Tylioji Lietuvos revoliucija

Dar visai neseniai Lietuvos „rimtosios kultūros" atstovai net nematė prasmės diskutuoti apie tokius, jų manymu, savaime suprantamus dalykus kaip meno reikšmė ir prasmė visuomenėje. Paprastai viskas prasidėdavo (ir baigdavosi) atsiribojimu nuo to, kas nėra menas. Kiek jautresni kultūros kritikos atstovai šiandien atsargiai užduoda klausimus apie meno paskirtį, bet propagandinio lygmens jie paprastai neperžengia – besąlygiškas meno pozityvumas nekvestionuojamas. Pokalbiu su filmuotoju KAROLIU JANKUMI, jau trejus metus kuriančiu meninį filmą ir socialinį projektą „Tylioji Lietuvos revoliucija", norėtųsi pradėti diskusiją apie šiuos reiškinius.

„Weekend“

Redas Diržys. Kodėl tylioji? Ar  tai nėra (ne)sąmoninga aliuzija į „tylųjį modernizmą", neoliberalistinės menotyros įvardytą kaip revoliucingiausią sovietmečio kultūrinį elementą (kuris nebuvo nei revoliucija, nei modernizmas, bet greičiau viena iš konformizmo formų)?
Karolis Jankus. Revoliucija tylioji todėl, kad ji vyksta stipriai suspaudus lūpas ir sukandus dantis, ir dažniausiai tik internetinėje erdvėje. Galima būtų ją ir nebyliąja pavadinti.
Šių laikų visuomenėje kolaboracionizmas ir konformizmas tapo ne tik padoraus piliečio gero tono vadovu, bet ir savaime suprantama duotybe. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai netekus savo nepriklausomybės ir įvykus tyliajai Lietuvos okupacijai, kai Seimas nusprendė, jog Europos Sąjungos teisė viršesnė už Lietuvos įstatymus, šie procesai įgavo pagreitį.
Konformizmo formas socialistinės Lietuvos laikotarpiu būtinai reikia lyginti su šių dienų konformizmo procesais ir masteliais. Ir tada, ir dabar prisidengiama žmonių gerove. Nereikia pamiršti, jog Lietuva nepriklausoma buvo tik 22 metus, kartu sudėjus prieškario respubliką ir Kovo 11-osios respubliką. Žinoma, iš bėdos galima pridėti dar ir autoritarinį Smetonos valdymo laikotarpį nuo 1926 metų.
Be abejo, tavo minėtoje neoliberalistinės menotyros propagandoje viskas labai gražiai pateikiama. Sorosas jau seniai pripratino kultūrinį Lietuvos „elitą" prie nemokamų barščių, tad buvo visai nesunku peršokti į ES traukinį ir stropiai vykdyti ES rekomendacijas bei programas ir puoštis metų tolerancijos medaliais. Jau kuris laikas auginama tinkamų ir pasiduodančių dresūrai menininkų karta. Matyt, sąmoningai blokuojamas mecenavimo įstatymas, kad neatsirastų alternatyvų visuotiniam ES ar „kult.min." dalijamam gėriui. Visuomenei ir verslininkams peršama nuomonė, jog už kultūrą ir jos rėmimą atsakinga tik Kultūros ministerija ir jos klerkai. Menininkui svarbu išlikti nepriklausomam, visada būti bent šiek tiek opozicijoje. Kitaip tai ne menas, o tik dvarų ir rūmų kandeliabrai geram vaizdui sudaryti.
Sulaužius bet kokias savo principines nuostatas, jeigu jos nedera su visuotinio gėrio dalintojo tolerancijos ir kolaboravimo normomis, įsivyrauja menamas – kontroliuojamasis individualizmas iš anksto nubrėžtose ribose. Jas nubrėžia tam tikslui sukurtos įvairios pinigų perskirstymo institucijos, kurios nušviečia menininką, ką ir kokia kryptimi reikia daryti, kad neiškristum iš žaidimo. Veiksmas vyksta tarsi vaikų darželyje. Vaikams atvežama smėlio, duodama žaislų ir pietūs – žaisk kiek nori, bet neik už aikštelės ribų ir neatsinešk savo žaislų, klausyk darželio auklėtojų. Štai Jonukas padarys instaliaciją ekologijos tema, Petriukas nufilmuos filmuką apie Europos Sąjungos tautų draugystę ir t. t. – už tai mes juos nusiųsim į nemokamą rezidenciją, į Briuselį.
Sėkmingai kuriamas individo laisvių mitas. Aišku, būtų galima toliau sekti XX amžiaus pasakas, remiantis Orwellu, ir teigti, jog buržuazinis individo laisvių modelis yra pats geriausias, o kiti, kairieji santvarkos modeliai neišvengiamai veda prie laisvių, individo sunaikinimo, o vėliau ir prie diktatūros. Lietuvoje toliau palaikoma ši didžioji neoliberalistinių laisvių iliuzija ir tyla.
Šiuolaikinio meno institucionalizacija jau seniai įvykusi. Seniai praėjusioms madoms ir tendencijoms atstovaujantys asmenys sėdi institutuose ir nacionalinėse galerijose, kanalizacija užkimšta, bręsta sukilimas, bet dar reikia palaukti, kol jaunieji medijų profesoriai taps kultūros ministrais.

