TAIP?!
Taigi atsijojo mums kasmetinę Nacionalinę kultūrą.
Griebiu išsyk nugaras trinti:
Saulius Tomas Kondrotas. Talentingas LTSR rašytojas, su LR nenorėjęs turėti nieko bendro. Jau daug dešimtmečių nebe rašytojas. Logiškai mąstant, kodėl ne Škėmai, ne Radauskui?
Gintaras Balčytis. Vienas iš daugelio griaunančių ir statančių. Vilkaviškis, žinoma, jėga.
Janas Vitoldas Tomaševičius. LTSR kino operatorius, filmavęs mūsų kino paveldą nuo 1955 m. diena dienon. Kultūros darbininkas. Pats yra paveldas. Taip!
Regina Šaltenytė. Klaipėdai irgi reikia. Tuo labiau kad aktorė nėra gavusi nė vieno „Auksinio kryžiaus“ Vilniuje.
Rūta Stanevičiūtė. Tarptautinė muzikologė. Sako, gera dėstytoja. Bet žmonėms žmoniškai rašančių apie muziką kaip nebuvo, taip ir nėra.
Eglė Ridikaitė. Močiučių skarelės ir laiptinių grindys. Emocinis intelektas. Taip!
Ožka Ragožka
„Besmegenis ekspresionistas“. gn nuotrauka
Avelių kraujas toks šiltas
Nacionalinės premijos yra gerai. Viena iš nedaugelio dar išlaikanti autoritetą. Ir, deja, daug tokių premijų, prie kurių kaip pašalpų stovi išrikiuotos eilės. Stovi eilėj kaip avelės ir mekena. Sustato sąjungos, institucijos, valdybos, įstaigos eilėn, ir kvit... Kaip prie kaulų – kaip nuskambėjo vienintelėj neblogoj scenoj filme „Emilija iš Laisvės alėjos“. Taigi kartokit paskui mane: „Kaulų atvežė.“
Šiemet visi Nac. verti, dar spės pasidžiaugti, užkamšys finansines skyles. Kondrotas?.. Vertas, bet už ką čia? Viso gyvenimo nuopelnus? Nieko naujo jis neparašęs... Apskritai meno pasaulio žmonių honorarai turėtų būti padorūs, kad nereiktų stovėt eilėse prie tų kaulų.
Šiaip porą Nacionalinių premijų galėtų išrašyt visai kultūrinei spaudai (visiems leidiniams) – kad kultūrinė korona, kultūrinei spaudai trunkanti jau daug metų, nebūtų tokia dusinanti, ventiliuotų plaučius. Nes nuojauta kužda: tuoj neberasite durnių, kurie sutiks tas kult. spaudas kultivuoti...
Apskritai LKT dabar ir stipendijas menininkams dalina į kairę į dešinę... Trims mėnesiams. Tai kokios čia stipendijos? Čia pašalpos, bomžpakiai. Labai nerimtai atrodo. Regis, pinigų yra – bet kaip jie paskirstomi – tikra palaida bala... Paskirstymas, prioritetai – tai ir yra politika, kultūros politika, kuri gal kada ir sušvis kaip kalėdinė žaigždė... Užtektų ir lauželio. Kultūros ministrų kaip Vilkas bedantis jau mačiau kokius 3–4. Iš naujojo neverta irgi nieko tikėtis. Kol vienam išaiškini, kas yra kas – žiūrėk, ir kadencija baigiasi. Kitam – vėl 4 metus reikės aiškinti, kad sportbačiai yra sportbačiai, o puantai yra puantai. Pasakysiu atvirai – nebereikalingi man tie dantys. Guodžia, kad pagurkšnot dar galiu į valias. Avelių kraujas toks šiltas...
