Kultūros naktyje. Esam palaiminti, nes metuose yr viena diena, kai duodamas išrišimas už visų metų kultūrinius griekus. Nekultūringai gyvenę 364 dienas turim galimybę atsikultūrinti per vieną trumpą birželio naktį. Tik vis išpuola, kad per atlaidus neapsieinama be liūties arba užslenka 70 metų nematyta audra. Taigi 17-ąją birželio dieną, t. y. naktį, ištiko jau 10-oji „Kultūros naktis“. Per šį laiką keitėsi pavadinimai ir renginių skaičius: pirmojoj tebuvo 40, tolokai išbarstytų kuklių renginių, šįmet kone prie kiekvieno kampo turėjo vykt koks nors kultūrinis reikalas, o iš viso jų senamiestyje susispietė 140. Deja, dauguma buvo atšaukti ar atidėti, kol nurims liūtis – po 21 val. Iš savo gūžtos irgi išlindau nurimus škvalui. Štai ką regėjau.

Kultūrinėtojų gatvėse būta daug: po audros gi nušvinta saulė. Na, dar vaivorykštę virš ŠMC parodė (tik kažin, kiek ją mačiusių). Planas chuliganas paklausyt Beno Šarkos interpretuojamo Bukowskio neišdegė. Atskrido sms’u pletkas, kad Rūdninkų knygyne nėr kur kojos pastatyt – pasirodo, Bukowskio išsiilgusiųjų per akis. Tada marš­rutas pasisuko į Vokiečių gatvę, o ten –­­ minia. Įsimaišęs jojon girdėjau, kaip iš visų pusių bruzdėjo liaudis, nesupratusi, kodėl reik vaikščiot, paskui ką reik vaikščiot, kas apskritai prieky vyksta. Veikiausiai ten vyko (ar bandė vykt) „Muzikos ir vaizdo sintezė“: galiorkėj tepavyko nugirst tipiškos à la paryžietiškos akordeono muzikos nuotrupų. Toliau –­­ Rotušės aikštė ir keistų baltų burbulų lipdinys cent­re. Labiau priminė nuskendusius varlių kurkulus, o ne pūkinius balionus. Pasirodo, ten buvo „Jungtis“. Na, galiu tik atsidūsėt – veikiau „Trumpasis jungimas“: balionai pagal užmanymą kažkada turėjo pakilt į orą, bet, kol apsukau kelis ratus, sutemo, įsismarkavęs vėjas iš po objekto į minią plakė dūmus, o pakilimo kaip nėr, taip nėr. Iš visų matytų reginių tą vakarą šis nuvylė labiausiai. Leidžiantis Pilies gatve žemyn pro gatvės kakofoniją ausį pasiekė moteriškas balsas – pro pravirus Švedijos ambasados langus jis angliškai bėrė apie savęs ruošimą partneriui (-ei). Prasibraukt artyn buvo be šansų –­ iš tolėliau teįžvelgiau ant sienos rodomą video, keletą ryškiaspalvių paveikslų (vienas ypač patraukė akį: trys beveidės, kostiumuotos figūros) ir ant langinės svyruojančią kaukę. Tai festivalio „Kreivės“ dalis – „Kūno kultūra“. Toliau maršrute –­ Šv. Jonų bažnyčia ir „Musica Nocturna“. Kaip tik spėjau į pradžią. Pirmasis kūrinys turėjo pakylėti į neregėtas aukštumas, nes esą tai filmo „Komandoras“ garso takelis, pats filmas nominuotas 16-kai „Oskarų“, kurių vieną pelnė už muziką. Tik, matyt, apsiskaičiuota, nes filmo nominacijų tebuvo 10, be to, pamiršta paminėt, kad tegavo „Oskarus“ už kinematografiją ir už geriausią garso montažą. Buvo pasakyta ir apie kitus kūrinius, bet lakštingalos balsas išskydo bažnyčios skliautuose ir stovintiesiems prie durų teliko laukti muzikos. O tada dar plūstelėjo minia... Pirmieji akordai šiaip taip pasiekė ausį, skripkelės griežė, griežė, bet... per šurmulį prie durų buvo sudėtinga įsiklausyti. Ok, kita stotelė – Mokytojų namai ir „Kūjelių“ koncertas. Feisbuke taip gražiai jie kvietė, nebuvo įmanoma atsispirt. Žinoma, prie vartų teko ištart „sudie“ vandeniui, nes su tara tai nepriima. „Kūjeliai“ atkalė tris dainas ir koncertas baigtas. Na, gerai, gerai – užtaikiau pačiu laiku, nes sudainaaavo savo hitus: „Nežinau, kodėl“, „Kontrolierė“ ir, rodos, „Už tūkstančio durų“. Mano favoritu buvo pirmoji dainikė: geras ritmas – galva pati ėmė kinkuot į taktą, tekstas kad ir paprastas, bet optimistiškas, o dar greitakalbe išbertas pagrindinis motyvas... Smagu ne tik paklausyt, bet ir paveizėt: įsijautę muzikontai išjudino padainuot ir minią. Beje, „Kūjeliai“ ir edukacija koncerte užsiėmė –­ mokė groti šaukštais. Et, jau geriau ne muzikuot su šaukštais, o iš bliūdo pakabint braškių su pienu...