R. D. Ir kodėl revoliucija? Kodėl Lietuvos?
K. J. Godard'o filme „Weekend" (1967) greitkelyje pasiklydę buržuazijos atstovai suvalgo patys save. Revoliucija –­­ vis atsiverianti juodoji skylė. Laikinai visos ankstesnės normos ir taisyklės netenka galios. Svarbiausias tampa greitis, kuriuo reikia judėti, norint palikti planetą. Vienas nuostabiausių kinematografinių vaizdinių –­ šiaip gana nuobodoko ir blankaus Anto­nioni'o  filmo „Zabriskie Point" (1970) finalinė scena, kai sprogsta visas senasis pasaulis, kad galėtų užgimti naujasis. Juk perkrauti reikia net ir primityviausią kompiuterį, kitaip jis neveiks. Ir kuo sparčiau tokios voverės kaip neoliberalusis Ramanauskas suks savo ratelį pagal visus fizikos dėsnius, tuo greičiau tai įvyks.
Labiausiai dėl visko kaltas, žinoma, Kopernikas, parašęs traktatą „Apie dangaus sferų sukimąsi". Galima drąsiai teigti, jog revoliucija prasidėjo 1543 metais. Valdžių, santvarkų griūtis ir kaita įgavo naują prasmę, kurią Hegelis vėliau pavadino pasaulio protu. Antras didžiausias kaltininkas –­ Hegelis? Anot revoliucionieriaus Gerceno, Hegelio filosofija – tai revoliucijos algebra. Būtent ji ir tik ji nepaprastai išlaisvina žmogų ir nepalieka akmens ant akmens iš senojo krikščioniškojo pasaulio su jo mitais.
Kaip sekėsi Lietuvai eiti šiuo keliu su visais savo nevisavertiškumo kompleksais? Kada ir kur vyko mąstysenos sprogimai –­­ visuomeniniai virsmai Lietuvoje? Su vyresnės kartos lietuviais kalbėti apie šiuos virsmus ir revoliuciją yra labai sudėtinga, rasti bend­rą kalbą galima tik su išsilavinusia jaunąja karta, kurios jau nebebaugina stereotipai balta / raudona.
Galima trumpai paanalizuoti, kokie įvykiai užklupo LDK nuo XVIII a. pabaigos. Pirmoji, o gal ir paskutinė tikra revoliucija buvo 1794 m. sukilimas, siekiant ne tik atkurti padalintą Žečpospolitą, bet ir žadant suteikti visiems valstiečiams asmens laisvę, o sukilimo dalyvius atleisti nuo lažo bei kitų prievolių. Kosciuška, profesionalus revoliucionierius, patyręs ir Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, ir Amerikos nepriklausomybės kovas, degte degė permainomis. O kad jis būtų žinojęs, jog mes visi tapsime ne tik wallstreeto vergais...
Tolimesni sukilimai jau po trečiojo Žečpospolitos padalijimo vis labiau skaidė ir buvusią Abiejų Tautų Respubliką, ir socialines grupes. Štai 1831 metų sukilimas daugiau pasitarnavo orleanistams, kurie sėkmingai nuvertė burbonus, nes skubanti į pagalbą Rusijos imperinė kariuomenė užstrigo Lietuvos ir Lenkijos miškuose. 1863 metų sukilimas turėjo labai didelį socialinį atspalvį – valstiečiams pažadėta žemė už dyką. Revoliuciniuose sukilimo komitetuose buvo ir raudonųjų, ir baltųjų grupės. Raudonųjų grupei priklausęs Kalinauskas skeptiškai žiūrėjo į Žečpospolitos atkūrimą ir daugiau bendravo su paprastais valstiečiais. Turėkim mintyje, kad Marxo „Komunistų manifestas" paskelbtas 1848 metais.
Toliau – savarankiškumo pamokos tarptautinei politikai, kai nesubrendęs tautininkų partijos lyderis pražudė pasitikėjimą buržuazine Lietuvos nepriklausomybe, taigi patenkam į socialistinės Lietuvos pinkles. Tada staiga atgyjam 1972 metais. Neramumai Kaune – 1968 metų įvykių Europoje atspindys. Filme „Jausmai" (1968) įpykusi, atstumta moteris sako pagrindiniam herojui ir Lietuvos praeičiai: „Nekenčiu numirėlių – jei numirei, tai mirk." Paskui žaidžiama Dainuojanti revoliucija (vienintelis įteisintas terminas šių dienų istoriografijoje), nugiljotinuosianti savo dantonus, nužudysianti maratus, o vėliau ir patį robespjerą.
„Kodėl jam perpjovė pilvą?" – klausia „Weekend" herojai. „Jam perpjovė pilvą todėl, kad buržuazijos siaubą galima nugalėti tik dar didesniu siaubu." Nors Mikelinskas mums aiškiai teigia, jog „postmodernizmo pseudoestetika ir pseudoetika visu balsu šaukia: nėra pasaulyje tokių tikslų ir idealų, dėl kurių verta žmogui aukotis".

