Vilkas su ožiukais. Kinas ir teatras liaudžiai

„Mes nebrangūs antrų rankų drabužiai“


...vis galvojau, kaip rašysiu apie šmutkes, škurlius, drapanas... Taip iš esmės. Apie sumautą žmogaus skudurų pasaulį, ir aną savaitę per LRT matytą Arturo Jevdokimovo filmą „Second Hand“, o ir apie Aleksandrą Vasiljevą parašysiu, apie Juozuką, kuris su skudurais tuoj okupuos „Litexpo“... Bet nėra ką rašyti, o siaube, taip nėra ką. Taip suspaudžia širdį, apie žmogų vis galvoju, skudurais galėtų užtvankas tvenkti. Turiu tris poras kelnių (galėčiau išsiversti ir su dviem; turėjau ir dar vienas, bet suplėšiau grįždamas dar aną žiemą iš baliaus namo), tris megztinius, šešias maikes... Dar kepurę. Kaip ir užtenka. Dar prisiminiau, kaip vaikystėje uždegdavom kokį batą, ant pagalio pamovę, ir stebėdavom, kaip derva varva, kapsi... Pasaulio, vaikystės derva, kad norit...

Geras tas Jevdokimovo filmas: be didelio meno, socialinis, o gerą socialinį retai pamatysi, nors kažko jame ir trūko... Antro dugno arba visiško išsitaškymo. Kažkodėl pagalvojau, kad jį reikėtų sukti non stop dideliame ekrane toje parodoje ,,XX a. mados šedevrai“ iš Vasiljevo fondo, kuri dabar styros LDM iki kitų metų rugpjūčio. Vienas kitam padėtų ir būtų tuo kitu dugnu.

Prisiminiau dar, kaip savamokslė siuvėja mama iš šilkinių raštuotų geltonų užuolaidų buvo pasiuvusi apa­tines kelnaites... Jas nešiojau ilgai ir sėkmingai, ėjau toli, visos durys atsidarė nė negirgždėdamos, dvaro pramogos ir prabanga iki šiol man nesvetimos. O dabar tenka tik atminti tas jaunas nerūpestingas dienas ir piešti...


Vilkas von Faršliusas


Kinas liaudžiai

Kaip liepia „7md“ ir gerbiamoji Pipinytė, „Scanoramoje“ nueinu į rekomenduojamą vengrų filmą „Amžinoji žiema“. Po filmo troleibuse susitinku Ožką Kazlę:

– Na, kaip, ar verkei?

– Neee... O šalia manęs tikrai sėdėjo verkiančioji ir šnirpščiančioji. Susikuklinau, blogai jaučiausi, nė pažiovauti nedrįsau.

– Taip, dauguma žmonių nori jausmų ir dar jausmų, o gero meno nenori.

– Bet matai, kiek šimtų tūkstančių vengrų buvo ištremta dirbti į Donbasą 1944-aisiais!

– Kažin, daugiau lietuvių į Sibirą išbogino ar veng­rų-švabų į Donbasą kasti anglies? Filme rašo, kad pusė milijono. Net suabejojau – iš kur ten tiek anglies.

– O man buvo keista, kad moterys vis klampoja per gilų sniegą tame Donbase.

– Taigi kad labiau verktum. Dar ir alkaną vilką atitempė į kadrą nusifilmuoti.

– Betgi vengrai per karą buvo nacių pusėje, jie slovėnų ir serbų žemių norėjo. Užtat toji porelė finale ir išsiskyrė, vienas – į kairę, kitas – į dešinę. Deja, apie tai tik puse lūpų filme kalbama. Nieko rimto.

– Ne istorinis čia filmas. Totali melodrama. Tiesos čia nenorėk.

– Man tai jis geresnis už mūsų „Ekskursantę“.

– Man tai gal neee... Mūsiškė pirmesnė. Juokas suėmė, kai ir čia, vengrės gimtinėje, pamačiau tuos pačius žydinčius sodus.

Atrodo, negali grįžti, na, pokarinio meninio lygio kinas, gražus ir graudus, sovietinis ar amerikoniškas. Propagandinis. O, pasirodo, gali. Negali tik technologiškai, o meniškai – visada prašom.

– Todėl, kad kino mokosi ir jį vos ne su mobiliakais filmuoja visi, kas užsigeidžia.
– Betgi čia festivalis. Kas yra Festivalis? Atranka? Požiūris? Nuomonės ugdymas ir formavimas? Kai rašysi savo apžvalgą, tai būtinai pasakyk, kad atrankos reikia.

– Festivalis yra liaudžiai – va, ir visa atranka. Kinas priklauso liaudžiai, ar kaip ten pasakyta.

– Na, tai pasiūlyk kitais metais bent mažytę rubriką įkurti – „Ne liaudžiai“ ar „Skersą ant tos liaudies“. O dar ką nors žiūrėjai?

– Tai aš irgi tuo sąrašu snobams „7md“ naudojuosi. Mačiau „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ ir „Serbę“ – bet ne kažin ką ten radau. Iš „Sezono“ neiškenčiau ir išėjau. Siaubiaką „Koko-di“ dėl žanro šiaip taip išmūčijau. Tiktai į „Zombi“, „X ir Y“, „Mafijos išdaviką“ ne veltui nušokavau.


