Beveik dvidešimt metų Paryžiuje gyvenančio Valdo Papievio pavardė bene ryškiausiai sušvito prieš kelis metus, kai jo romanas „Eiti“ buvo itin palankiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Jis rašo pagautas teksto ritmo, jo frazės poetiškos, įtaigios. Šįkart autorius kalba apie Paryžiaus laisvumą, tobulumo paieškas. Susirašinėjo Deimantė Daugintytė.

Prancūzijoje gyvenate nuo 1992-ųjų. Kodėl išvykote šiais, jau nepriklausomos Lietuvos, metais? Viliojo atsivėrusios galimybės būti užsienyje?

1992-aisiais į Paryžių tik pirmą kartą atvažiavau, o jame apsigyvenau gal po kokių trejų metų. Apie atrandamas ar prarandamas galimybes tada visai nemąsčiau ir jokiomis svarstyklėmis jų nesvarsčiau, Paryžius mane tiesiog įtraukė, ir tiek. Prisimenu, kai pirmąsyk važiavau, net šiek tiek bauginausi, jog nusivilsiu jo legenda, bet kad jis mane taip „prisiriš“ ir kad iš legendos mano kasdienybe virs, tada nė sapnuoti nesapnavau. Viskas pasidarė savaime.