R. D. Iš esmės visame tavo projekte dominuoja socialinio dugno motyvas, kurio atsiradimas yra bet kurio nacionalinio projekto (įskaitant ir Lietuvą) logiškas vystymosi etapas. Ar tave, kaip ir kiekvieną nacionalistą, domina paties „dugno" romantika, populizmas, entropijos simuliacija, ironija ir t. t., ar daugiau socialiniai visuomenės aspektai, kuriuose nelabai yra vietos tokiems konstruktams kaip buržuazinė kultūra? Galų gale, kas tavo filmo adresatas? Ko tu iš jo tikiesi?
Iš atsiliepusių viešojoje erdvėje apie tavąją kūrybą autorių akivaizdžiai dominuoja vidurinysis buržuazijos sluoksnis. Ar tave domina ši kritika, kurioje akcentai sudedami į struktūrinius filmo, kaip žanro, elementus?
K. J. Užduoti klausimai provokuoja. Mane domina daugelis aspektų ir ne tik išvardytieji. Iš esmės viskas mane domina. Nesu šiuolaikinis revoliucijos guru kaip Žižekas, bet man norisi paliesti daugybę aspektų. Norisi juos apibendrinti ir pateikti Jankaus mitus, Lietuvos epą. Galima pasakyti, jog „Tyliosios Lietuvos revoliucijos" epizodai yra autoriaus įkaitai kartu su visa Lietuva. Kaip noriu, taip ją dėlioju. Gal kaip nuosavą algoritmą, gal kaip utopinę viziją. Norėdamas pažvelgti į situaciją, į žmogų iš aukštai, prieš tai turi pažvelgti jam į akis iš itin arti, kad ir pasinaudojęs kino maištininko pozicija.
Bet žlungančios, buržuazinio-feodalinio laikotarpio simboliu tapusios lordo Byrono fantazijos, Tolstojaus iliuzijos ir visos XIX–XX amžiaus utopijos dabar susiduria su paprastu žmogumi, kurio nedomina jokie mano kino epai ir kino poe­mos...
Kalbant apie socialinį dugną, galima sugrįžti prie 1968 m. įvykių. Juk didžiausi neramumai kilo Nantero mieste, kur universiteto studentai gyveno šalia skurstančio proletariato – lūšnynai buvo šalia, juose skurdesni studentai nuomodavosi patalpas. Ir – bum! Reikia paminėti tokius nedidelius sutapimus su šiandienine Lietuva, kai pigiau studijuoti yra užsienyje ir minimumas siekia tik 800 litų1. Tada Prancūzijoje profsąjungos reikalavo pakelti minimumą iki 1000 frankų, skurdesni studentai taip pat negalėjo sau leisti mokytis, atsirado daug nedirbančio jaunimo, susiformavo sprogstamoji galia. Tada aiškiai buvo dvi Prancūzijos, o dabar – dvi Lietuvos. Pusė tos „kitos Lietuvos" Britanijos salose stažuojasi. Mūsų valdžia pati išmintingiausia: vengdama panašių neramumų, gražiai visus išsiuntė į salas – tiek jaunimą, tiek darbininkų klasę, tad nėra kam protestuoti. Didžiausi sveikinimai. Su negausia, išsisegmentavusia visuomene malonu dirbti, o ir lobistams, ir valdininkų klasei ramiau.
1968 m. Lindsay Anderson su Malcolmu McDowellu ramiai pasiėmė Kanų festivalio apdovanojimą už filmą „if....", kur jaunuoliai vakarais savo kambarėliuose šaudo į viską: Anglijos karalienę, de Gaulle'į, į karo aukas, į nuogas blondines. O vėliau, atradę ginklų arsenalą, su pasimėgavimu sušaudo juos kankinusios sis­temos atstovus. Ką daryti tokių periferinių šalių menininkams kaip mes? Keletas citatų iš filmo: „Jūs per daug protingi, kad maištautumėte", „Kūnas pūna. Karas – tai paskutinis kūrybos aktas." Svetimų karų nebūna. Smurtas ir revoliucija yra apsivalymo aktas.
Kažkodėl iš pasąmonės išlindo, kaip George Sand romane žvirblis klausinėjo sušalusį vilką, kam šis gyvena tokiame bjauriame klimate. „Laisvė, –­­ atsakė vilkas, – priverčia užmiršti klimatą." Komiškas atsakymas, kalbant apie šių dienų Lietuvą.

