Virginija Cibarauskė. Viskas kaip visada, bet į siūles geriau nežiūrėti

Viskas kaip visada, ir vėl „Poezijos pavasaris“: visi sako, šiais metais almanachas kaip niekad gražus, o kur dar skaitymų Lietuvos miestuose ir miesteliuose maratonas, premijų lietus... Aivaras Veiknys gavo S. Nėries premiją, Vainius Bakas – J. Aisčio... O „Poezijos pavasario“ laureatu taps Tomas Venclova, kurio eilėraščių ir vertimų knygą „Eumenidžių giraitė“ rekomenduoju daug labiau nei visus čia minimus almanachus kartu sudėjus. Venclovos premijos nekomentuosiu, mano galva – tai nesusipratimas (ir kad gavo, ir kad priėmė, bet tiek jau to), o apie pirmąsias dvi – nenutylėsiu.

Akivaizdu, Veiknys ir Bakas – būsimieji klasikai, taigi mano santykis su būsimuoju kanonu išliks tradiciškai kritiškas, nes Veiknio ir Bako galėsiu nemėgti taip pat, kaip nemėgstu Just. Marcinkevičiaus ar M. Martinaičio. Gink dieve nesakau, kad tai prasti poe­tai, ir suprantu – jei nemeilę Marcinkevičiui kai kas pateisins, tai pasakyti, kad nemėgsti Martinaičio, – tas pats, kas prisipažinti, jog nemėgsti mažų kačiukų, tų bejėgių pūkų kamuoliukų, ar mažų vaikų, tų bejėgių gyvenimo įprasmintojų. Iš tiesų, matyt, nemėgstu mažojo žmogaus – kantraus kvailučio – gerumo ir pasaulio prasmingumo, kurį klasikai taip gražiai apdainuoja. Geriau jau tuomet Salomėja, ypač jos ankstyvoji – egocentriška, šiek tiek bipoliška ir gana suicidiška – lyrika, kurioje gyvenimas beprasmis, o lytis keičiama laisvai. Turbūt jausdama, kad kai kurios temos (tarkime, egzistencinio tragizmo) įtikinamiau skamba iš poeto, o ne poetės lūpų, Nėris visai šauniai imitavo vyro-genijaus dramatišką diskursą. Gaila, vėliau šias praktikas apleido. O dar labiau gaila, kad imitavo be krislo ironijos.

Panašu, tokia strategija suveiktų ir šiandien. Almanacho pristatymas Jaunimo teatre kiek nustebino: tarp visų skaitančiųjų – jaunų ir subrendusių poetų – tebuvo viena poetė Jurgita Jasponytė, kurios renginį vedęs Mindaugas Nastaravičiaus paprašė ne almanachą įvertinti, o pasakyti, ar labai liūdėtų, jei būtų į jį nepatekusi. Visais kitais atžvilgiais renginys tikrai pavyko – nei per daug rimtas, nei per daug manieringas. Ir vieta jauki: 99 salės scena, medinis pašinuotas stalas, prie kurio Mindaugas kvietė po vieną ir tardė švelniai pajuokaudamas. Dar vienas klasikas ir puikus vedėjas.

O almanachą šiais metais sudarinėjo moterys – Donata Mitaitė, Elžbieta Banytė, Neringa Butnoriūtė ir aš. Situacija beveik chrestomatinė – kritika kaip poezijos tarnaitė. Todėl kritikuoti leidinio, atrodo, nebeturiu teisės. Bet galiu šiaip pasvarstyti, kam tie almanachai reikalingi. Pirmiausia – patiems poetams ir poetėms, na ir sudarytojoms, kritikams, literatūrologams. Atsimenu, kaip džiaugiausi, kai mano eilėraštį apie trešnes 2012 m. įtraukė į PP. Net atsimenu, kas tais metais almanachą sudarė, ir iki šiol tiems žmonėms jaučiu šiltus jausmus. Juokauju, žinoma. Bet, kad ir ką sakytum, vienaip ar kitaip prisiliesti prie almanacho – tai kvietimas tapti bendruomenės dalimi arba patvirtinimas, kad esi svarbi. Tą patį reiškia ir premijos. O paprastiems žmonėms almanachas, sudarytas iš geriausių ar sudarytojams taip pasirodžiusių metų publikacijų kultūrinėje spaudoje, gal tėra tekstų kratinys? O gal leidžia pajusti, taip sakant, metų poezijos dvasią? Tačiau ar skaitančiam kultūrinę spaudą dar reikia tą metų dvasią priminti? Tie, kas neskaito, neskaitys ir almanacho.

