Ar griuvėsiai, padedantys apmąstyti laiko tėkmę ir žmonijos trapumą, vis dėlto yra praeities reiškinys? Šiais laikais, kai ilgaamžiškumą pakeitė greitis, kai viskas, kas liudija apie mirtį, baugina taip, kad norisi slėpti, vienas po kito dygsta efemeriški statiniai, po savęs paliekantys vis augančias nuolaužų krūvas, kol dabartis ir praeitis nyksta mums prieš akis.

2023 m. gruodį Izraelio pajėgų bomboms sprogdinant Gazos Ruožą, „The New York Times“ pranešė, kad keli tarptautinių institucijų nariai ir konsultacinės bendrovės „McKinsey“ konsultantai susibūrė aptarti apgulto anklavo ateitį. Tarp numatytų projektų – Viduržemio jūros regiono komercinė zona, orientuota į prekybą, turizmą ir inovacijas, joje bus giliavandenis uostas, vandens gėlinimo gamykla, skirta geriamajam vandeniui tiekti, ir moderniausias futbolo stadionas. Šviesi ateitis projektuojama ant teberūkstančių griuvėsių, kol dabartis ir praeitis nyksta mums prieš akis.

Buvo paskaičiuota, kad sausio mėnesį Gazos Ruožą nuklojusių griuvėsių sankaupa maždaug keturis kartus pranoko Cheopso piramidės tūrį. Milijonai tonų toksiškų liekanų, daugėjančių su kiekviena diena, galiausiai kada nors turės būti pašalinti – tik kur? Greičiausiai, bent jau tam tikra dalis, keliaus į jūrą. „Tiek Ukrainą, tiek Gazos Ruožą reikės atstatyti. Nors kariniai konfliktai dar nesibaigė, jau dabar vienas po kito plūsta paslaugų pasiūlymai, – teigia Alainas Sarfati. – Griuvėsiai nepakeliamai slegia, visai kaip mirtis šiuolaikinėje visuomenėje – reikia jais atsikratyti kuo greičiau.“

Marselio vaizdai. Robino Pluso nuotrauka

 

Sprendimai, priimti atstatant Palestinos anklavą, Yves’o Ubelmanno, technologijų bendrovės „Iconem“, užsiimančios nykstančių paveldo objektų skaitmeninimu 3D formatu, įkūrėjo nuomone, „turės tiesioginės įtakos vietos bendruomenių santykiui su susigrąžinta teritorija“. Grobuoniška nekilnojamojo turto plėtra, kai su žeme sulyginami ištisi sugriauti kvartalai – visai kaip Irako mieste Mosule, iš jo atsitraukus „Islamo valstybės“ grupuotei, – yra, kaip priduria architekto išsilavinimą turintis Y. Ubelmannas, „antrinė, daug radikalesnė naikinimo forma“. Anot jo, „naikindami sugriuvusių pastatų liekanas, naikiname ir orientyrus, bendruomenių atmintį“.

„Nėra laiko“

„Tai precedento istorijoje neturintis atvejis: esame savo pačių laikmečio griuvėsių liudytojai, ir jų dar niekada nėra buvę tiek daug“, – svarsto meno teoretikė, knygos „Temps des ruines“ („Griuvėsių epocha“, 2002) autorė Sabine Forero-Mendoza. Vis dėlto, nors griuvėsių krūvos auga mums tiesiai prieš akis ir visur pilna jų nuotraukų, „realybėje jų galybės veik nematyti: jie arba yra greit sulyginami su žemės paviršiumi, arba nuo jo nušluojami, toks jų įprastas likimas“. Ne veltui 2003 m. pasirodžiusioje knygoje „Le Temps en ruines“ („Nykstantis laikas“) Marcas Augé (1935–2023) pranašavo: „Ateities įvykiai griuvėsių nepaliks. Tam nėra laiko.“ Po Rugsėjo vienuoliktosios įvykių, kai realiu laiku stebėjome, kaip gimsta efemeriški griuvėsiai – kraują stingdantys sugriuvusių dangoraižių atramų galai, neilgai trukus sulyginti su žeme, – antropologas atkreipė dėmesį į „negailestingą mūsų pasaulį, kuriame laiko griuvėsiams virsti praeities liekanomis nebėra“.
„Tai, kad nebematome griuvėsių, ko gero, yra šio amžiaus reiškinys, geriausiai atspindintis vartotojišką pasaulį, kuriame pagaminama tiek pat, kiek išmetama, ir kuris itin uoliai trina savo paties susinaikinimo pėdsakus“, – samprotauja filosofas Bruce’as Bégout, savo knygoje „Obsolescence des ruines“ („Griuvėsių nykimas“, 2022) keliantis hipotezę, kad šioje epochoje gali rastis tik visokios nuolaužos. Žinoma, karų palikti naikinimo pėdsakai miestuose būna milžiniški ir įspūdingi. „Bet galbūt šios liekanos slepia kitą, ne tokią įspūdingą ir akivaizdžią, urbicido, arba miesto tapatybės naikinimo, priežastį – šiuolaikiniai pastatai yra itin nepatvarūs, tad ir nyksta jie ne dėl bombų ar stichinių nelaimių, o dėl nepatvarumo ir nesaugumo.“