Vakaro apibendrinimas nutiko „Bixuose“ prie bokalo viena akim stebint mačą tarp Ispanijos ir Turkijos. Po kultūrinių atlaidų tąnakt dar užmačiau Žaliojo tilto holograminę instaliaciją, tik nėjo perskaityt bėgančių raidžių, ir ant Baltojo tilto turėklų pritaisytus baltus ir auksinius šviestuvus (ar ne iš „Ikea“ krautuvės?) su žaliuojančiu šūkiu „Švieski man vėl“.

Jau kultūringas vilkas

 

Kultūros naktyje. Bežygiuojant per Žaliąjį tiltą su raudonkepuraičių striukelėmis, šortukais ir basutėmis, ištiko škvalas, nuo kurio nei bėgsi, nei pasislėpsi. Pasiklykaujant, basomis prieš šaligatviais šniokščiančią srovę, pro bailius, susigrūdusius po stogeliais. Geras festivalis, užskaitau.

Garuojant „Piano Man“ pirtyje su rasojančiais bokalais puikiai sekėsi atsakinėti į protmūšio apie Islandiją klausimus. Islandijos nepriklausomybės dieną rengiama šventė „Takk, Island“ privertė patikėti, kad Islandija yra ne šiaip sau ugnies ir ledo žemė, bet kuo tikriausias rojus. Kelionės į tą rojų nelaimėjom, kaip, deja, ir žuvų taukų. Bet, sako, netrukus su „Ryanairu“ ten bus galima patekti už 30 eurų.

„Vasaros terasoje“ grojo lietuviškos grupės. Norinčiųjų ten patekti spūstis – lygiai tokia, kaip į grupės „ba.“ koncertą ankstesnį vakarą. Pirmą valandą nakties pagaliau iš tolo išvydome „Solo ansamblį“ – pastrikinėjome nemokamai. Prieš dvi dienas toje pačioje vietoje tos pačios grupės koncertas kainavo 7 eurus. Žodžiu, gyvenimas gerėja.

Eitynes pramiegojau. Bet feisbukas nemeluoja – dar po poros metų homofobų sutiksime tik rezervatuose. Tokius gražių, išsilavinusių, linksmų ir draugiškų žmonių paradus turėtume rengti ir per kiekvienus rinkimus. Visi drauge su vėliavėlėmis ir dainomis žygiuotume į balsavimo apylinkes. Balsavusieji gautų apyrankes, su kuriomis nemokamai patektų į koncertą „Lofte“. Ten Šimašius repuotų su „Sindikatu“, o Mamontovas su Tapinu paskelbtų kandidatuojantys į prezidentus. Tada jau islandai ieškotų pigių skrydžių.

Ožkytė