Šiais metais poezijos dvasia, tiesą sakant, niekuo neypatinga. Kai pakvietė prisijungti prie sudarytojų, pasižadėjau siūlyti kiek galima daugiau „tylių“, periferinių autorių. Žinoma, su sąlyga, kad tekstai bus to verti. Šių metų atradimai – Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Sara Poisson (anksčiau ne itin vertinau jos eiles, tačiau tai, ką rašo dabar – įdomu), Aušros Uldikienės „Knygų ir žolių istorijos“. Taip pat jaunas poetas Simonas Bernotas, skaitantis prastai, bet rašantis smagiai – bet apie jį vėliau. Taigi iš dalies sumanymas pavyko, nors kriterijus „o kaipgi dabar neįtrauksime X ar Y – juk įsižeis“ taip pat ne kartą suveikė. Matyt, neišvengiama: poezijos laukas mažas, visi visus pažįsta, daugumą sieja ne tik kolegiški, bet ir asmeniniai – simpatijų, draugysčių, meilių ir pan. – ryšiai. Tad tikėtis objektyvumo nei iš sudarytojų, nei iš renginių organizatorių neverta.

Beje, ir „Poezijos pavasario“, ir „Poe­tinio Druskininkų rudens“ almanachus skaityti pradedu visuomet nuo vertimų (dažniausiai jais ir baigiu). Ir kitiems taip skaityti siūlau. Man tai pati vertingiausia tokių leidinių dalis, nes, nepaisant to, kad turime puikių vertėjų, didžioji jų darbo dalis pelija stalčiuose. Leidyklos nenoriai imasi leisti poezijos vertimų – neapsimoka, geriau eilinis verstinis bestseleris. Taigi almanachai šia prasme – savotiškas išsigelbėjimas, neleidžiantis lietuvių poezijai galutinai pavirsti savo uodegą ryjančiu uroboru.

Bet iš tiesų labai, labai nusibodo kiek­vienuose skaitymuose regėti tuos pačius veidus ir klausytis tų pačių tekstų. Galvoju, gal ne Vilniuje gyvenantys poe­tai negali atvykti, nes brangi kelionė? O gal tų skaitymų ir literatūrinių renginių sostinėje tiesiog per daug? Tarkime, į visai neseniai vykusius jaunųjų rašytojų organizuotus „Slinkčių“ skaitymus „Salione“ susirinko vien patys skaitovai ir jų draugai. Tiesa, „Slinktys“ šiais metais tikrai nepersistengė reklamuodamos savo renginius. Bet tendencija akivaizdi. Anksčiau skaitymuose VU „ant laktos“ nebūdavo kur įsisprausti, šiais metais – vos keliolika klausytojų.

Tačiau „Slinkčių“ almanachas, pristatantis jaunuosius poetus ir prozininkus, šaunus. Jau antrus metus vietoje vienos storos išleidžiamos penkios plonos knygelės. Nežinau, kas tuos autorius atrenka ir kokiais kriterijais remiasi (pavyzdžiui, pastebėjau, kad tarp šiųmečių dauguma – kauniečiai), tačiau bendras vaizdas gana adekvatus. Kaip ir tikėjausi, puikūs S. Bernoto eilėraščiai, maloniai nustebino Aistis Žekevičius. Kaip ir Bernotas, Žekevičius suvokia, ką daro: eilėraščiai struktūruoti, beveik nėra balasto, įprastų poetizmų. Tai ne Veiknio ir Bako asociatyvūs raizginiai, gražūs pažiūrėti, tačiau ne visuomet prasmingi. Pabaigos smūginės, apverčiančios ir „išverčiančios“ pasakojimą, prajuokinančios. Matyt, ne atsitiktinai: tiek Bernotas, tiek Žekevičius – vertėjai, taigi žmonės, dirbantys su kalba, o ne tik ja svaigstantys.

Į almanacho pristatymą atėjau sirgdama angina – bendravau su žmonėmis, šypsojausi, o viduje tarsi slapta žaizda maudė užpūliavusi gerklė. Žaizdomis norisi puikuotis, todėl nesusivaldžiau ir pasipasakojau šalia sėdinčiam Vytui Dekšniui, baigdama su banalia nuostaba, kad iš išorės toks gražus žmogaus kūnas gali staiga tapti toks bjaurus. Atsilygindamas už atvirumą Dekšnys papasakojo anekdotą apie tai, į ką doram žydui žiūrėti negalima. Pasirodo, išmintingas rabinas leidžia žiūrėti ir į moteris su trumpais sijonais, ir į moteris su bikiniais, bet nuoširdžiai pataria nežiūrėti, kaip suvirinamos siūlės. Istorija neabejotinai pamokoma – į suvirinamas siūles žiūrėti neverta ir skaitant almanachus, ir lankantis poezijos renginiuose, ir kanoną apmąstant. Geriau jau pasidžiaugti, kad tai dar laikosi. Kažkaip.