2025 m. gegužės 30 d.

Užrašai, piešiniai, ezoteriniai simboliai, įžeidimai, šūkiai, meilės prisipažinimai. Ištisus amžius Venecijos gyventojai ir atvykėliai palikdavo savo pėdsakus ant miesto sienų. Du mokslininkai stengiasi juos visus aptikti.

Nusikelkime į Šventųjų Jono ir Pauliaus aikštę (Campo Santi Giovanni e Paolo), kur stovi Šventojo Morkaus Scuola Grande, vėliau tapusi monumentaliu Civilinės ligoninės įėjimu: ant kairiosios puošnių durų staktos išraižytas didingas galeonas su nepaprastai daug detalių, pagal laivagalio formą jį galima priskirti XVII amžiui. Ženkime į Dožų rūmus: ovaliame auksinių laiptų lange yra išraižytų vardų: Alessandro Comelati vardu pasirašęs asmuo prisistato esantis dožo skydnešys ir net užrašo metus – 1731. Prieiname Grimanių rūmus: ant vienos iš kiemo kolonų savo parašą yra palikęs ne kas kitas kaip Magno Lauteris, didysis liutnių meistras iš Bavarijos, yra ir data – 1618. Eidami per Šventojo Mozės aikštę matysime, kad vienų rūmų raudoname marmure laiba rašysena sangvinu užrašytos trumpos eilės: „Tos dvi merginos, vakare čia išeinančios, du angelai.“ Tai, be jokios abejonės, − senovinis širdį draskantis troškimas, neįmanoma nustatyti laikmečio.

Venecijos sienas vagoja tūkstančiai panašių užrašų, išraižymų, paženklinimų, piešinių, grafičių. Tai tarsi enciklopedinis katalogas iš ženklų, parašų, piešinių, datų, smulkių kronikų ir prisipažinimų apie jausmus. Per amžius daugybe balsų rašytas ir klegantis dienoraštis – visiems regimas, nugulęs ant marmurinės ar akmeninės miesto odos. Sveiki atvykę į tatuiruotėmis išmargintą miestą.

 

Simone Padovani nuotr.

 

Gatvelė po gatvelės

Alberto Toso Fei ir Desi Maragon prireikė penkerių metų sprindis po sprindžio apžiūrėti visą miestą – gatves, vidinius kiemus ir kiemelius, pamatus ir rūmų užkaborius, senovinių kalėjimų vidų ir keltų bei gondolų prieplaukas. Dar trejus metus užtruko, kol nuodugniai išnagrinėjo Arsenalą, miestą mieste − didžiausios naujųjų laikų gamyklos liekanas, tose patalpose vyksta pagrindiniai Venecijos bienalės renginiai. „Šiame mieste visada buvo rašinėjama“, − iškart pasako abu. A. T. Fei yra rašytojas, istorijų pasakotojas ir šių vietų istorijos entuziastas, jis venecijietis nuo pat 1351-ųjų – iki šių metų jam pavyko atsekti savo šeimos istoriją. D. Maragon yra istorikė, jos specializacija – viduramžių laikų užrašai. Drauge jiedu parašė išskirtinės reikšmės viešosios istorijos, vadinamosios public history, darbą, sutalpintą į dvi knygas („I graffiti di Venezia“ – „Venecijos grafičiai“, išleistą 2022 m., ir ką tik išėjusią „L’Arsenale“ – „Arsenalas“; abi knygas išleido leidykla „Lineadacqua“); jų įkvėptas jau trečią kartą vyko ir ką tik pasibaigęs festivalis „Urbs Scripta“.

„Pripažįstu, tai buvo atradimas ir mums patiems, − sako A. T. Fei, mums susitikus aikštėje su didingomis šventojo Morkaus ir šventojo Teodoro kolonomis. – Kai kurie šių grafičių yra garsūs, tačiau rasti jų tiek daug ir atkurti tiek daug istorijų buvo ypatinga patirtis. Tarsi stebėtum Venecijos istoriją, kurią tūkstančiai rankų perrašė skirtingomis epochomis. Tai tarsi istorijų istorija.“ Imame sukiotis po aikštės kolonadą, skiriančią Morkaus biblioteką nuo Dožų rūmų. Ir štai atsiskleidžia prirašinėtas miestas. „W Marco Giustiniani“ („Tegyvuoja Marco Giustiniani“) – kartojama ant virtine išsirikiavusių kolonų, pavaizduota net zogia – viešoji dogo karūna: matyt, Marcantonio Giustiniani palaikytojai džiūgavo tą 1684 m. dieną, kai jis buvo išrinktas dožu jau per pirmąjį balsavimą. Įrašai yra neryškiai raudonos arba rudos spalvos, užrašyti naudojant matricą, šiandien sakytume – trafaretą. „Jį palaikantieji džiaugėsi, jis pats – mažiau: sužinojęs naujieną pranešė, kad nori tapti vienuoliu, ir nebuvo lengva jį įtikinti sutikti.“

Skelbimų lenta rūmuose

Dožų rūmai – politinių kovų širdis, todėl galiausiai jie buvo išmarginti įvairiausiais užrašais ir parašais, pavyzdžiui, „Giovanni Panutti, oficialus platintojas Karališkojoje Morkaus bibliotekoje, 1875 m. gegužės 3 d.“ „Galime įsivaizduoti rūmus nukabinėtus skelbimais, aprašinėtus, nusegiotus rašteliais, tarsi jie būtų didžiulė miesto skelbimo lenta“, − pasakoja D. Maragon. Tereikia pažvelgti į kai kuriuos Canaletto nutapytus vaizdus, kurie tarsi tobulos nuotraukos užfiksuoja gausiai išmargintas kolonas.