Regis, tampame nuolaužų civilizacija, kurioje pastatų gyvavimas pavaldus kurti–naikinti ciklui, nepaliekant laiko poetinei griuvėsių stadijai. Nes, kaip teigia S. Forero-Mendoza, „nėra laiko“. Anot jos, „ši mūsų epochą apibrėžianti frazė, nurodanti imperatyvą veikti greitai, taikoma ir griuvėsiams“.

Taigi, kokius griuvėsius paliksime po savęs? Ar tų pastatų, kuriuos statome šiandien? Ar tuos, kuriuos mums paliko praėję amžiai ir kurių išlikimui grėsmę kelia klimato kaita, vandalizmas, naikinimai? Ar vis dėlto griuvėsiai, padedantys apmąstyti laiko tėkmę ir žmonijos trapumą, yra praeities reiškinys?

„Visi žmonės turi slaptą potraukį griuvėsiams“, – rašė François René de Chateaubriand’as (1768–1848). Jie simbolizuoja ir tai, kas lieka, ir tai, kas išnyksta, laiko tėkmę ir pasipriešinimą sunaikinimui, galią ir pažeidžiamumą. „Griuvėsiai įkūnija pusiausvyrą tarp materialaus ir nematerialaus“, – tvirtina archeologas Alainas Schna­ppas, knygos „Une histoire universelle des ruines“ („Visuotinė griuvėsių istorija“, 2020) autorius. Tai, kas nematerialu – gilūs apmąstymai, praeities pamokos, atminimas, likęs nuo kitų laikų, – susipina su tuo, kas materialu – griuvėsiais, tuo, kas liko iš pastato, kurį ardė tai laikas, tai gamta, tai žmogus.

„[Griuvėsiai atspindi] tam tikrą ilgaamžiškumą, todėl jie gyvuoja gerokai ilgiau nei žmogus, – teigia archeologas. – Dėl griuvėsių atsparumo laiko poveikiui jiems tenka liudytojo, pateikiančio objektyvų įvairių visuomenių ir jų valdovų paveikslą, vaidmuo.“ V a. prieš Kristų graikai, prieš stodami į kovą su persais Platajų mūšyje, davė tokią priesaiką: „Aš neatstatysiu nė vienos sudegintos ar sugriautos šventyklos, o paliksiu šiuos griuvėsius kaip paminklą, priminsiantį būsimoms kartoms apie šventvagišką barbarų žiaurumą.“ Griuvėsiai vertinami kaip istorijos pamoka ateičiai. „Tikima, kad neatstatydami išsaugome atmintį geriau nei atstatydami“, – aiškina A. Schnappas.

Vis dėlto šis klasikinis požiūris į griuvėsius nebeaktualus. „Vadinamoji „autentiškų griuvėsių“ era baigėsi – galime parašyti jos raidos istoriją, bet negalime jos atkurti, – rašo Kolumbijos universiteto profesorius Andreasas Huyssenas savo esė „Nostalgia for Ruins“ („Nostalgija griuvėsiams“, 2006). – XXI a. griuvėsiai yra arba virtę atliekomis, arba restauruoti“, – tai yra neautentiškomis priemonėmis apsaugoti nuo laiko poveikio. „Mes ją atstatysime“, – štai taip skelbė Emmanuelis Macronas, kai Paryžiaus Dievo Motinos katedra vis dar degė mums prieš akis. Reikia atstatyti, ir kuo greičiau – per penkerius metus.

