Stovėjau smėlio audros epicentre labiausiai išsekusioje dykumoje. Glaudžiamos lūpos šlamėjo lyg du vienas į kitą trinami popieriaus lapai, o tarp dantų grikšėjo nesuskaičiuojamos auksinio smėlio smiltys. Ausis pasiekė atklydęs vienišas aidas, ilgesingai, bet įtaigiai kviečiantis maldai. Netikėtai audra ėmė rimti, ir aš likau stovėti tamsoje. Tokioje, į kurią gerai įsižiūrėjus ir apsipratus akims, neryškėja jokie kontūrai. Šventiko balsas tik stiprėjo, ir staiga aš pabudau miesto padangei virpant magiška islamo giesme.

Iki penktos valandos ryto liko penkiolika minučių. Užtrunku, kol grįžtu iš tik ką mane apleidusio sapno. Išeinu į balkoną pažvelgti į dar snaudžiantį švenčiausiąjį induistų miestą. Varanasis. Civilizacijos paraštė, kurioje vienintelė įmanoma tvarkos forma yra chaosas. Per ilgus gyvavimo šimtmečius, keičiantis valdovams ir vardams, jis ne kartą griuvo ir vėl buvo prikeltas gyventi. Tai –­­ realybės užkulisiai, ligos paliestuosius kviečiantys paskutinio pasirodymo, išsižadėjusius gyvenimo – atgauti viltį, o smalsiuosius – nepatogios ir nuogos pažinties su mirtimi.

Mėnesių mėnesius jį lyg neapšviestą šventovę regėdavau sapnuose. Ir štai, stovėdama aptrupėjusiame pigaus viešbučio kambario balkone, kvietimo maldai garsams fone susiliejant su burzgiančiu ventiliatoriumi, matau, užuodžiu ir bandau jį išgirsti naujai dienai skelbiant triumfą.

Purvinoje gatvėje dar vakar užmigusiuosius subtiliai aplenkia laisvamanės karvės. Varanasis sparčiai bunda prisipildydamas garsų, kažkur skubant dar nugulėtais skruostais, prieš pat saulės patekėjimą geriant kardamonu kvepiančią arbatą už porą rupijų ir vietiniams šunėkams irzliai ieškant pusryčių tarp šiokiadienio šiukšlių. Čia pat dešinėje tingiai savo vandenis vandenyno link plukdo ir pati didžioji drumsta Ganga.

Suprantu, kad kone vėluoju į vieną svarbiausių dienos ceremonijų Varanasyje – saulėtekį. Susitaršiusi nulekiu prie pat upės. Ten manęs tarsi jau laukia itin gilių akių irklininkas, su kuriuo suderėjusi kainą įsėdu į vieną iš šimtų medinių valčių, senutėlę ir išblukusiais dažais. Po manimi pulsuoja Ganga, induistų žemės arterija. Atsispyrus nuo kranto ir pajudėjus pasroviui, ėmiau laukti žadinančio saulės blyksnio virš šio amžinybės miesto.

Akimirka. Pirmasis spindulys išslysta iš už horizonto, ir šimtų šimtai laiptų, vedančių į šventyklas ar gilyn į gatvių tankumyną, palei upę be tvarkos išmėtyti neaiškių spalvų ir formų pastatai paskęsta gaiviame rytmečio raudonyje. Be varpų tilindžiavimo ir įkyraus raginimo saulėtekis nebyliai kviečia kiekvieną pašlovinti šviesą. Su malda lūpose ir į kylančios saulės pusę atgręžtais veidais tikintieji visu kūnu panyra į milijonus gyvenimų nešančią Gangą. Vis bandydamos prisidengti slystančiais sariais moterys ima mazgoti savo kūnus, šalia kaimynėms iš gretimo namo skalbiant šeimos drabužius. Oranžiniu audeklu pusę savęs subtiliai paslėpę sadhu išnyra iš tamsiausių miesto kerčių ir barškindami metaliniais kibirėliais su keliomis monetomis taip pat traukia upės link, kur, išsirinkę savo mėgstamiausią vietą, paskęsta niekam nepažinioje kontempliacijoje.

„Toks ir yra didysis grožis“, – pagalvoju.

Upėje prie manęs prisiiria moteris, susisukusi į raudoną kiek purviną sarį. Nedidukės jos valties dugnas nuklotas šimtais, rodos, šįryt nuraškytų žiedų. Gangos prekeivė pradeda mane įtikinėti, jog privalau pašlovinti visų upių motiną auka, kartu atiduodama jos tėkmei šviežią rytmečio gėlę ir uždegusi vainikėlyje įtalpintą žvakę. Pasispyriojusi, atsiduodu jos valiai.