R. D. Kaip suvoki savo, kaip filmuotojo, vaidmenį kapitalistinėje visuomenėje? Ar vaizdas ir visi su jo vartojimu susiję socialiniai ritualai nėra žmonių susvetimėjimo dalis? Kaip manai, ar žmonės yra priemonė produktui (filmui) sukurti, ar produktas (filmas) turi būti naudojamas žmonių tarpusavio ryšiams stiprinti?
K. J. Pats filmo kūrimas yra buržuazinė provokacija. O kiekvienas žmogus –­ socialinis provokatorius. Reikia nepamiršti, jog kiekvienas žmogus yra geras aktorius, kuris, deja, tik negali pasirinkti, kokiame spektaklyje ar filme vaidinti, nes nuo pat gimimo yra priverstas vaidinti taip, kad niekas net nepastebėtų vaidybos. Tik štai bėda: mes norime pamiršti tai, jog vaidiname, ir toliau sėkmingai kuriame savo mažus ir didelius monospektaklius. Todėl riba tarp dokumentinio kino personažo ir vaidybinio kino aktoriaus nusitrina arba išvis neegzistuoja. Dieviškas užsimiršimas – gyvenimas, pasakytų tikintieji. Didžioji iliuzija, pasakytų ateistai. Kai žmogus ištaria sakralius žodžius: „Aš nemoku vaidinti", garsus teatro režisierius pasako: „Kaip nuostabiai jis nevaidina". O žmogus, save vadinantis menininku, pasakytų, kad kiekvienas žmogus yra aktorius, bet tik aktorius žino, kad jis yra aktorius. Reikia pripažinti, jog režisierius, socialinių utopijų kūrėjas ar šalies diktatorius stato, kuria, griauna vedami tokių pat paskatų, tikslų ir iliuzijų. Jiems nepatinka, jie nenori susitaikyti su duotybe, su esamais vaidmenimis ir jie kuria savo taisykles, kad nors kartą galėtų užsimiršti ir nevaidinti. Jaučiu, atsakiau visai ne į šį klausimą, bet, matyt, norėjau (ne)suvaidinti maištautoją.
Prašau nepykti, kad vis grįžtu prie istorinių 1968-ųjų paralelių. Visos mūsų revoliucijos kaip Siamo dvyniai susijusios su išsivadavimo kovomis ir mes negalime suvokti, jog protestas prieš valdžios savivalę nėra kova prieš Lietuvą. Kalbant apie kino kūrėjo padėtį šioje kapitalistinėje visuomenėje, man patinka grafičiai, kurie puikavosi Paryžiaus priemiesčiuose: „Menas numirė – neėskite lavono", „Būkite realistai, reikalaukite neįmanomo", „Visuomenėje, atsisakiusioje visų avantiūrų, vienintelė avantiūra yra atšaukti visuomenę", „Bėk, drauge, už tavęs senasis pasaulis".
„Mes nenorime gyventi pasaulyje, kur norėdamas nemirti iš bado, turi rizikuoti mirti iš nuobodulio", „diena be revoliucijos kur kas kruvinesnė už mėnesį nuolatinės revoliucijos", – sako vienas Godard'o filmo „Weekend" veikėjų.
Nieko nuostabaus, kad bet kokia radikalesnė pozicija Lietuvoje verta pasmerkimo ir teistumo, nes tai – kuriamos tolerantiškos visuomenės ir laisvių priešai. Skaudu, jog mylimoje tėvynėje turi dirbti kaip priešo teritorijoje ir savo filmus išmesti it kokias priešiškas proklamacijas. Šiuolaikiniai menininkai, nenorėdami visiškai degraduoti, pasirenka ezopinę kalbą, užslėptos ironijos formas –­ neaiškumą ir nesuprantamumą. Didžiausias šių laikų maras –­ tūkstančiai menininkų be pozicijos, kurie tiesiog pildo fondų, programų užsakymus. Medijų diktatūros šmėkla klajoja po pasaulį. Kaip apsisaugoti nuo jos, aš dar nežinau.

