Nikodem Szczygłowski. Šimtmetis Oberdano aikštėje

Gegužės 30-ąją mirė Borisas Pahoras, garsus slovėnų rašytojas iš Triesto, kurį dažnai vadindavo šio miesto atmintimi ir sąžine. Jam buvo 108 metai. B. Pahoro gyvenimas vertas romano arba filmo.

Borisas gimė Trieste 1913 m. rugpjūčio 26 d. slovėnų šeimoje, augo Europoje siautėjant Pirmajam pasauliniam karui, kurio pabaiga paženklino ir Aust­rijos-Vengrijos pabaigą. Priklausęs Habsburgų imperijai ir su Austrija politine ir ekonomine prasme ištisus šimtmečius sietas Triestas buvo unikalus – iki Pirmojo pasaulinio karo vienas didžiausių dualistinės monarchijos miestų (ketvirtas pagal dydį po sostinės Vienos, Budapešto ir Prahos) ir didžiausias prekybinis jūros uostas, užtikrinantis susisiekimą su išoriniu pasauliu už Europos. Dėl šių priežasčių Triestas pasižymėjo kiek neįprasta gyventojų struktūra – nepaisant vyraujančios italų kalbos ir kultūros, būdingos visiems Adrijos jūros baseino uostamiesčiams, Trieste bei jo apylinkėse nuo ankstyvųjų viduramžių gyveno gausi slovėnų bendruomenė ir net apie 20 % miesto gyventojų sudarė kitos tautos – austrai, vengrai, kroatai, graikai, čekai, žydai ir netgi anglai, škotai ar airiai – kaip ir, pavyzdžiui, Jamesas Joyce’as, gyvenęs čia nuo 1904 iki 1914 metų. Tai buvo daugiatautis, daugiakalbis ir gan kosmopolitiškas miestas, klestintis ekonomiškai ir kultūriškai. Taip pat Triestas buvo miestas, kuriame tuomet gyveno, ko gero, daugiau slovėniškai kalbančių žmonių nei anuometiniuose Liublianoje arba Maribore, kur gerokai daugiau kalbėjusių vokiškai. Trieste veikė slovėnų mokyklos, gimnazija, knygynai, slovėnų kultūrinis gyvenimas buvo įvairiapusis ir turtingas.

Kai po Pirmojo pasaulinio karo miestas atiteko Italijos Karalystei, jo statutas pasikeitė. Kaip uostamiestis, Triestas Italijai neturėjo tokios reikšmės kaip iširusiai Austrijai-Vengrijai, o kultūriškai, Romos požiūriu, miestas turėjo visiškai įsilieti į itališką kontekstą.

Esminis įvykis, kurį galima laikyti tam tikru riboženk­liu tarp kosmpolitinės „senosios Austrijos“ ir „naujosios Italijos“ eros pradžios, buvo vadinamųjų slovėnų Tautos namų padegimas 1920 metais.

 

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka
Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

 

Tautos namai (slov. Narodni dom) buvo didelis pa­statas pačiame miesto centre, kurį miesto slovėnų bend­ruomenės užsakymu 1904 m. pastatė garsus furlanų kilmės architektas Maxas Fabiani. Šis pastatas liudijo apie slovėnų ambicijas prilygti italams, jų norą drauge kurti miesto ekonominę stiprybę ir kultūrinę įvairovę. Pastate veikė draudimo bendrovės, bankas, viešbutis, restoranas ir kavinės – taip pat ir slovėnų dramos teat­ras – pirmasis mieste, nes italų bendruomenė pirmenybę teikė operai. Į valdžią atėjus Benito Mussolini’ui ir Italijoje vyraujant fašizmo judėjimo nuotaikoms, Tautos namai daugelio italų akyse atrodė provokatyviai.

1920 m. liepos 13-osios naktį nežinomi veikėjai pa­statą padegė, o fašistinės partijos nariai ir jų šalininkai susibūrę aplink neleido gesinti liepsnų.

Šį gaisrą savo akimis matė jaunasis B. Pahoras, aiškiai suvokdamas, kaip tai pakeis jo gimtąjį miestą. Šiuos įvykius jis vėliau aprašė savo romane „Grmada v pristanu“ („Laužas uoste“): „Virš via Commerciale nebesijautė vakaro. Virš stogų kabojo ugnies spindesys, tarsi saulė ištirptų ir išsilietų į tamsą. Opičinos tramvajus sustojo, Ralio miesto sodo medžiai nejudėjo raudoname švytėjime. Jie bėgo laikydamiesi už rankų, o virš jų ore skraidė kibirkštys iš Oberdano aikštės (...). Oberdano aikštė buvo pilna raudonoje pašvaistėje judančių ir rėkiančių žmonių. Aplink didžiulį namą šokinėjo ir šaukė vyrai juodais marškiniais. Jie šaukė: „Viva! Viva!“ Bėgiojo pirmyn ir atgal, lingavo galvomis ir šaukė: „Eia, eia, eia, eia!“ O kiti atsiliepė: „Alala!“

Gaisrininkų automobiliai bandė prasibrauti pro minią, tačiau kilo dar didesnė sumaištis, nes „juodieji“ neleido jiems pravažiuoti. Jie apsupo gaisrininkų automobilius, užlipo ant jų ir išplėšė žarnas iš ugniagesių rankų.“

Šis gaisras buvo Triesto slovėnų represijų pradžia. Pamažu uždrausta beveik viskas, kas galėtų liudyti apie atskirą jų kultūrinę tapatybę – švietimas gimtąja kalba, kultūrinės įstaigos, valstybės tarnautojų postai, teisininko profesija, slovėnų kalbos rašmenys oficialiuose dokumentuose.

