Umberto Eco (1932–2016)

 

„Menas ir grožis viduramžių estetikoje“. Iš italų kalbos vertė Jonas Vilimas. – V.: „Baltos lankos“, 1997.

α: Daugumą savo estetinių problemų viduramžiai paveldėjo iš antikos, tačiau šioms temoms suteikė naują prasmę, jas persmelkdami krikščioniška pažiūra į žmogų, pasaulį ir dieviškumą.

Ω: Įžangoje kritikavome viduramžių apibrėžimo miglotumą, tačiau riet ir toks netikslus, jis nubrėžia chronologines ribas, leidžiančias baigti mūsų istoriją.

 

„Vakarykštės dienos sala“. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – V.: „Tyto alba“, 1998.

α: „Tačiau didžiuojuosi savo pažeminimu, o kad tokiai privilegijai esu pasmerktas, kone mėgaujuosi tuo nekenčiamu išsigelbėjimu: kiek gali siekti žmogaus atmintis, manau esąs vienintelis mūsų giminės atstovas, sudužus laivui atsidūręs kitame, apleistame, laive.“
Tik tiek, negailestingai glaustai, Robertas de la Griva, 1643 metų liepą arba rugpjūtį.

Ω: – Tie žmonės neturėjo sielos.

 

„Rožės vardas“. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. –­ V.: „Tyto alba“, 2012.

α: Buvo gražus lapkričio pabaigos rytas.

Ω: Palieku šiuos užrašus nežinau kam, jau nežinau ir apie ką: stat rosa pristina nomine, nomina nuda tenemus.

 

„Baudolinas“. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – V.: „Tyto alba“, 2002.

α: Rėgensburgas Anno Dommini Domini gruodžio mėneses mclv chroniška Baudolino iž Aularių giminės

Ω: – Atmink, kad esi ne vienintelis istorijų sekėjas pasaulyje. Anksčiau ar vėliau ją papasakos koks nors dar didesnis melagis už Baudoliną.

 

„Fuko švytuoklė“. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – V.: „Tyto alba“, 2004.

α: Tada pamačiau Švytuoklę.

Ω: Todėl galiu likti čia, laukti ir žiūrėti į kalvą.
Ji tokia graži.

 

„Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. –­
V.: „Tyto alba“, 2006.

α: – Jūsų vardas?

– Pala, tuoj pasakysiu, sukasi ant liežuvio galo.

Ω: Kodėl užtemo saulė?

 

„Sukurti priešą ir kiti proginiai rašiniai“. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – V.: „Tyto alba“, 2011.

α: Kadaise Niujorke teko važiuoti taksi, kurį vairavo vyras sunkiai iššifruojamu vardu.

Ω: Todėl rytojaus vėlinė ir tiems, kas mokės tinkamai jas panaudoti viešo reikalo labui, atsivers puikios darbo perspektyvos.

 

„Prahos kapinės“. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. –­ V.: „Tyto alba“, 2012.

α: Praeivis, kuris tą pilką 1897 metų kovo rytą, nepaisydamas galimų padarinių, būtų kirtęs Mobero aikštę, arba Mobą, kaip ją vadino nusikaltėliai (viduramžiais joje burdavosi Menų fakulteto iš Vicus Stramineus, arba Fuaro, gatvės studentai, čia virė universitetinis gyvenimas, paskui ji tapo laisvosios minties pranašų, tokių kaip Etjenas Dolė, egzekucijos vieta), būtų atsidūręs vienoje iš nedaugelio Paryžiaus vietų, kurių neišgriovė baronas Hosmanas: dvokiančių skersgatvių rezginyje, skrodžiamame Bjevro, kuris plūdo didmiesčio įsčiomis dar neįkalintas ir kunkuliuodamas bei sūkuriuodamas liejosi į Seną, tėkmės.

Ω: Po paraliais, aš dar nesuvaikėjęs.

 

„Atviras kūrinys: forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje“. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – V.: „Tyto alba“, 2004.

α: Naujieji instrumentinės muzikos kūriniai turi vieną bendrą bruožą: jų atlikėjui suteikiama ypatinga atlikimo laisvė, leidžianti ne tik savo nuožiūra interpretuoti kompozitoriaus nuorodas (tai galioja ir atliekant tradicinę muziką), bet tiesiog verčianti daryti įtaką kūrinio formai –­ keisti natos ilgį ir varijuoti garsų derinius.

Ω: Tačiau toji beprotybė turi savo metodą: Adomas mus išmokė, kad, norėdami pakeisti kodų struktūrą, pirmiausia turėtume pabandyti perrašyti pranešimus.

 

Umberto Eco. „Nr. 0“. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. –­
V.: „Tyto alba“, 2015.

α: Šįryt iš čiaupo nebėgo vanduo.
Ω: Šventojo Džulijaus salą ir vėl nutvieks saulė