Metaforinis potencialas

„Nejaugi tie, kurie kalba apie rekonstrukciją dar neužgesinus ugnies, negali palaukti ir nors minutėlę pagedėti? – dienraštyje „Libération“ klausia rašytojas Paulis B. Preciado. – Mes patys naikiname savo planetą ir gyvybę – statome ant savo pačių ekologinių griuvėsių. Dėl to taip ir bijome matyti griūvančią Dievo Motinos katedrą.“ Katedros teritorijoje, kurioje rasta labai vertingų paveldo reliktų, vykę archeologiniai kasinėjimai buvo sustabdyti, kad būtų laikomasi termino.

Tokį patį užsidegimą restauruoti savo ruožtu išreiškė ir kultūros ministrė Rachida Dati, kalbėdama apie Ivlino Dampjero pilies restauravimą. Ji verčiau, kaip pati teigė, „pinigus skirs restauruoti paveldui, o ne rausti duobes tam, kad raustum“, – kitaip tariant, vykdyti archeologinius kasinėjimus.

Mat kai tik griuvėsiai pradingsta, susidomėjimas jais atgimsta. Ir atgimsta su tokia jėga, kad, pasak S. Forero-Mendozos, šiandien Renesanso ir Apšvietos epochas yra pakeitusi analogiška trečioji epocha, kurioje menas esą persmelktas griuvėsių. Tai liudija ir didžiulio susidomėjimo sulaukusi Liono dailės muziejuje surengta paroda „Formes de la ruine“ („Griuvėsių formos“). Griuvėsiams skirti kūriniai, diskusijos ir parodos klesti nuo pat XXI a. pirmojo dešimtmečio. Po Rugsėjo vienuoliktosios jie vėl tapo kūrėjų vaizduotės šaltiniu. Sugriuvusių Manhatano dangoraižių atvaizduose perimamos romantinės nuostatos: miglos efektai, šviesos kontrastai, – regis, atgimsta griuvėsių estetika. Sugriauto miesto topas atsikartoja visur: filmuose, serialuose, vaizdo žaidimuose, kuriuose griuvėsių vaizdais yra įteigiamos apokaliptinės dėl savo likimo nerimaujančio pasaulio vizijos.

XXI a. pradžioje iškyla kitokie griuvėsiai – geležiniai ir plieniniai pastatai, kurie, kaip pažymi B. Bé­gout, „per šimtmetį iš pažangos simbolių virto surūdijusiomis liekanomis“. Pramoniniai griuvėsiai, liudijantys modernybės ir utopinės istorijos pabaigos vizijos žlugimą, įkvepia daugybę menininkų (Cyprieną Gaillardą, Shinichiro Kobayashi, Jonką, Vincentą J. Stokerį, Henką van Rensbergeną, Larą Almarcegui), savo darbuose išnaudojančių griuvėsių metaforinį potencialą.

S. Forero-Mendoza tai apibūdina kaip „liguistą ir vos ne kompulsyvų potraukį apleistumui ir žlugimui“, kurio viešai demonstruojama išraiška kartais vertinama kaip „pornografinė“. XXI a. antrajame dešimtmetyje Detroite kilęs terminas „ruin porn“ (liet. „griuvėsių porno“) apibrėžia fotografijos žanrą, kurio objektas – apleistos griuvenos (pramoniniai pastatai, ligoninės, kalėjimai, prekybos centrai, elektrinės, olimpinėms žaidynėms skirti infrastruktūros objektai, pastatyti euforijos įkarštyje ir tuoj pat apleisti). Kritikai šį žanrą kritikuoja dėl vujarizmo ir demaskuoja socialines jėgas, kurios yra atsakingos už tokią pastatų būklę. Toks „urbex“ (nuo žodžių „urban exploring“, liet. „miesto tyrinėjimas“) reiškinio, kurį istorikas Nicolas Offenstadtas apibrėžia kaip „dažnai nelegalų nuošalių, nebenaudojamų, užmirštų vietų nuodugnų tyrinėjimą“, populiarumas yra dar vienas atgimusio susidomėjimo griuvėsiais požymis.

Ši šiuolaikinė manija, pasak A. Huysseno, „slepia nostalgiją ankstesnei epochai, kuri dar nebuvo praradusi gebėjimo įsivaizduoti įvairius ateities scenarijus“. S. Forero-Mendoza mano, kad ši manija esą kaip koks kolektyvinis užkalbėjimas nuo mus persekiojančios baimės – baimės, kad patys naikiname pasaulį. Todėl, kaip pastebi A. Schnappas, „šiandien žmogus, lankydamas griuvėsius, išgyvena kitokią patirtį nei XIX a. pradžioje“.