R. D. Su kuria žmonių grupe (grupėmis) norėtum būti siejamas – su tais, kuriuos filmuoji, ar su tais, kurie šiuos vaizdus žiūri ekrane? Spėju, kad tai skirtinga auditorija. Ką pats darytumei visuotinio streiko (revoliucijos) metu?
K. J. Ką daryčiau visuotinio streiko, revoliucijos metu? Greičiausiai nieko arba viską. Išplaukčiau, išvažiuočiau kur nors kitur, kur to nėra, bet galbūt netrukus bus. Priešrevoliucinės nuotaikos kur kas smagesnės, pavasariškesnės nei revoliucijos kasdienybė.
Šiuo atveju aš – revoliucionierius hedonistas. Mano veiklą galima laikyti kino antropologo tiriamąja veikla. Pateikiau tam tikras įžvalgas, o išvadas siūlau daryti patiems. Turiu visus nuraminti, tikrai nestovėsiu ant barikadų su Molotovo kokteiliu. Dar kartą noriu priminti saugumo pareigūnams, jog niekada nekalbėjau ir nekalbėsiu apie ginkluotą streiką ar revoliuciją. Teko ne kartą diskutuoti su paaugliais šiomis temomis. Daugelis dar vadovaujasi stereotipine nuomone, kad revoliucija privalo būti ginkluota. Mūsų internetiniu adresu dažnai rašo primityvūs provokatoriai, reikalaujantys ir prašantys, kuo greičiau užsiimti konkrečia veikla ir pradėti rimtą ginkluotą kovą, bet man tai sukelia tik šypseną.
Atkreipti dėmesį į šiuos reiškinius – didžiausia revoliucija. Gal pats niūriausias mūsų pokalbio aspektas yra tas, kad kovotojų dėl liberaliųjų laisvių propaganda skatina mūsų berniukus ir mergaites būti stropiais Beniliukso gyventojų vergais. Sekso trise privalumai kartojami kaip mantra. Europos imperijos patricijams labai reikia pigios fondinės prostitucijos. O mūsų mylimą provinciją valdo paskirti komisarai. Atkreipkite dėmesį, ką finansuoja ES, – tai infrastruktūra, kad greičiau mus pasiektų jų prekės, lygybių fondai, kad galutinai išsitrintų mūsų vertybiniai orientyrai. Štai kokią gyvulių / tarnų fermą augina sau ES, štai apie ką dabar rašytų Orwellas.
Nenoriu būti siejamas su niekuo, išskyrus save patį. Kas mane žiūri ir po kiek kartų, man visiškai nusispjaut. Iš esmės negaliu nusispjaut tik į man atsivėrusius žmones, be kurių nebūtų filmo. Komunistas Pasolini's užjautė ne maištaujantį jaunimą, o policininkus, teigdamas, jog tai skurdžių vaikai. Tuo tarpu studentai buvo jauni buržuazijos atstovai, kovojantys su savo tėveliais dėl didesnių arbatpinigių. Tad revoliucija revoliucijai nelygu.
Šioje vietoje reikia atsakyti į opų klausimą, kas yra marksizmas, nes buvęs socialistinės Lietuvos laikotarpis daugeliui aptemdė protą ir visiškai paslėpė teigiamus marksizmo idealus. Tai matyti ir iš komentaro po Žižeko interviu: „Jeigu taip patinka Marxas, kas trukdo važiuot į Š. Korėją ir dirbti už saują ryžių darbininkų ir valstiečių komunizme?" Tai tragedija visos kartos, taip ir neišaugusios iš vaikiškų kelnyčių, vis kovojančios su menamais komunistais.

