leidžiantys daryti tam tikras išvadas apie gyvųjų numirėlių buvimą pasaulyje.

Alkio jausmas yra esminis zombių būties elementas, jų gyvenimo varomoji jėga. Bet kaip galima nepatirti skausmo ir patirti tik alkį? Nesu girdėjęs, kad zombiai tuštintųsi (ir nesu matęs pavaizduoto besituštinančio zombio), todėl spėčiau, kad jie nevalgo ir nevirškina, o jų alkis yra labiau simbolinis negu tikras, todėl geriau atitinka jų prigimtį.

Išmesti į gyvųjų pasaulį zombiai patiria gyvybės stoką, todėl visa esybe yra traukiami gyvasties link. Gyvybės pažadas išjudina pasmerktąjį; numirėlis visa savo esybe orientuojasi į gyvastį, kuri jį animuoja ir leidžia priartėti prie gyvybės ir mirties perskyros. Todėl zombio, kaip įkūnytos būtybės, egzistenciją (kad ir prakeiktą) įprasmina specifinis maisto racionas – minkšta žmogiena. Kaip kitaip paaiškinti beatodairišką trauką? Nepaisydamas nieko, savaites ar mėnesius tūnojęs tyloje jis prisikelia iš letarginio miego tik užuodęs žmogiškosios gyvasties pažadą. Tad zombio buvimas pasaulyje tiesiogiai susietas su gyvasties stoka per alkį. Tai būtų galima pavadinti zombių vara, ganėtinai primityvia ir iškreipta, stokojančia pamatinių žmogiškųjų kategorijų – mirties, savisaugos, dauginimosi, bet iš esmės orientuota į alkio malšinimą.

Zombių gyvenimo būdas atgrasus, nes yra pavojingas, o jų mityba verta pasibjaurėjimo. Bet, žvelgiant iš kitos barikadų pusės, žmogienos rijimas – gyvybiškai svarbus jų gyvenimo elementas. Ryti žmogieną reiškia apmalšinti alkį, o alkio numalšinimas patenkina zombiškąją varą, suteikia zombiui malonumą, jeigu toks įmanomas. 

Vis dėlto spėčiau, kad tai nėra tipinis malonumas numalšinus alkį. Jis pasireiškia ne tik priartėjimu prie gyvybės ir mirties kategorijų atstatymo, bet jį lydi ir jutiminis elementas – gebėjimas patirti skausmą (žinoma, simbolinis, panašiai kaip rankos ar kojos netekę žmonės patiria fantominį galūnės skausmą). Gyvasties skonis yra simbolinis, todėl gyvasčiai palietus mirusias lūpas patenkinama zombiškoji gyvenimo nostalgija, negalinti pasireikšti kitaip nei per yrantį kūną kaip skausmą. Būtent tai suteikia prasmę zombio gyvenimui – galimybė nors akimirką pabėgti iš beprasmės tarpinės būties ir (kad ir priešgyniaujant sau, kad ir nusikalstant žmonijai) priartėti prie tikrosios gyvybės ir mirties kategorijų perskyros, atstatyti  egzistencinę pusiausvyrą. Galimybė susitepti yra galimybė gyventi. 

Zombio egzistencija yra tarpinė – jis nei gyvas, nei miręs; jei galėtų mirti – mirtų, o jei galėtų gyventi – gyventų. Empatija grįstą vaizduotę audrina toks būvis, nes jis iš esmės simbolizuoja kitokį buvimą pasaulyje – tai, kas įprastai nepasiekiama, nes žmogus yra arba miręs, arba gyvas, bet niekada – nei gyvas, nei miręs. Taigi, tikrą zombį atpažįstame per jo kūną, kuris yra atstumiantis, bet nemarus, nejaučia skausmo, bet jo siekia, – ir per alkį. 

Gyvasties perspektyvoje zombio egzistencija atsiveria kaip neįmanoma ambivalencija, nes sujungia dvi priešingas kategorijas – gyvybę ir mirtį, taigi pasirodo kaip pleištas egzistenciniame audinyje, kaip tai, kas neturėtų egzistuoti. Todėl zombius lydi, anot Marko Fisherio, keistumas, kuris žymi išorybės įsibrovimą į vidujybę. 

Zombio ir žmogaus skirtis, žinoma, esminė, nes zombiai yra pramanai. Pasirodęs ketvirtame dešimtmetyje, zombių vaizdinys kito ir evoliucionavo – nuo raganiaus užvaldytų kūnų, kurie turi atlikti sunkius darbus, iki kūnais mintančių būtybių. Filosofiniuose, kultūriniuose kontekstuose zombiai pasirodo kaip filosofinio argumento priemonė, vartotojiškumo kritikos įrankis ir pan. Visgi jie nėra vien fikcija. Nuolatinis zombių sugrįžimas literatūroje, filmuose, sapnuose kelia pagrįstų įtarimų, kad ši kategorija nėra nereikšminga. 

Jeigu suteiktume zombiams teises, tarkime, kad ir tokiame mažame būties lopinėlyje kaip vaizduotė, ten zombiai pasirodytų kaip egzistencinis pleištas, leidžiantis įprasminti mums nepažįstamas, keistas išorybės kategorijų sąrankas, kurios normaliomis sąlygomis negalėtų pasireikšti. „Progresyvi“ politinė programa leistų į zombius žiūrėti pozityviai, regėti juos ne tik kaip šaltoje, beprasmėje materijoje išganymo ieškančius paklydėlius, siekiančius patirti skausmą ir atstatyti fundamentalią gyvybės bei mirties skirtį. Tai padėtų mums patiems suvokti, koks svarbus žodžiais sunkiai išreiškiamas požiūris, kurį mes intuityviai suformuojame aplink mūsų patirčiai ribines gyvybės ir mirties sąvokas.

Subjektyviai zombizmą patiriame kaip kūno ir sielos negrįžtamo irimo metaforą, kaip pamatinių egzistencinių kategorijų nyksmą, nenatūralią transformaciją. Tai performatyvi, tam tikrus prasminius laukus prie savęs traukianti kategorija. Menamame mūšio lauke zombiai įkūnija blogį: jie yra tie, kurie neturėtų egzistuoti, kurie nusipelno smurto dėl savo kitybės ir reikalauja katarsiško apvalymo. Suteikę zombiams teises, deja, turime jas iškart ir atimti, nes zombių teisė egzistuoti tolygi kvietimui juos sunaikinti. Tokia yra žmogaus tragedija zombių atžvilgiu, kylanti iš žmogaus prigimties.

 

Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-PD-24-148