Šimtmečius stūksantys griuvėsiai panardindavo Denis Diderot (1713–1784) ir jo amžininkus į gilius apmąstymus apie laiko tėkmę, civilizacijų kaitą ir praeities didybę. „Griuvėsių vaizdai būdavo kažkuo poetiški, žvelgdamas į juos susijungdavai su gamta ir ši vienybė žadino jausmus, skatino atsigręžti į save.“ Didžiuosiuose pramoniniuose miestuose, patyrusiuose nuosmukį, tokiuose kaip Detroitas Mičigano valstijoje, arba miestuose, nuniokotuose branduolinių katastrofų, tokiuose kaip Černobylis ar Fukušima, „griuvėsiai įsiskverbia į šiuolaikinę istoriją taip, kad beveik susilieja su dabartimi. Griuvėsiai, anksčiau buvę taikaus sugrįžimo į gamtą vilties ženklas, šiandien atspindi negrįžtamą gyvybės ir daiktų išnykimą“.

Modernaus karo padaryta žala

Tiesą sakant, šį poslinkį žymi XX a. išaugęs smurtas ir griaunamoji galia, kuriuos sąlygojo modernios karinės technikos panaudojimas, – ji, kaip toliau aiškina A. Schnappas, „kardinaliai pakeitė mūsų santykį su griuvėsiais, nes supratome, kad šie tai vienur, tai kitur matomi griuvėsiai gali virsti viso pasaulio griuvėsiais“. F. R. de Chateaubriand’as skyrė tuos griuvėsius, kurie tokie tapo veikiami bėgančio laiko – jų stebėjimas leidžia įvertinti per daugelį metų atsiskleidusią gamtos didybę, – nuo tų, kuriuos paliko žmogus. Rašytojas pastaruosius, kuriuos įvardija kaip „negandų, o ne daugybės metų kūrinius“, ne kiek praeities liekanas, o veikiau niokojimo pėdsakus, palygina su „žilais plaukais ant jaunystės galvos“, jie simbolizuoja „tik nebūtį, jokios vilties ką nors atitaisyti“.

Ką F. R. de Chateaubriand’as pagalvotų, pamatęs modernaus karo padarytą žalą? Žvelgiant iš viršaus į Pirmojo pasaulinio karo mūšių laukų vaizdus, apima siaubas išvydus visiškai sudarkytus kraštovaizdžius. Ankstesnis pasaulis griūva, ir, kaip sakė Paulis Valéry, „mes, ištisos civilizacijos, dabar žinome, kad esame mirtingi“. Tad kiek dar mums liko gyventi? Kaip kurti pasaulyje, kai žinai, kad bet kurią akimirką gali viskas išnykti?

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Albertas Speeras (1905–1981), Trečiojo reicho ministras ir architektas, iškėlė vadinamąją griuvėsių vertės teoriją, kurioje atsižvelgė į galimą sunaikinimą ir rekomendavo naudoti medžiagas, kurios suformuotų gražius griuvėsius: betoną ir travertiną. Istorikas ir nacistinio režimo ekspertas Johannas Chapoutot aiškina, kad žlugimo atveju reicho liekanos turėjo atitikti „romėnų monumentalių paminklų prototipą“. A. Speeras netgi atlikdavo griuvimo testus, kad patikrintų, kaip pastatai atrodys ateityje, tada tuos griuvėsius nupiešdavo, piešinyje dargi apraizgydavo juos gebenėmis, ir nešdavo parodyti Hitleriui – jis būdavo labai patenkintas tuo, ką mato. Hitleris mėgdavo sakyti, kad „mūsų pastatai, net ir virtę griuvėsiais, nenustoja liudiję mūsų režimo tikėjimo galios ir didybės, – 1978 m. rašė A. Speeras. – Fiureriui niekada į galvą nebuvo atėjusi mintis, kad jam nepavyks nei viena, nei kita. Kai vos po kelerių metų jo valdymui atėjo galas, nebeliko nei rūmų, nei stadionų, kurie, Hitlerio įsitikinimu, turėjo tapti istoriniais reliktais“.