Ožka Ragožka

 

Vartojimas ir meilė

Jaunuolis nuėjo pažiūrėti šiųmečio Oskaro Koršunovo spektaklio „Liučė čiuožia“. Jis pamanė, kad jam labai sunku vaidinimą palyginti su ankstesniais dviem Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesės pastatymais (Jaunimteat­ryje ir tame pačiame OKT), nes jų nebuvo matęs, o jei ir būtų matęs, viskas būtų primiršta.

Kaip sakė Konstantinas Sergejevičius, teatras prasideda nuo rūbinės, taigi nuo jos jaunas žmogus ir pradėjo. Stovėdamas prie pakabų, pastebėjo moterį su neseniai į antrą dešimtį įkopusia dukra. Kažkas nežinia kodėl jį privertė manyti, kad spektaklio amžiaus cenzas – N–kažkiek daug. Vėliau paaiškėjo, jog tas kažkas buvo teisus, nes ir kalba, ir vaizdai, kaip kartais rašoma ar pasakoma TV ekrane, jautresnius žiūrovus gali šokiruoti.

Įčiaužusį į siaurą OKT repeticijų salę, kurioje vyko spektaklis, jaunuolį pasitiko sunkus (įvairiomis prasmėmis), bet geras grupės „Timid Kooky“ atliekamas Brit­ney Spears dainos „Toxic“ perdirbinys. Vėliau aktoriai kelis kūrinius padainavo ir pagrojo gyvai – jaunuoliui tai patiko.

Viename salės gale jaunas žmogus išvydo didelį ekraną, prie kurio šliejosi dvi sportinio statinio kėdės. Čiuožyk­la, suprato jis. Taip pat jam buvo aišku, kad parduotuvinis vežimėlis (su parduotuvės interjeru ekrane) reiškia parduotuvę, vaikiškas vežimėlis – vaikišką vežimėlį. Pažvelgė į kitą patalpos galą – naftalininiai tapetai, sofa ir ant jos mirštantis tėvas. Iškirptas paveikslėlis iš Mažojo teatro spektaklio „Mano tėvas – Agamemnonas“, pamanė, jej bogu, tik kiek tamsiau. Palei ilgąsias sienas keliomis eilėmis sėdėjo žiūrovai, virš jų galvų kabėjo virtinė televizorių, kad matytųsi, kas vyksta viename ir kitame gale, nes viskas labai tvarkingai įvairiais rakursais filmuota ir transliuota, retsykiais rodyti ir kiti vaizdai (taip pat ir didžiajame ekrane) – praėjusio tūkstantmečio pabaigos reklamos, filmai, šou ir kt.

Pirmiausia jaunuolis išgirdo pasakojimą apie anuos laikus, kai žmonės virto laukiniais vartotojais. Pasakotojui ėmus kalbinti publiką, ta, tarsi pasiilgusi gyvo bend­ravimo, kaip pas kunigą išklojo prisiminimus apie pirmuosius mobiliuosius telefonus (pvz., kaip smogė tokiu paprašiusiam rūkalų), apie bendravimo kompiuteriais pradžią (pvz., kad bičiulis mIRC’e turėjo anglišką vartotojo vardą skyline, o tuomet dar nemokėję šios kalbos tautiečiai skaitė žodį lietuviškai – skylinė) ir t. t. Beje, žiūrovai pasitaikė daugiausia vidutinio amžiaus. Įdomu, susimąstė jaunuolis, ar Koršunovas jaunimui jau per senas, ar jaunesnės kartos (...)* iš viso nebedomina teatras?

Pagrindinių vaidmenų atlikėjai Taura Kvietinskaitė ir Lukas Malinauskas jaunam žmogui pasirodė labai įtaigūs: jų personažų konfliktas, o ypač skambus vyro antausis moteriai sukėlė už metro sėdintiems žiūrovams siaubą, pasipiktinimą, kitus jausmus, net juoką, kuris vėlgi pažadino įvairiausią naują publikos reakciją. Jaunikaitis pamanė, kad aktorystės meną studijuojantieji galėtų mokytis mimikos ne tik iš dėstytojų, bet ir iš žiūrovų.

Jaunuolis matė, kad kūrėjai nepasitenkino vien tiesioginiu ir nufilmuotu vaizdu, meilės scena vyko už ekrano – pasitelktas šešėlių teatras. Dėl įvairovės jaunas žmogus pasukdavo akis į televizorius, kuriuose transliuotas pikseliuotas vaizdas iš už ekrano. Galų gale jo žvilgsnį patraukė tarp televizorių pakabintas senas „Shopping and Fucking“ plakatas, apibendrinantis visą spektaklį.

Džiaugėsi jaunuolis, kad po spektaklio parodyti titrai su kūrėjų pavardėmis.

Bilietai nepigūs, tad jam teko pasinaudoti Aliona Ivanovna.

R. Ožkolnikovas

 

Draugai