R. D. Šiaip ar taip, revoliucija yra kaita. Ar kas nors realiai pasikeitė nuo to laiko ir dėl tos priežasties, kad pradėjai savo filmavimus? Tų filmuojamų žmonių gyvenimuose? Tavo koneveikiamoje kultūrinėje-politinėje sistemoje? Galų gale tavyje?
K. J. Tikiuosi ir tikiu, jog mano meninio filmo ir socialinio projekto, 3 metus vykusio socialiniuose tinkluose, reikšmė Lietuvos visuomenės raidoje, kaip ir tavo nuvertinta Godard'o įtaka 1968-ųjų metų įvykiams2, bus visai nežymi.

Parengė Redas Diržys

1 Toks minimalus atlyginimas buvo labai ilgą laiką Lietuvoje ir beveik visą laikotarpį, kada K. J. vykdė savo projektą. Nors per paskutinį pusmetį MA pakilo iki 1000 Lt, šis pokytis neturėjo įtakos bendroms skurdo ir socialinės atskirties didėjimo tendencijoms (R. D. pastaba)
2 Į šį tekstą nepakliuvo mano neoficiali diskusija su Karoliu Jankumi, kurioje išsakiau abejones ne tiek dėl Godard'o įtakos revoliuciniams įvykiams, kiek dėl jo revoliucingumo apskritai. Aš laikausi nuomonės, kad jis buvo revoliucijos mistifikatorius: „revoliucija" mene ir socialinė revoliucija yra labai skirtingi dalykai (R. D. pastaba)

„if....“

Draugai