Nors griuvėsiai visada buvo asocijuojami su „memento mori“ (liet. „atmink, kad mirsi“) idėja, po dviejų pasaulinių karų ir parodyto iki tol neregėto sugebėjimo naikinti „nuo Renesanso laikų jaučiamą susižavėjimą ir švelnią melancholiją praeities liekanų akivaizdoje pakeitė siaubas ir absoliutus šokas, – aiškina S. Forero-Mendoza. – Griuvėsiai primena ne tik tai, ko nebėra, bet ir tai, kas dabar vyksta pasaulyje, kuriame naikinimo galia įgavo visai kitą mastą“.

Per karą nusiaubti miestai buvo atstatyti remiantis, kaip pažymi J. Chapoutot, „funkcionalistiniu, vartotojišku, ekonomiškai naudingesniu požiūriu“. Knygoje „Philosophische Stenogramme“ („Filosofinės pastabos“, 1965) austrų filosofas Güntheris Andersas taip pat pabrėžia, kad „vargiai tikėtina, jog per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų miestų rekonstravimo logika labai skyrėsi nuo karinės logikos“. Jis tvirtina, kad į nusidėvėjimą orientuota strategija tęsia tai, kas buvo pasiekta vykdant bombardavimą karo metu. Šiais laikais viskas turi galiojimo pabaigą.

Robino Pluso nuotrauka

„Takioji modernybė“

XX a. prasidėjo nauja era – „dar niekada per tokį trumpą laiką nėra radęsi tiek daug griuvėsių, kaip ir niekada nėra radęsi tiek daug naujų statinių, – rašo A. Schnappas. – Šiuolaikinės architektūros problema – vienas po kito einantys statybos, irimo, griovimo, restauravimo ciklai“. Tai toli gražu neatitinka architekto Auguste’o Perret (1874–1954) sampratos, pagal kurią „architektūra yra tai, iš ko gimsta gražūs griuvėsiai“. Mūsų erai būdinga, pasak B. Bégout, „architektūrinė progerija“ – architektūra, kuri sensta kelis kartus greičiau, nei įprasta.

I a. prieš Kristų savo architektūros traktate Vitruvijus įvardijo tris svarbiausias statinio savybes: „firmitas“, „utilitas“ ir „venustas“ (liet. „tvirtumas“, „nauda“ ir „grožis“). Pasak B. Bégout, šiandienos architektūra sulaužo pirmąją Vitruvijaus taisyklę – „firmitas“: „Architektūra, tūkstančius metų buvusi žmonijos apsaugine priedanga, šiandien įkūnija fizinį ir simbolinį senėjimą.“ „Simbolinis šių laikų pastatas – sandėlis“, – teigia J. Chapoutot. Kitaip tariant, pastatas, skirtas komercinei veiklai vykdyti, kuris bus apleistas arba nugriautas, kai ta veikla bus perkelta arba vykdant nekilnojamojo turto sandorį. Ši epocha atsisveikina su, M. Augé žodžiais tariant, „akmenimi įamžinta iliuzija“.

Iš tiesų, filosofo ir sociologo Zygmunto Baumano aprašyta „takioji modernybė“ neaplenkia ir architektūros. „Didžiausias rūpestis, susijęs su tapatybės problema, moderniojoje epochoje buvo siekti ilgaamžiškumo, – rašo Z. Baumanas knygoje „Life in Fragments“ („Gyvenimo fragmentai“, 1995), – o šiandien – vengti įsipareigojimų. Modernybės laikais statoma iš plieno ir betono, postmodernybės – iš bioskaidaus plastiko.“ Tokių šį nestabilumą liudijančių griuvenų galima rasti ne vieną, pavyzdžiui, Ispanijos miestai vaiduokliai, kuriuose niekas niekada negyveno, nebaigti statyti prabangūs namai Jungtinėse Amerikos Valstijose ar apleisti penkių žvaigždučių viešbučiai Sinajaus pusiasalyje – visa tai yra rizikingų hipotekos paskolų krizės ir pasaulinių finansų rinkų tironijos pasekmės.

