Jei ką, tai Birštono džiaze. Jei paprastai Birštone džiazo festivalis vyksta paskutinį kovo savaitgalį, tai šiemet dėl Velykų prasidėjo balandžio 1 dieną. Jei visada laureatas gaudavo tik Didįjį prizą, tai dabar etatiniai vedėjai Jūratė Kučinskaitė ir Darius Užkuraitis pranešė, kad jis bus apdovanotas dar ir kelione į Madeirą, automobiliu „Lada“ bei skalbimo mašina „Ryga – 5“. Jei kaskart scenografija nustebina teigiama prasme, tai šiemetiniai vėžliukai nindzės mano akims buvo nelabai, užtat, kas svarbiau, mano ausims pasirodė, kad buvo tikrai geresnis garsas, bet apšvietėjai kaip visada dažnai nematydavo (per juos ir klausytojai nematydavo) atlikėjo solo. Jei įprastai šiame festivalyje pirmas koncertas būna lengvas, tai šįkart buvo kitaip. Jei Vytauto Skudo parengtame projekte „Remembering Miles Davis“ būtų daugiau trimito, suprasčiau jo pavadinimą ir patį sumanymą, o dabar legendinio trimitininko muzikos šiuolaikinėmis interpretacijomis žibėjo kitais instrumentais grojantys seksteto nariai. Jei ką, tai paminėsiu, kad šiemet Davisui būtų sukakę 90 metų. Jei pirmojo projekto sumanytojas trimitininkas save nuskriaudė, tai grupės „Prano Kentros 4“ lyderis gitaristas išsiskyrė ryškiomis partijomis, kaip ir kiti grupės nariai, groję labai įvairų džiazą (su roko, elektronikos ir kitokiais elementais), o kerinčio balso savininkė olandė Hiske Oosterwijk, violončele akompanuojant Dominykui Digimui, netgi sudainavo šansoną „Ne me quitte pas“, kurį Pranas Kentra skyrė dar prieš kelias dienas su jo grupe dainavusiam, anapilin išėjusiam Jurgiui Baltrušaičiui. Jei Lietuvos ir Italijos džiazo kvarteto pasirodyme buvo nemažai improvizacijos, tai jam vokalistė Laura Budreckytė pridėjo dar daugiau originalumo, į veiksmą įtraukdama publiką, versdama ją ritmingai ploti ir trypti – matyt, visiems žinomo (čia nedalyvavusio) Bobby McFerrino įtaka. Jei Simona Jakubėnaitė nebūtų su Linu Adomaičiu dalyvavusi „Eurovizijoje“, tai apie ją nežinočiau, o jei ji nebūtų koncertavusi Birštone, tai nežinočiau, kad ji tokia nuostabiai subtili dainininkė, puikiai pritapusi prie intelektualiai fankinio fantastiško grupės „Reinless“ ir Kauno bigbendo projekto, kuriame buvo justi, kad jo sumanytojas trombonininkas Jievaras Jasinskas dievina Steve’ą Reichą – išdavė ne tik pačios kompozicijos, bet ir Pavelo Giunterio vibrafonas ir Sigito Gailiaus marimba. Atsibodo mano skiedalai? Jei ne, tai tęsiu. Jei, kaip minėjau, pirmas koncertas buvo gana sunkus (bet tikrai ne prastas), tai antrame, t. y. šeštadienio ryto koncerte, visi galėjo pailsėti ir atsigauti po jam session ir kitų linksmybių. Jei septinta Artūro Noviko „Jazz Island“ karta būtų atlikusi kitą savo programą – lietuvių liaudies kūrybos aranžuotes, tai šiųmetį festivalį būtų galima pavadinti „Skamba, skamba džiazas“, bet akapelininkai pasirinko džiazo klasiką (taigi vis tiek galima pavadinti „Skamba, skamba džiazas“) ir neprašovė, pataikė į publikos ausį ir skonį, vien ko vertas Mileso Daviso trimito solo, atliktas Gretos (pavardė Novikui žinoma), taip pat šarmo pridėjo iš Paryžiaus atvykusi, rodos, pirmos kartos „Jazz Island“ narė Indrė Gasiūnė. Jei per vokalistų pasirodymą kažkas dar galėjo snūduriuoti, tai Vladimiro Čekasino, kaip pats pavadino, etnopankroko projektas „Vilniaus ir Rygos dialogas“ su Vilniaus kolegijos ir Latvijos Jazepo Vytuolio muzikos akademijos studentais pažadino visus – perėjimas nuo latvių liaudies dainos prie beprotiškai trankaus džiazo suveikė kaip žadintuvas. Jei įprastai Birštone maestro Čekasino programos su studentais būdavo tarpdisciplininės, tai šiemet labiau susitelkta į muziką, nors buvo nemažai ir vaidybos elementų: du lietuvių ir latvių vokalisčių trio (žinoma, ir muzikantai) bendravo gyvai, išreikšdami, sakyčiau, ne