Vilkas bedantis
Čia tai geras
Čia tai geras – Lietuvos krepšininkai pralošė danams. Metų įvykis. Gal net amžiaus įvykis. Net pasaulio pabaiga. Visai neseniai Europoje buvo dvi nemokančios žaisti krepšinio šalys – Rumunija ir Danija, ir še tau. Dar gerai, kad žiūrovų neleidžia į sales. Nežinia, kaip būtų elgęsi po tokių rungtynių, nes žmonių veiksmai nelabai nuspėjami, kai visiems tenka priverstinai dalyvauti karantininiame realybės šou „Terariumas 2“ (pirmas buvo pavasarį), po namų gaubtu vaidinti „Simpsonų filme 2“ (pirmas buvo 2007 m.) ar pornografiniame farse „Nosis“ – ne namie vaikščiojant iš triusikėlių iškišta nosimi. O krepšininkai – irgi žmonės, juos taip pat veikia pandemija, be sirgalių (ne kovidinių) menkesnė motyvacija. Kita vertus, „Žalgirio“ krepšininkams motyvacijos pakanka ir be žiūrovų, ir be Šarūno Jasikevičiaus riksmų. Man asmeniškai dar geriau, kad Eurolygos rungtynės Kaune žaidžiamos tuščioje arenoje, nes himno – kaip čia teisingiau pasakius – baubimas prieš rungtynes yra pasityčiojimas iš šalies simbolio. Dainuojanti tauta jį galėtų atlikti („giedoti“ vis dėlto nedrįstu vartoti) geriau, užsispyrimo juk turi, per Dainų šventes net iki alpimo repetuoja. Gėda ima, kai palygini su „Liverpulio“ futbolo fanais, prieš kiekvienas rungtynes traukiančiais kur kas sudėtingesnį vokalinį kūrinį „You’ll Never Walk Alone“: „Walk on, walk on with hope in your heart“ („Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“). Skliaustuose, žinoma, meninis, o ne pažodinis vertimas, kaip ir, pavyzdžiui, latviškame filme „Olegas“ Valentino Novopolskio nusivylusio personažo ištarta frazė „pizdec blet“ nesuprantantiems dubliuojama: „Čia tai geras.“
Ožys II
Naujametis palinkėjimas menininkams
išverstaskūriams
Mūsų meno kaime yra daug gerų žmonių. Vieni darbininkai, kiti darbų rangovai, bet kaip ir visur neapsieita ir be bėdžių. Tik štai meno erdvėje bėdžius nėra tas tipinis personažas su pasmukusiomis kelnėmis ir tuščiomis kišenėmis. Menbėdžiai dažniausiai vairuoja naujus miesto dviračius ar suka gana gerų automobilių vairus, o pedalus mina arba spaudžia nauji sportiniai bateliai. Mėgsta jie ir kavą gerti, kur gražu, ir apsipirkti, kur brangu, bet štai dirbtuves (tradiciškai) laiko apvertę ir nuotraukomis kaimo socialiniuose profiliuose dalinasi tik tuomet, kai būna su purvinais rūbais. Tik štai tiek kavą, tiek bandelę, tiek ir darbo rūbą jie perka iš išnaudotų draugų/kolegų/pažįstamų darbo vaisių, kuriuos patys nusiskynė paryčiais, prieš pat derliaus nuėmimo šventę.
Tokį dvasios ubagą atpažinti lengva – jis visada šypsosis, pataikauja ir prisimena tave tik tuomet, kai ko nors prisireikia. Dievai mato, kaip norėčiau telefone turėti funkciją „Ubago blokavimas“... „Labas, kaip gyveni? Klausyk, gal kokį tekstą gali papublikuoti?“ – yra tradicinė pokalbių pradžia. Papublikuoti, suprask, yra išklausyti idėjų, parašyti, pakoreguoti (kaip jiems reikia), išpublikuoti ir, žinoma, negauti atlygio. Gražu, nors žalia. O tada – geriausia – jie sugeba penkiskart pasižiūrėti į tave, atpažinti (nes gi ir su kauke žmogų atpažinsi!), bet vis vien nepasisveikinti. Nuoskauda? Ne, veikiau charkė į veidą.
Didelis ir žinomas vargu ar tapsi, nes buvai gnyda, šaižus ir su susimovusiu moraliniu kompasu. Tokių niekas nenori prisiminti ir mažuose draugų ratuose, net apkalba ir solidžiai apstumia karvašūdžiu (nes visi mes žaidžiame pagal susitartas žaidimo taisykles, tokia jau antropologija). Tad, kad ir kaip gerai tapytum, rašytum, lietum, lipdytum, austum ar grotum, jei esi menkysta – esi toks visiems, o ne tik tiems, kuriems prišikti sugebėjai. Šitai reikėtų išmokti kone visai jaunajai lietuvių menininkų kartai. Išmokti pasakyti „ačiū“, „prašau“, „labas“ ir „viso gero“.
Ar geras elgesys turi atpildą? Manau, taip. Dvasinis gero atpildas gali pasipilti lyg aukso dulkės iš gausybės rago. Šypsena, rūpestis, meilė ar naujų projektų pasiūlymai, rekomendacijos (jei materialus pasaulis labiau traukia) – tik spėk rieškutes suglausti ir gaudyti. Kaip norėčiau, kad kiek daugiau iš mūsų kaimo tai suprastų ir pradėtų kultivuoti, nes susigyventi, gyventi ir numirti būtų daug lengviau. Juk taip gera, kai eglišakiais kvepia tada, kai reikia, o ne visad...
Mano, kad ir ne pačios gražiausios kaimo ožkelės, palinkėjimas ateinančiais metais – sustamantrėti. Taip sakydavo močiutė Bronislava, kai reikėdavo save greitai „surinkti į vietą“. Surinkti iš tų keistų, užkaltais langais gyvenamų bedvasių namų, kuriuose seniai nebedega šviesa, nebėga vanduo ir staugia depresijos vėjai. Sunku save rasti, kai išsimėtai po visus kambarius (vieno kambario kampe guli suspardytas tikėjimas, kito viduryje apspjaudyta ir be pulso esti sąžinė, o kažkur koridoriaus gale galima rasti ir prasigėrusį dėkingumą), bet vilties yra. Moralinį kompasą reikia prižiūrėti, nes jis veda ne į pasaulio, bet į aistrų šalis, tad gruodžio 31-ąją mušant dvylikai išsitraukim, nusivalykim, pabučiuokim ir atsiprašykim žmogiškų vertybių ir sustamantrėkim iš naujo.
Ožkelė su balta apykakle