Valerija Novodvorskaja. Aš ištekėjusi už Putino

Liepos 12 dieną, eidama 65-uosius metus Maskvoje mirė Valerija Iljinična Novodvorskaja.

Valerija Novodvorskaja gimė 1950 m. gegužės 17 d. Baranovičiuose. Iki devynerių metų gyveno Baltarusijoje su senele. Mokyklą baigė Maskvoje ir įstojo į Užsienio kalbų institutą studijuoti prancūzų kalbos. Institute įkūrė pogrindinę studentų kuopelę.

1969 m. gruodžio 5 d. studentė V. Novodvorskaja Kremliaus suvažiavimų rūmuose išmėtė atsišaukimų lapelius su antisovietiniu savos kūrybos eilėraščiu „Tau, partija, ačiū". Ją iš karto areštavo ir įkalino Lefortovo kalėjimo vienutėje. Pareikšti kaltinimai antitarybine agitacija ir propaganda (70 RSFSR BK straipsnis).

Nuo 1970 m. vasaros iki 1972 m. vasario V. Novodvorskaja buvo uždaryta Kazanės specialiojoje psichiatrijos ligoninėje prievartiniam „gydymui". Vos išėjusi iš psichiatrijos klinikos užsiėmė savilaidos platinimu. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje bandė įkurti pogrindinę politinę partiją kovai su TSKP.
1978 m. tapo viena iš „Laisvo tarpprofesinio darbininkų susivienijimo" steigėjų.

Iki pat 1990-ųjų V. Novodvorskaja buvo persekiota, tardyta, ne kartą kalinta, prievarta uždaryta į psichiatrijos klinikas, jos namuose atliktos kratos. Ją tris kartus teisė už disidentinę veiklą. Nuo 1987 iki 1997 m. V. Novodvorskaja Maskvoje rengė antitarybinius mitingus ir demonstracijas, milicijos buvo sulaikoma, 17 kartų bausta administracine tvarka.

1988 m. tapo viena iš partijos „Demokratinė sąjunga" steigėjų.

V. Novodvorskaja nuosekliai kritikavo Rusijos imperialistinę politiką, specialiųjų tarnybų kišimąsi į politiką, pasisakė prieš Bažnyčios ir valstybės politinę sąjungą Rusijoje. 1990 m. apsikrikštijusi, perėjo į Ukrainos stačiatikių bažnyčią.

Ji taip pat buvo viena iš revoliucinių permainų Ukrainoje entuziasčių, griežtai kritikavo V. Putino politiką Ukrainos atžvilgiu.

Iki pastarojo meto V. Novodvorskaja dirbo žurnalistikos srityje, užsiėmė švietėjiška veikla, straipsnius spausdino tinklalapyje „Grani.ru", žurnale „The New Times", kitur.

Už Lietuvos interesų gynimą V. Novodvorskaja 2008 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Riterio kryžiaus ordinu.

Parengta pagal Grani.ru informaciją


Atsikeliu kartą ryte ir staiga susivokiu, kad jau beveik dešimtį metelių esu ištekėjusi už Putino, o tai, kas tarp mūsų vyksta, ir yra tikras klasikinis rusiškas vedybinis gyvenimas. Jis man algos neparneša, o aš jam pietų neverdu ir drabužių neskalbiu. Gyvenam kaip Stiva Oblomskis ir Dolė – nesisveikiname, bet kalbamės. O namai bendri: viena aštuntoji sausumos po Saule. O gal ir be Saulės. Kai aš jį pirmą kartą 1999-aisiais per televizorių pamačiau, jis kažkaip negerai, paslaptingai į mane pasižiūrėjo, ir tada supratau, kad kritau jam į akį.