Tačiau argi tai nebuvo nelegalu? „Grafičių ir neteisėtumo santykis yra gerokai sudėtingesnis, negu galvojame, − susimąsto mokslininkė. – Policija imdavosi veiksmų tik tada, kai valdžia pajusdavo grėsmę. Kita vertus, kaip tik represijų archyvuose, saugančiuose duomenis ir informaciją, išliko daugybė grafičių, kurie vėliau sunyko.“ Visur atsispindi tautos „garso takelis“: prekybiniai ženklai, dinastijų ir profesinių draugijų herbai, šalmai ir kareiviai, įžeidinėjimai, vyriškos genitalijos, senoviniai arba tolimų kraštų rašmenys, pikti kerai, stebuklingi užkeikimai ir daug penkiakampių, šešiakampių ar aštuoniakampių žvaigždžių, siejamų tiek su ezoterika, tiek su tikėjimu. Taip pat gausu religinių ženklų ir įvairiausių formų kryžių: kartais jų būna daug vienoje vietoje, padengiant net ištisą sieną, kaip Šventojo Simono Mažojoje bažnyčioje priešais stotį. Ten jie nupiešti naudojant rūkstančias žvakes, tačiau buvo piešiama ir bet kokia kita tinkama medžiaga – derva, molio skiediniu, purpuru, krauju arba rūdžių ir seilių mišiniu, o nuo devyniolikto amžiaus – pieštuku.

Kartais buvo piešiami įsimintini to meto įvykiai: užšąlanti įlanka („Amžinas prisiminimas apie 1864 m. Venecijoje regėtą ledą“ arba „prisiminimai apie ilgą žiemą“), lemiamas mūšis („Birželio 18 dieną buvo apsupta Buda“) ar košmaro pabaiga („Tegyvuoja laisva Italija 1945 m. balandžio 28 d.“).

Prisiminimai apie karantiną

Kitais kartais pasakojamos ilgos ir skausmingos istorijos. Kaip antai Naujajame lazarete – saloje, skirtoje karantinui, siekiant apsisaugoti nuo maro. Senajame lazarete apgyvendindavo ligonius, turinčius menką viltį išgyventi, o čia būdavo laikomi išgyvenusieji (arba tie, kuriuos įtardavo užsikrėtus), taip pat iš Rytų atplukdytos prekės, išdėliotos lauke ir saulėje. Nuvykstame ten su būreliu festivalio dalyvių. Žengiame palei dviejų šimtmečių senumo šilkmedžių virtinę ir prieiname didįjį Tezoną – pastatą, kuriame buvo laikomi kilimai, kailiai, audiniai. Mus pasitinka Francesca Malagnini – venecijietė, dėstanti kalbos istoriją Perudžos užsieniečių universitete. Ji vadovauja projektui „Graff-IT“, kurio metu sudaromas viduramžių laikų Italijos grafičių žemėlapis: „Užrašų buvo visuose miestuose, − sako ji, − tačiau atrodo, kad Venecijoje jų tankis bene didžiausias, galbūt todėl, kad tai buvo jūros ir prekybos miestas, arba todėl, kad išsilavinimas čia buvo ypač paplitęs net tarp moterų.“

F. Malagnini skaito raudonu molio skiediniu užrašytus pasakojimus, kuriuos ant sienos paliko bastàsi, iš kalnų kilę nešikai. Kita siena – ilgas Antonio Trevisano, Sveikatos tarnybos prižiūrėtojo, liudijimas: užrašas pažymėtas 1585 m. liepos 6 d. data, jame pasakojama, kad vyras vadovavo darbininkų grupei, valančiai iš Konstantinopolio atgabentų prekių siuntą.

Pasirodo vikingai

„Urbs scripta“ – tai tarsi iš ženklų susiūta atmintis. Norėdami surasti seniausią, patraukiame prie Arsenalo. Įėjimą saugo keli akmeniniai liūtai. Vienas jų, trijų metrų aukščio, ten stovi jau daugiau nei tris šimtmečius. Skulptūrą iš Atėnų atgabeno Francesco Morosini; per mūšį su osmanais buvo susprogdintas Partenonas. Pirėjo liūtas iškaltas IV a. pr. Kr., bet užrašai ant šonų atsirado maždaug 1020 m. Tai seniausi mieste rasti grafičiai, be to, vieni paslaptingiausių: vikingų kariai, Rytų imperatoriaus pasamdyti kaip asmens sargybiniai, ant liūto išgraviravo runas. Atrodo, kad jos sudaro drakono piešinį, o tekste sakoma, kad Hakonas, Ulfas, Asmundas ir Aurnas, užėmę Pirėjo uostą, drauge su Haraldu Didžiuoju, kuris galbūt buvo jų vadas, skyrė piniginę nuobaudą graikams, mat šie prasikalto sukildami prieš imperatorių. Tatuiruoto miesto istorijoje atsiskleidžia dar viena istorija.

 

Vertė Lina Gaučytė