Ekstatinio šokio praktikų populiarėjimas atspindi žmogiško ryšio poreikį
„There is a dance that only you know how to do.“*
Gabrielle Roth
Gabrielle Roth & The Mirrors - Selected Works (1985-2005) albumo viršelis
Tėvų kambarys skęsta vakarinės saulės fokstrote. Siekiu išsiaiškinti, ar įmanoma grožėtis saulėlydžiu balkone ir trypti ant kiliminės dangos tuo pat metu. Sukasi Roy’aus Orbisono kompaktinis diskas. Dabar pats geriausias laikas mažos mergaitės ekstazei – eksperimentiniam šokiui auksinės šviesos dulkėse.
Po 10 metų atrandu, kad ekstatinis šokis nėra vien mažų mergaičių privati veikla. Erdvios salės, nebeveikiančių bažnyčių navos, miškų glūdumoje rengiami festivaliai, miesto parkai, užmiestyje įrengtos sodybos – visur galima rasti ekstatinio šokio atmainų. Žmonės sėda į bendrą ratą, šypsosi lūpomis ir akimis, susitaria, kad niekam nieko nepasakos, o tada pasineria į svaiginantį judesį basomis kojomis. Kartais tai vyksta tos pačios auksinės šviesos dulkėse.
Gabrielle Roth, sukūrusi penkių ritmų judesio praktiką ir save pavadinusi miesto šamane, deklaravo, kad greičiausias būdas nuraminti protą – išjudinti kūną. Panašu, tuo patikėjo daugybė žmonių, per pastaruosius 50 metų įsitraukusių į reguliarius laisvo judesio ritualus visame pasaulyje. Kitos spontanišką, intuityvią choreografiją propaguojančios praktikos, pvz., Čilėje gimusi „Biodanza“ ar Didžiojoje Britanijoje sukurta „Movement Medicine“, plėtė šokančių žmonių, orientuotų į saviugdą, o ne į estetinį rezultatą, būrį.
Nebeatmenu kiekvieno žingsnio, vedusio nuo tėvų kambario iki šokio-judesio terapijos diplomų teikimo ceremonijos, bet menu, kiek daug trepsėjimų, striksėjimų ir kratymosi atlikta erdvėse, vienaip ar kitaip kvietusiose vidinį, nesurežisuotą džiazą judėti ekstazės link.
Scenos iš ekstatinio gyvenimo
Didelis ratas besipurtančių kūnų. Purtoma įtampos, skausmas, bet daugiausia – prakaitas. Mano kūnas purtosi į rato centrą. Muzikai nutilus, kūnas nestoja. Ieškau argumento likti rato centre. Muziką vertinu kaip aplinkybes, o judesio tęstinumą kaip žūtbūtinį, nuo aplinkybių nepriklausantį norą (iš)gyventi. Poreikio būti pamatytai neketinu išpurtyti.
Kita scena. Penki kūnai, salės viduryje susisukę it šliužai. Pėda liečia svetimą kaktą, delnas glaudžiasi prie svetimos šlaunies, pilvas kažkam tampa pagalve. Esu šio gniutulo dalis ir nežinau nė vieno šliužo vardo, vedybinio statuso ar balso tembro.
Prieš porą valandų buvome svetimi ir vienas kitam įtartini. Po kelių valandų būsime vieni kitiems nereikalingi. Bet dabar glaustomės kaip meilūs katinai, levituojame svajingoje bendrystėje ir linkime vieni kitiems gero. Susėdę rate sutartinai dėkojame, vardijame pakilius ir su lietinga realybe už lango mažai ką bendra turinčius žodelyčius. Rodos, per kelias valandas visi emigravome į visuotinės taikos ir beribių galimybių zoną, amžinai saulėtą salą išrinktiesiems.
Šimtai, tūkstančiai, o gal ir dar daugiau žmonių dėl ekstatinio šokio pajunta tai, ką galima prilyginti dvasinei patirčiai. Tarp kitų kūnų laisvai judantis kūnas pasiekia katarsį. Po salę laisvai juda ne tik galūnės, bet ir atodūsiai, aimanos, riksmai, juokas, ašaros. Kūnai voliojasi, raitosi, prakaituoja, rausta, įgyja nuospaudų. Užliūliuojamos nuostatos ir vertinimai – tiek savo, tiek kitų atžvilgiu.
Pleistras ant lūžusios kojos
Išjudinau kūną – nuraminau protą. Išeinu į lauką – spalvos tikrai ryškesnės. Pakiliems judėtojams išsisklaidžius po tamsias miesto gatves, dar kurį laiką tos pavienės ekstatinės švieselės žybsi darbovietėse, giminių susitikimuose, troleibusuose. Netrukus nepažįstama moteris užmina ant kojos pilname autobuse, dosniai perleisdamas savo darbus kolega išvyksta atostogų, dėdė per šeimos pietus primena savo požiūrį į visus svarbius gyvenimo klausimus. Irztu. Nepakito aplinka, nepakito ir mano reakcijos.
Ekstatinis šokis neišsprendžia gyvenimo problemų. Kad ir kiek purtytume kūną, manifestuotume svajones, ieškotume būdų paleisti sunkumus, kurtume alternatyvią realybę, klijuojame pleistrą ant lūžusio kaulo. Perku bilietą ir žinau: operacijos nebus, bet skausmas bus apmalšintas.
Vis dėlto pasiūla judėti be choreografijos mokytojų tvindo socialinius tinklus. Šokis su terapiniais prieskoniais serviruojamas kairėn dešinėn – tiek diplomuotų akademiškai, tiek dvasiškai. Besselio van der Kolko knyga „Kūnas mena viską“ (vertė Diana Urbonė, 2020, „Liūtai ne avys“) nesitraukia iš populiariausiųjų sąrašų, sparčiai skleisdama sąmoningai patiriamo ir judančio kūno svarbos gijimui idėją. Šokis vis dažniau tampa alternatyva individualiai ir grupinei psichoterapijai.
Vieni būdai – pleistrai, kiti – tabletės, treti – rimtesnė intervencija, atnešanti svarbių pokyčių. Kiekvienam pagal skonį ir poreikį. Nepriklausomai nuo pasirinkimo, kūno renesansas ir laisvesnė šokio interpretacija žymi artumo ir bendrystės poreikį. Patirtis kiekvienam talento neva neturinčiam: įsikniaubti nepažįstamai į glėbį, paimti kito ranką, šokti kaip mažos mergaitės šoka tėvų kambariuose saulei leidžiantis – taip, kaip niekas jų nemokė.
Pakilę nuo teatro kėdžių, kuriose stebėjome ir stebėjomės, vertinome ir įvertinome kitus, gręžiamės į savo kūną. Čia kvėpavimo vyksmas truks ilgai, žiūrovas ir šokėjas – tas pats asmuo, o pasirodymui baigiantis būsime patyrę juslingo ir visada judančio kūno programą. Ir tai bus įdomiausia, ką kada nors teko patirti.
* „Yra šokis, kurį tik tu žinai, kaip sušokti.“ (Gabrielle Roth)