Po kiek laiko ir ant kalno įkurtos bažnyčios vienuoliai įsiūbuoja sunkius bronzinius varpus. Jų aidą vėjas nuneša net iki kitame upės krante susigrūdusių žvejų lūšnų ir Varanasio fantasmagorija po truputį bliūkšta, valtims švartuojantis prie kranto ir moterims šlapiais plaukais pasukant namo.

Termometro stulpeliui vis kylant į viršų Varanasis persikelia į gyvenimą gatvių šešėliuose. Juose žaidžia gatvės vaikėzai, skardžiabalsiai prekijai pardavinėja laikraščius, už kelias rupijas valomi batai, meldžiamasi, šeimai ruošiamas maistas, užtikrintai žvelgiant į akis prašoma išmaldos, stumiamas laikas, juodosios rinkos kursu keičiama valiuta, auklėjami vaikai, grojama vietiniais instrumentais ir teikiamos dvasinio apvalymo paslaugos.

Varanasyje gavau stebėtojos vaidmenį. Geriausia vieta šiame realybės spektaklyje – nuošalus staliukas nedidelėje aptriušusioje kavinėje. O puodelis tirpios kavos su trim šaukšteliais cukraus atsvėrė bet kokį kartų nepatogumą. Kur kas paprastesnėje užeigoje, siurbčiodamas masala chai, karštas stebėjimo dienas XIX a. pabaigos Varanasyje leido ir didysis indofilas Markas Twainas. Tokių popiečių metu tarp jo užrašų nugulė beatodairiškas susižavėjimas šia nepaprasta vieta: „Varanasis yra senesnis negu istorija ar tradicija, jis yra senesnis net už pačią legendą ir atrodo dukart senesnis nei visa tai kartu sudėjus.“

Išties, niekas negali nurodyti, kada tiks­liai jis pradėjo kilti ant Gangos upės žiočių. Varanasis – vienas iš pirmųjų nuolat apgyvendintų miestų planetoje, suklestėjęs kur kas anksčiau nei dauguma pasaulio religijų. Induistai tiki, kad tai kontroversiškosios jų dievybės Šivos buveinė, o mistikai Varanasyje tebeieško vartų Anapilin, kurie, anot legendos, visoje žemėje tėra septyni ir vieni jų būtinai paslėpti šiame chaose. Vaikščiojant į labirintą panašiomis šventojo miesto gatvėmis, patiki viskuo, ką kada nors apie jį girdėjai.

Klaidžiodama pasiekiu vartus į senąjį turgų. Jis tarsi atskiras organizmas funkcionuoja jam vienam žinomu ritmu ir praryja kiekvieną įkėlusįjį koją. Mane pasitinka tūkstančiai mažų krautuvėlių, kuriose pardavinėjama viskas, ką galiu ir ko negaliu įsivaizduoti, ir vis garsėjantis prekyvietės šurmulys. Čia spiečiasi batsiuviai, siuvėjai, knygų pardavėjai, kepėjai, sūrio ir saldumynų gamintojai, staliai, vietinio pieno gėrimo lassi meistrai, prieskonių žinovai, muzikos instrumentų kūrėjai, drabužių, audinių, papuošalų, religinių atributų prekeiviai, arbatos tiekėjai, virėjai, raupsuotieji ir nušvitusieji.

Visi painūs šio turgaus keliai veda į Šivai dedikuotą šventyklą, į kurią galima patekti tik nešinam dieviškomis dovanomis, be asmeninių daiktų ir basam. Nė nepajuntu, kaip piniginėje ima tirpti penkiasdešimtinės. Žvelgiu į pilvotą baltu rūbu vilkintį šventiką, o jis žiūri į mane. Nuleidžiu galvą ir mano kaktą papuošia raudonas dryžis. Esu palaiminta. Truputį susigėdusi išsmunku iš šventyklos ir papuolu į nenutrūkstamą žmonių srovę. Skubančią, besigrūdančią, šūkaliojančią ir įkalinančią. Vos radusi progą, pasuku į atsivėrusį skersgatvį. Nelabai įsivaizduoju, kur esanti, todėl patraukiu į tą pusę, kur turėčiau rasti savo kelrodį – Gangą.

Po kurio laiko pastebiu aklinai užvertas namų langines ir užsklęstas duris. Pavieniai prekiautojai užuot diskutavę kartais dusliai užsikosėdami rūko pigius papirosus birri ir tarsi nekviesta viešnia čia viešpatauja tyla. Ją pertraukia nuo turgaus artėjantys šūksniai, kuriuose atpažįstu garsiai skanduojamus maldos žodžius. Iš už kampo išnyra laidotuvių procesija. Pasitraukiu į šalikelę ir praleidžiu grupelę vyrų, ant lieknų pečių gabenančių atsainiai sukaltus neštuvus. Nors nematau, puikiai suprantu, kad ant jų guli žmogus. Jo atšalęs kūnas apdengtas blizgiu, atšvaitą ant siaurų gatvės sienų metančiu dovanų popieriumi ir apkaišytas gėlėmis. Lėtai seku jiems iš paskos ir mano šnerves pasiekia laužo kvapas.