Antrojo pasaulinio karo metais ši fašistinės Italijos valdžios vykdyta politika pasiekė kulminaciją – daugelis slovėnų kultūros ar politikos veikėjų buvo uždaryti į koncentracijos stovyklas. B. Pahoras įsijungė į pogrindinį pasipriešinimo judėjimą, tapo Išlaisvinimo fronto (slov. Osvobodilna fronta) nariu. 1944 m., regio­ną okupavus vokiečiams, jį suima ir įkalina Nac­veilerio-Štruthofo koncentracijos stovykloje, vėliau perkelia ir į kitas stovyklas.

Drago Jančaras – vienas garsiausių slovėnų rašytojų, kurį B. Pahoras laikė savo jaunesniuoju draugu, – taikliai pastebėjo: norėdamas B. Mussolini’o Italijoje išsaugoti slovėnų tapatybę, turėjai atkakliai puoselėti įvairovę, savąjį kultūrinį, kalbinį ir žmogiškąjį vientisumą, vadinasi, kiek­viename žingsnyje priešintis ir kovoti. Arba nutilti. B. Pahoras žinojo ir apie riziką, ir apie dusinantį, atsargų savo tautiečių vegetavimą priešiškoje aplinkoje – ir pasirinko vienintelį jam priimtiną kelią – neleisti savęs nutildyti.

Po karo, žlugus fašizmui, jis pradėjo rašyti apie savo patirtį kare, apie koncentracijos stovyklas (populiariausias romanas – „Nekropolis“), apie tarpukario represijas, kai iš slovėnų pamažu buvo atimtos beveik visos jų turėtos teisės, bei apie tokius kartais, regis, sunkiai apčiuopiamus dalykus kaip kultūrinė tapatybė, žmogaus teisė į ją, žmogaus orumas.

Pripažinimas atėjo daug vėliau – Slovėnijoje (tuomet priklausiusioje Jugoslavijai, ir vėliau, respublikai atgavus nepriklausomybę 1991 m.) B. Pahoras pelnė aukščiausius literatūrinius ir valstybinius apdovanojimus. Tačiau gimtajame Trieste, o juolab platesniame Italijos – šalies, kurios piliečiu jis buvo ir liko visą gyvenimą, – kontekste taip ir liko beveik nežinomas, nepastebėtas.

Simboliška, kad po karo atstatytas Tautos namų pa­statas Italijos vyriausybės sprendimu grąžintas vietos slovėnų bendruomenei tik 2001 metais.

2008 m. vasarį, kai buvo perleistas romanas „Nekropolis“, eidamas 95-uosius B. Pahoras pirmą kartą buvo pakviestas duoti interviu Italijos televizijai RAI. Populiarioje sekmadienio laidoje „Che tempo che fa“ jis drąsiai ir užtikrintai kalbėjo apie fašistų įvykdytus nusikaltimus.

2008 m. gruodį Triesto meras Roberto Dipiazza rašytojui įteikė apdovanojimą už nuopelnus kultūrai, pabrėždamas jo kankinystę vokiečių okupacijos metais ir pasipriešinimą Jugoslavijos komunistiniam režimui. B. Pahoras atsisakė priimti apdovanojimą ir sukritikavo merą pabrėždamas, kad šis neatkreipė deramo dėmesio į jo kovą su Italijos fašizmu.

2010 m. kovą buvo pateikta B. Pahoro kandidatūra Liublianos garbės pilietybei gauti. Liublianos garbės pilietybės komisija atmetė rašytojo kandidatūrą. Šį sprendimą plačiai komentavo Slovėnijos žiniasklaida, o pats B. Pahoras į komisijos sprendimą sureagavo viešu pareiškimu, kad niekada pats nesiekė gauti Liublianos garbės pilietybės, nes nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų šio miesto valdžia niekada realiais veiksmais nepalaikė Triesto slovėnų.

B. Pahoras iki gyvenimo pabaigos gyveno ir dirbo gimtajame Trieste, vaikščiojo jo gatvėmis ir aikštėmis, kurios tiek daug visko matė. Rašytojas nugyveno itin ilgą ir dramatiškų įvykių bei išbandymų kupiną gyvenimą, buvo vienas paskutinių gimusių Austrijos-Vengrijos valstybėje žmonių, kurie sulaukė antrojo XXI a. dešimt­mečio, vienas seniausių Triesto gyventojų, savo akimis mačiusių B. Mussolinį ir Josipą Broz-Tito.

Praėjusią vasarą vartant B. Pahoro romano „Oberdanov trg“ („Oberdano aikštė“) puslapius slovėnų knygyne, įsikūrusiame prie Tautos namų, pro vitriną žiūrėjau į aprašomą aikštę ir bandžiau įsivaizduoti, kaip ją kadaise matė jaunasis B. Pahoras: „Tokia yra ši aikštė su visa aplinka, jei galima taip įvardyti, nes jos reikšmė siekia dar XX a. pradžią, kai ji buvo vadinama „Piazza cassarna“ dėl šalia buvusių kareivinių, užėmusių visą aplinkinę erdvę. (...) Tuo metu aikštėje veikė fontanai ir skalbyklos, taip pat ir arabiško stiliaus fontanas. Vėliau aikštė pervadinta Oberdano aikšte, tiksliau – Guglielmo Oberdano aikšte...“


Nikodemas Szczygłowskis – keliautojas, vertėjas, eseistas, reporteris. Lodzės universitete baigė Viduržemio jūros regiono archeo­logijos studijas, o Prahoje – Vidurio Europos vadybos institutą, slovėnų kalbos žinias tobulino Liublianos universitete, Slovėnijos kultūros žinovas.