Tekėti už jo aš visai nė nesiruošiau. Aš princo laukiau iš užjūrių arba bent jau Borios Nemcovo. Bet jūs gi žinote, kaip pas mus Rusijoje priimta: iš pradžių „Motušėle, motušėle, ko laukelis dulka", na, motušėlė ir ima dantis užkalbėti, maždaug: žirgai po lauką dūksta. O vėliau: „Motušėle, motinėle, laukan šventuosius neša, motušėle, motinėle, mane už bernelio išleidžia". Ir kaip sakoma: „Vaikeli mielas, Viešpats su tavimi..." Aš, suprantama, „taip" nesakiau ir apskritai prie altoriaus nėjau, tai yra į rinkimus, prie rinkiminės urnos. Bet manęs ir neklausė. Mus sutuokė ne bažnyčioj... Mus supiršo ir apvesdino agresyvioji, paklusnioji dauguma. O pabroliais buvo „Vieningosios Rusijos" nariai. Ir vietoj F. Mendelssohno maršo santuokų rūmuose mums grojo sovietinį himną. Nutiko blogiau negu anekdote: Čečėnijos karas tapo mūsų vestuvine naktimi. Štai taip nuo tol ir gyvenam: aš jo negaliu pakęsti, o jis –­ manęs. Skyrybų reikalaudama galiu sudaužyti visus indus virtuvėj, o jis ir dėmesio neatkreips.

Kaip ir kiekviena rusų moteris, jaučiu palengvėjimą, kai tik saviškiu pasiskundžiu. Vaikštau po mitingus, redakcijas, radijo stotis ir skundžiuosi. Maždaug, vyrą mano atstatydinkim, arba tiesiai į Niurnbergą, o aš ištekėsiu už Kasjanovo arba Nemcovo. Aš jau ir Bushui skundžiausi, ir Obamai, ir Europos Sąjungai. „Nenoriu, – sakau aš jiems visiems, – su Putinu gyventi. Išskirkite jūs mus." O jie su Putinu susitarimus pasirašinėja. Kas jiems tos mano moteriškos ašaros? Ir ne aš viena tokia, mano vyras turi 300 žmonų ir 700 sugulovių, ir visus demokratus. Ir mes visi kartu verkiam ir raudam, bet kaip mes bevaitotume, Putinas vis su mumis. O kiti negali suprasti, kuo man Putinas neįtinka. Degtinės negeria, nerūko. Be žalingų, taip sakant, įpročių. Sportuoja. Ir toks galingas! Į kairę pažiūri – „Nord Osto" įkaitai nunuodyti krenta, į dešinę pažiūri –­ vaikučiai Beslano mokykloj sudega. Neseniai vos visos supervalstybės neužkariavo, tos kur Gruzija vadinasi, bet amerikoniškieji nenaudėliai sutrukdė. Ir nieko nebijo, ypač Dievo. Savo priešus, „Jukos" parazitus Raudonosios aikštės vidury teisia. Sako, kad turėčiau didžiuotis. Aš jiems atsakau: „Verčiau tegu degtinę laka, negu čečėnų mažylių kraują, kurio auka rituališkai liejas ant imperinio altoriaus. Man geriau kas nors tylus, padorus, europietiškas." Ir gyvenam toliau.

Kad man taip su meilužiu kur nors į Ameriką, Prancūziją, Britaniją ar kur ten visi geri žmonės bėga. Bet tada ir mūsų vaikelis, ir visi namai – viskas jam vienam pasiliks. O skyrybos nenumatytos. Tik per centrinę rinkimų komisiją... Vedybinės sutartys ant rinkiminių biuletenių pasirašomos.

Ir, pagaliau, šitas be žalingų įpročių mano vyrelis – ne pelnininkas. Paskutinius iš namų savo draugeliams tempia. Tai Lukašenkai, tai Chavezui, tai kirgizų pacientams. O kokiai gi moteriškei reikalingas vyras, kuris uždirbti negali, bet su draugeliais trise metasi – nesvarbu, kad ne degtinei, bet kolonializmo likučiams?

Aš žinau, kad jis mane pergyvens. Jis jaunas, sportiškas, o aš sena, ligota. Ir baisu darosi: vaikelis mūsų paliegęs, jį seselė dar gimdykloje ant galvos numetė, su vaikišku cerebriniu paralyžium ir sulėtėjusios psichikos, ir vardas jo – Rusija, jam atiteks. Ir nebus kam našlaitėlio net pagailėti.

2009 m. gruodis

„The New Times" Nr. 46, 47

Iš rusų kalbos vertė Balys Bukelis

Ričardo Šileikos nuotrauka

Draugai