Šokoladą, cigaretes ir vaisvandenius gatvės krautuvėlėse keičia tvarkingai surikiuota mediena. Čia pigesnė, čia brangesnė, čia greičiau ar ilgiau deganti. Įprasta kasdienė prekė. Vietinėms moterims čia rinktis neleidžiama, todėl susilaukiu tyrinėjančių, klausiančių ir smerkiančių žvilgsnių. Nusukusi į šoną vos neužkliūvu už palei mano kojas gulinčio žmogaus. Prireikia keleto akimirkų, kad suprasčiau, jog jo širdis tebepumpuoja gyvastį ilgais kraujagyslių kilometrais. Nepažįstamasis visiškai sulysęs, apatinė jo kūno dalis pridengta purvinu ir apdriskusiu medžiagos gabalu, plaukai susivėlę, tačiau jo žvilgsnis... Tiesiog permato mane kiaurai: netrukdomas skverbiasi per visas vidines sienas triuškindamas mano pačios pasistatytas griūvančias stiklo pilis.

Neišdrįsau nusisukti. Jis iškėlė ranką tarsi kažką rodydamas. Mano akys savaime pradėjo lakstyti po dangų ir įnirtingai ieškoti. Neradau. Vėl atsigręžiau į jį ir įsivaizdavau tas nesibaigiančias minias žmonių, šimtmečiais plūstančias į didingąjį Varanasį. Kiekvieną jų jungia vienas šventas tikslas – į Varanasį keliaujama ieškoti miesto akligatviuose dirbančios mirties. Tai – lyg galutinis taškas, paskutinė maršruto stotelė, po kurios bet kuris induistas išsilaisvina iš varginančio atgimimų ciklo. Iš liguisto karmos taškų perskirstymo ant gyvenimo svarstyklių. Ir, štai. Lieka tik skaidri ir visa apimanti šunjata.

Tą pajudėti nebegalintį nepažįstamąjį mačiau pirmą kartą. Atrodo, kad mudu jau tarsi buvome susitikę kuriame nors iš praėjusių gyvenimų. Prieš tai paklaikęs ir išsigandęs žvilgsnis išduoda jį nusiraminus. Dabar nepažįstamasis, lyg jau susitaikęs, viską supratęs ir paleidęs, grožisi purpuriniu raudoniu, išmušusiu Varanasio dangų. Jaučiu, kad kiekvienas mano žingsnis šiame mieste, šioje šalyje, šiame žemyne, šioje žemėje staiga įgavo prasmę. Visi jie mane vedė į šį momentą.

Netikėtai nepažįstamojo ranka nusviro ir trenkėsi į purviną senais akmenimis grįstą grindinį. Paskutinis Varanasio epopėjos veiksmas – didinga, kompromituojanti ir išspaudžianti ašaras atomazga. Lyg pasibaigus geram spektakliui, nesu tikra, ar jau galima išeiti. Plojimų negirdėti.

Patraukiu upės link. Praeinu amžinosios ugnies kurstytoją. Neliečiamąjį, perduosiantį šias pareigas savo sūnui, paveldėjusį jas iš savo tėvo, o šiam iš savo tėvo. Kasdien, drabužiams persismelkus keisto būties laužo kvapu, nusvilus ilgas juodas blakstienas, rankas puošiant nudegimo randams, jis atsako už kiekvieno grįžimą į dulkes, po keletą kartų per dieną praverdamas paslaptingus ir niekaip nesurandamus vartus į anapusybę.

Gangas, plakanti induistų visatos širdis, tęsia savo darbą, rūpestingai plukdydamas negandas, nuodėmes, šio miesto mintis, šiukšles, purvą ir pavienius į drobę suvyniotus mirusiųjų kūnus. Ramus, temstantis. Aplink liepsnoja mane praaugantys laužai, retsykiais suspragsintys ugniai įveikus kaulą.

Pokšt. Pokšt.

Pokšt.

O aš stoviu didingojo išsilaisvinimo iš gyvenimo epicentre. Jokių smėlio audrų. Aplodismentų. Ašarų. Tik mano plaučiai prisipildantys oro. Šiek tiek skubantis į priekį širdies ritmas. Ir viską nustelbianti negailestinga tyla.