Prisipažinsiu, jaučiuosi sutrikęs. Taip, kaip kaskart sutrinku mėgindamas atsakyti į, tarkim, moksleivių auditorijos pateiktą klausimą „Kas yra poezija?". Tada vis prisimenu bičiulio latvių poeto Pėtero Brūverio (Pēters Brūveris) eilėraščio pavadinimą – „Tai, ką vadinam poezija". Gerai, susitarkim – ar tiesiog apsimeskim, – kad žinom, kad vadinam vienodai. Kad toks atsakymas mus tenkina.

Panašiai, matyt, galėtumėm nesvarstyti ir kas yra festivalis, ši, anot tarptautinių žodžių žodyno, „masinė kultūros šventė; teatro, kino ar kitų meno kūrinių perklausa, apžiūra". Kad ir kaip suktum, čia neapeisi profaninės linksmybės (iš lot. festivus), nors ir kaip ją norėtum pridengti lietuvišku žodžiu „šventė", jo pirmavaizdžiu „šventas" (sacrum). Užtat ir sudūręs šiuodu žodžiu – poeziją ir festivalį, –­ nepavadinsi poezijos festivalio vien šventu džiugesiu. Poetas manyje čia jaučia prieštarą ar priešpriešą ir net stoja poezijos pusėn, rašo: „grįžti užkimęs // iš poezijos šventės, nebūna / poezijos švenčių, nieko nebūna, išskyrus kūną / ir mirtį, kirvį ir girią"...

Gal tad kaip tik šių dviejų gaiva­lų –­ poezijos sacrum ir šiuolaikinio festivalio profanum – susiėjimas poe­zijos festivalin kaip sprogstamajan mišinin ar bent kaip jaunan vaikštančian, statinių lankus plėšiančian alun, –­ gal toks priešybių susiėjimas ir yra festivalių gyvybė, palanki pirmiausia pačiai poezijai? Nekalbu čia apie banalų reiškinį – apie festivalinius poetus, festivalinę poeziją, sąmoningai ar nesąmoningai redukuotą taip, kad būtų paprastà, ironiška ir kuo lengviausiai išverčiamà kad ir google'o mašinos. Kalbu apie tą neaiškų nerimą, neramią ramybę, kai kūnas nyra debesin, o sąmonė būsimų susitikimų nuojauton, nežinion, apie „iškritimą" iš kasdienybės, iš pažįstamų orientyrų pasaulio, apie palaimingą vienatvę nepažįstamoj minioj (šitaip kadaise puikiausiai skaitydavau, rašydavau miesto autobusuose ar troleibusuose), – ta būsena pasirodo tvari ir tokia skaidri, lyg kas netikėtai būtų nubraukęs visas akivalkas; verčia griebtis rašiklio.

Daug yra gražių poezijos festivalių aspektų. Paminėjau gal ne būdingiausią. Su įvairiopa poezijos sklaida nė nesusijusį. Ilgai galėčiau kalbėti apie poetines pažintis, jų grandines, netikėčiausiai susaistančias, virstančias tikrom draugystėm, nerašytais tarpusavio įsipareigojimais, įvairiakalbėmis publikacijomis, eilėraščių rinkiniais ar antologijomis. Brangūs tai dalykai.

Jei būčiau koks literatūros ar jos sociologijos Schliemannas, būtinai tad turėčiau atkasti šventą vardą žmogaus, kurio galvon pirmiausia bus šovusi mintis paberti tokią sėklą, iš kurios išdygo tai, ką dabar vadinam poezijos festivaliais. Padėkočiau ir tik tada galėčiau imtis istorinės poezijos festivalių apžvalgos, jų tradicijų raidos ir panašiai. Deja, ką galėtumėm vadinti pirmuoju pasaulyje poezijos festivaliu ar apeiginiu jo provaizdžiu, nežinau. Turiu tik šiokią tokią asmeninę įvairių šalių festivalių patirtį. Paprastai tie festivaliai jaunesni, kartais ir smarkiai. Tik prieš metus teko dalyvauti Sarajevo (Bosnija ir Hercegovina) poezijos festivalyje –­ 52-ajame, prieš trejetą metų Strugos (Makedonija) – 50-ajame. Taigi mūsiškis Poezijos pavasaris stovi toje pačioje seniausių dabartinės Europos poezijos festivalių gretoje. Tiesa, stovi kukliau, kaip droviems lietuviams ir įprasta: dėl savo jubiliejaus neišpuikęs, nepasirūpinęs ne tik išskirtinesniu UNESCO ar kitu tarptautiniu garsu, bet ir aiškesniu aukščiausiosios Lietuvos valdžios rėmimu, globa, dalyvavimu. Tiek to, gal čia ir gerai: bent neapsimesta, kad rūpi. O ir kameriškesnis bendravimas su Lietuvos bei svečių šalių kolegomis, su klausytojais ir žiūrovais, su visa nenykstama poezijos žmonių gentimi, –­ yra tikresnis, jaukesnis, iškalbesnis. Valdiška profaninė pompastika, kiek teko patirti, per jubiliejinį festivalį nesuvešėjo ir pačios poezijos sacrum, ačiūdie, negožia. Bent taip atrodo man. Įdomu, kaip kitiems, ypač tolimesniems Poe­zijos pavasario svečiams.