Forume „Doktorantūra Lietuvoje 2020: prognozės ir vizija“. Jei kultinė laida „Klausimėlis“ praeivių gatvėje paklaustų, kas yra doktorantas, tikėtina, atsakymai būtų gerokai įvairesni negu į klausimą „Kas laimėjo Antrąjį pasaulinį karą“ (nors net į šį, reikia pridurti, pasitaikė netipinis atsakymas: esą karą laimėjo Lietuva, o mūšiai vyko XV a.). Tiesa, nebūtina klausti praeivių, nes patys doktorantai ir jų moksliškumą prižiūrintieji – vieno pranešėjo praminti kunigaikščiais – nuolat kelia su tapatybe ir egzistencija susijusius klausimus. Gegužės 6 d. vykęs forumas „Doktorantūra Lietuvoje 2020: prognozės ir vizija“, rodos, mėgino į juos atsakyti kartą ir visiems laikams (ir iš tiesų, kiekgi galima). Taigi, Lietuvoje 2020, įvertinus visų kalbėjusiųjų išvadas, doktorantas bus toks:

•  oriai pasiturintis, t. y. gaunantis 1000 eurų stipendiją (pusę sumos iš valstybės, kitą pusę iš institucijos, kurioje studijuoja – taigi, taip pat iš valstybės);
•  mobilus (studijavęs ar/ir dėstęs keliose skirtingose aukštosiose);
•  pripažintas tarptautiniu mastu (mokslinę produkciją publikavęs prestižiniuose užsienio leidiniuose);
•  gebantis deramai save pateikti;
•  blogą vadovą išmokantis tapti geru vadovu;
•  vedamas kolegų pasitikėjimo ir skatinimų;
•  nepildantis jokių dokumentų (susitelkęs vien į mokslą);
•  etiškas, tvarkingas, disciplinuotas, kultūringas, sąmoningas lyderis;
•  išprotėjęs dėl mokslo;
•  po studijų nepaliekamas likimo valiai.

Planai, žinoma, rimti. Solidus buvo ir klausimas, kaip prisitraukti jaunų talentingų tyrėjų iš tolėliau, mat taip tarptautiškumas būtų čia pat – nereiktų niekur važiuoti. Tik atsakymas retorinis: „Mums sunkiai sekasi pritraukti pabėgėlius, ką jau kalbėti apie postdokus“, – apibendrino dr. D. H. P.

Ožiukas doktorantas 2016