Vilniaus ir Rygos dialogą, o bendrai žmonių tarpusavio santykius – draugystę, barnius, koketavimą ir t. t. Jei ryte dainavo jaunimas, tai diena buvo skirta džiazo vilkams. Jei scenoje – Olegas (Molokojedovas) ir draugai (Šinkarenka, Vyšniauskas, Laurinavičius), tai projektas „Olegas ir draugai“ tikrai negali būt prastas, juolab kad Molokojedovas šiemet gavo festivalio Didįjį prizą su kelione į Madeirą, be „Lados“ ir „Rygos – 5“. Jei pirmieji pasirodę gavo prizą, tai antrieji, Dainiaus Pulausko grupė, patys sau įteikė dovaną, po puikaus pasirodymo ant savo dvidešimtmečio torto uždėjo raziną: trimitininkas Valerijus Ramoška bei saksofonininkai Liutauras Janušaitis ir Vytautas Labutis akordeonais atliko vestuvinį džiazą. Jei atėjo šeštadienio vakaras, vadinasi, atėjo laikas geriausiam koncertui, kuriame – Tarasovo, Mockūno ir Kanevičiaus trio bei Kęstučio Vaiginio kvartetas. Jei trio džiugino laisvojo džiazo improvizacijomis, tai kvartetas grojo kiek tradiciškesnę muziką, bet abiejuose kolektyvuose išsiskyrė būgnininkai: Tarasovą visi pažįstame, o su džiazu tame pačiame mieste, Naujajame Orleane, gimęs afroamerikietis Donaldas Edwardsas užgožė kitas ryškias žvaigždes – rusoamerikiečius trimitininką Sipiaginą ir kontrabosininką Kozlovą. Užkniso, ne? Jei dar ne visai, tai važiuojam toliau. Jei sekmadienio koncertus pradėjęs Šiaulių bigbendas būtų koncertavęs be juodaodės dainininkės iš Vokietijos Cecile Verny, kuri nuostabiai atliko džiazo klasikos kūrinius, tai jo pasirodymas nebūtų toks įspūdingas. Jei unikalus penkių trombonų projektas būtų be dainininkės Girmantės Vaitkutės, tai gal nebūtų blogiau. Jei manote, kad kaltinu ją, tai klystate, nes gal labiau nevykusios buvo lietuvių liaudies dainų aranžuočių vokalo partijos, o sutartinė, atlikta trombonais užbūrė. Jei pristatydama Tarptautinį džiazo kvintetą vedėja suklydo (nors paskui pasitaisė) saksofonininką Janą Maksimovičių pavadinusi Janu Mockūnu, tai tas riktas galbūt buvo padiktuotas iš aukščiau (daug aukščiau), nes vieną kompoziciją scenoje liko atlikti minėtasis Maksimovičius, būgnininkas Arkadijus Gotesmanas ir kontrabosininkas iš Ukrainos Markas Tokaras ir labai priminė šeštadienio vakaro trio (Mockūnas, Tarasovas, Kanevičius). Jei nebūtų biso, tai Tokaras nebūtų parodęs savo ir kontraboso nerealių galimybių. Jei paskutiniame koncerte būna mažiausiai žiūrovų, tai nereiškia, kad jis blogiausias ar kad klausytojams nusibodo džiazas, tai reiškia, kad rytoj pirmadienis. Jei Artūrą Anusauską, kaip jis pajuokavo, ištiko vidurio amžiaus krizė, kad koncertuoja su jaunomis vokalistėmis Marija Grabšaite ir Rūta Jakulyte, tai nereiškia, kad jį ištiko muzikinė krizė – buvo geras ramus anusauskiškas džiazas. Jei dabar yra visur labai madinga ekologija, tai Linas Rimša parodė, kad muzikinio motyvo panaudojimas, jo perdirbimas ir naudojimas kitose kompozicijose jau populiarus ir džiaze, tiksliau, šiuolaikinėje muzikoje su džiazo elementais, ne tik populiarus, bet ir veiksmingas – sukelia teigiamą klausytojų reakciją. Jei Olego ir draugų pasirodymas buvo nuotaikingas, tai Remigijus Rančys ir draugai dar labiau linksminosi ir linksmino atlikdami seniausias ir naujausias Rančio kompozicijas, o pats Remigijus dar ir kalbomis, apriliaus melagio istorijomis, pvz., pranešdamas Indrei Jurgelevičiūtei, jog jai reikės su kanklėmis groti gatvėje, reklamuoti festivalį, nes niekas neperka bilietų, pianistui Richardui Baniui – jog nebus Birštone fortepijono, tik klavesinas, būgnininkui Gediminui Augustinaičiui – jog nebus būgnų... Baigti? Žinokit, ir man jau nusibodo... ne džiazas, žinoma, tuoj. Jei dar kam įdomu, tai pasakysiu, kad festivalio organizatorius Zigmas Vileikis yra dievas, ačiū jam už visad nuostabų džiazą Birštone.