„Pramoniniai ir komerciniai griuvėsiai, – svarsto S. Forero-Mendoza, – tarsi atspindi dabartinį istoriškumo režimą, kuriam būdinga tai, ką istorikas François Hartogas vadina „prezentizmu“ (pranc. „présentisme“)“, – šis santykis su laiku, kurį apibrėžia skuba, greitis, panaikina distanciją ir atsiriboja nuo kritiško vertinimo. Modernybės laikais dar buvo statoma dėl ateities. Hipermodernybė, pasak B. Bégout, „atsisako ištisus šimtmečius kelto užmojo ir visų pirma siekia kuo greičiau pristatyti pastatų, kurie atlieptų būtent dabarties poreikius“. „Šiuolaikinė architektūra atspindi tam tikrą abejingumą ateičiai“, – paantrina A. Schnappas. Vienas po kito dygsta efemeriški statiniai. „Nuo pigaus viešbučio iki mobilaus namelio, nuo komercinei veiklai pritaikytų angarų iki ekologinės architektūros principais į namus perdirbtų jūros konteinerių – visi šie pastatai žymi nusigręžimą nuo stabilumo“, – teigia B. Bégout. Galėtume pridėti ir pabėgėlių stovyklas – aukščiausio nestabilumo laipsnio gyvenvietes, peraugusias į nuolatines miestų buveines. Tikėtina, kad Gazoje tokio gyvenimo modelis įgis neregėtą mastą.

XX a. septintajame dešimtmetyje vykę avangardiniai judėjimai jau buvo numatę šias problemas. Pavyzdžiui, britų architektų grupė „Archigram“ suprojektavo tokią gyvenvietę, kuri būtų laikina, patraukli, praktiška, efemeriška, surenkama ir prisitaikanti. Peteris Cookas 1968 m. sukūrė miesto-klajoklio projektą „Instant City“ („Momentinis miestas“) – toks, kurį galima išardyti ir paskiras jo dalis perkelti į kitą vietą dirižabliais arba oro balionais. Žinoma, mes kalbame apie avangardinius kūrinius, bet jie, pasak B. Bégout, „šiaip ar taip, atspindėjo tą idėją, kad reikia atsisakyti akmens ir betono – atsisakyti, iš esmės, tvarumo. Tam tikra prasme jau ir atsisakėme“.

Knygoje „L’Effet Beaubourg. Implosion et dissua­sion“ („Bobūro efektas. Implozija ir atgrasymas“, 1977) filosofas Jeanas Baudrillardas kritikavo Pompidou nacionalinio meno ir kultūros centro „(tyčinį?) nepatvarumą“. Šis centras, kuris yra monumentalumo priešingybė, filosofo nuomone, „atvirai deklaruoja, kad dabartinis laikas niekada nebebus susijęs su tęstinumu, kad laiką tesuvokiame kaip pagreitintą cikliškumą ir atsinaujinimą“.

Vykdydamas pirmą Pompidou centro renovacijos projektą, architektas Léonas Krieras paskaičiavo, kad už centrui sutvarkyti skirtą sumą būtų buvę galima pastatyti tris tokio paties dydžio marmurinius architektūros paminklus. Tad, norint išlaikyti centrą, reikia jį nuolat prižiūrėti. Ir vis dėlto jis tebestovi: „Pompidou centrą nuo kokio fabriko ar naftos perdirbimo gamyklos, su kuriais jis nuolat tapatinamas, skiria būtent tai, kad jam išlaikyti atseikėjama daug lėšų“, – teigia Rytų Paryžiaus aukštosios architektūros mokyklos dėstytojas Paulis Landaueris. Jis nesutinka su mintimi, kad būtent šiuolaikiniai pastatai yra mažiau patvarūs: visados buvo tokių pastatų (ir tokių dauguma), kurie buvo projektuojami taip, kad būtų galima nesunkiai juos atnaujinti, o kiti (tokių mažiau) buvo projektuojami taip, kad taptų ilgaamžiai.

Didžiulės taršos problema

„Ilgaamžį pastatą nuo efemeriško skiria priežiūra, o ne medžiagų patvarumas, – aiškina P. Landaueris. – Išlieka tai, ką stengiamės išlaikyti. Šiuolaikinių pastatų trūkumas yra tas, kad jų negailima nugriauti.“ Kas tikrai įgavo didelį pagreitį, tai atnaujinimo darbai. Tačiau griaudami, o paskui valydami griuvėsius ir juos kur nors išmesdami tik bėgame nuo didžiulės taršos problemos, kurią perėmėme iš ankstesnių kartų ir kurią, pasak P. Landauerio, ir toliau sėkmingai ignoruojame. Ką daryti su šiuo našta tapusiu palikimu?

Atsiveria įvairiausi keliai. Pirmiausia, grįžti prie pakartotinio medžiagų panaudojimo. Ilgą laiką, gerokai prieš pramoninę pigių medžiagų gamybą, miestai buvo pradinių žaliavų kasyklos. Dauguma romėnų statinių (keliai, inžineriniai statiniai, amfiteatrai) buvo naudojami kaip medžiagų bankai naujiems pastatams.

2002 m. išleistoje Michaelio Braungarto ir Williamo McDonough knygoje „Cradle to Cradle“ („Nuo lopšio iki lopšio“) ginamas principas, kad niekas niekada neturėtų būti laikoma atliekomis, kad kiekviena medžiaga, kiek­viena liekana turėtų būti vėl įtraukiamos į nesibaigiantį gyvavimo ciklą. „Ilgaamžis daiktas nebėra toks, kuris niekada nenusidėvi, ką mes anksčiau vadinome „gražiais griuvėsiais“, – aiškina P. Landaueris, – o toks, kurį galima integruoti į ekologinės pusiausvyros ir perdirbimo ciklą.“ Ilgaamžiškumas šiuo atveju reiškia ne užmojį pastatyti dar vieną piramidę, o sugebėjimą prisitaikyti.

Mat šiuolaikinėje architektūroje griuvėsiai vėl yra tapę estetiniu objektu – šią tendenciją P. Landaueris vadina „griuvėsių atgimimu“. Ši tendencija skatina susitaikyti su nusidėvėjimu, „prisitaikyti prie nykimo ir nestabilumo būklės, susilieti su griuvėsiais, kurie neturi istorinės ar memorialinės vertės“, – ar tai būtų dėl deindustrializacijos apleistų visuomeninių pastatų liekanos, nebenaudojami infrastruktūros objektai, sienų atkarpos, kurios liko stovėti, nors yra niekieno neprižiūrimos. Taigi griuvėsiai tampa „galimybe pasipriešinti šiuolaikinei gamybos sistemai, kuri skatina naikinti nebenaudojamus pastatus ir trumpina juos pakeičiančių pastatų gyvavimo laiką“.

Kiti kviečia imtis radikalesnio sprendimo būdo – išvis sustabdyti statybas, kaip kad siūlo architektė Charlotte Malterre-Barthes, raginanti paskelbti moratoriumą naujoms statyboms. Dar kiti skatina pereiti prie tokios architektūros, kuri neparemta intensyviu išteklių naudojimu, turint omenyje, kad beveik 40 proc. pasaulyje išmetamo anglies dioksido kiekio tenka statybų sektoriui. Bet kokiu atveju, reikia, kaip sakoma, dirbti su tuo, ką turime, – su šiuo didžiuliu paveldu, lobiu ar našta, kurį paliko amžiais besitęsiančios statybos. Reikia rūpintis tuo, ką reikia išsaugoti, taikyti, pavyzdžiui, fitoremediacijos technologiją – labai ilgai trunkantį procesą, kurio metu pritaikant augalų savybes surinkti teršalus yra valomos užterštos vietos ir taip išvengiama griovimo. Visai kaip Emšerio parke, įspūdingoje apleistoje pramoninėje teritorijoje Rūro regione, kur užterštos liekanos primena, kad nereikia griuvėsių naikinti tuojau pat, o palaukti, kol aplinkos sąlygos pagerės.

Štai, kaip teigia P. Landaueris, „trumpi žvilgsniai į mūsų ateityje laukiantį griuvėsių kraštovaizdį“ – į griuvėsius, kurie gydo, kurie sujungia „didingumo estetiką ir išlaikymo etosą“ ir kurie kviečia būti kantrius. Ši evoliucija primena F. R. de Chateaubriand’o žodžius apie gamtos suformuotus griuvėsius, jo žodžiai, kuriais jis nusėja griuvėsių plyšius gėlėmis, „apgaubia mirtį saldžiausiomis gyvenimo iliuzijomis“. Arba amerikietės antropologės Annos Lowenhaupt Tsing knygą „The Mushroom at the End of the World“ („Pasaulio pabaigos grybas“, 2015). Antropologė „matsutake“ grybą, kuris auga nebeeksploatuojamuose pramoniniuose miškuose ir žmogaus veiklos nuniokotose vietose, pavertė „galimybės gyventi kapitalizmo griuvėsiuose“ simboliu – pavyzdžiu žmonijai, besiskinančiai kelią per pražūtį.

 

Publikuota 2024 m. gegužės 24 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Deina Janeliūnaitė