„Tai gerokai primiršta ir iki galo neįvertinta Vilniaus piešimo mokykla, kurią 1866 m. pabaigoje įkūrė carinės Rusijos valdininkai, apsižiūrėję, kad nėra kam tapyti ikonas stačiatikių cerkvėms.“ Tai tarsi privaloma pasiteisinimo frazė, anonsuojanti naują puikią NDG parodą „Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“. Viskas, kas susiję su Rusija, be abejo, ir su carine Rusija (kuri, kaip mums įkalta, užspaudė Universitetą ir kalbą, o daugiau Lietuvoje ir visame Šiaurės Vakarų krašte nenuveikė nieko vertinga) reikalaute reikalauja panašių aptakių, atsiprašančių įžangų.

Vėliau, tiesa, paaiškėja: „Jose galėjo mokytis visi norintys, nepriklausomai nuo tautybės, tikėjimo, socialinės padėties ir lyties. (...) joje galėjo mokytis ir žydų tautybės jaunuoliai. (...) Istoriografija byloja, jog Vilniaus piešimo mokyk­loje mokėsi apie 4 tūkst. mokinių.“

Vadinasi, ir sovietinio laikotarpio menas, mokslas ir kt., nūnai reikia ar nereikia demonizuojamas, po šimtmečio kito neišvengs raudono fono? Viskas bus panardinta į amžių glūdumos rūką – kaip ir šios parodos paveikslai, išradingai sukabinti vieni už kitų ant tinklinių užuolaidų (architektai Justinas Dūdėnas, Jurgis Dagelis). Kai prieini arčiau, rūkas, žinoma, išsisklaido ir pamatai, kas yra kas, kokia pradžia, tąsa ir prasmė. Kitokios ir tos pačios gatvės, gatvelės ir namai, dar neapstatytas, smėlėtas Jurgio prospektas, Arkikatedra su mūsų globėjais Elena, Stanislovu ir Kazimieru, bažnyčios ir cerkvės, tamsiai žalia Algirdo Pet­rulio Vokiečių gatvė naktį, pagaliau žmonės visai tokiais pačiais kaip ir šiandien veidais portretuose...

Išsižioji pamačiusi, koks iš tiesų žydiškas buvo carinis Vilnius – geras trečdalis, vos ne pusė parodos dailininkų kūrė jiems dosnioje Šiaurės Jeruzalėje.

Ir kažkieno padiktuotų baltų dėmių tavo istorinėje sąmonėje lieka mažiau. Mokykloje meno išrinktiesiems ir pašauktiesiems mokytis niekas nedraudė. Ir ikonų čia, atrodo, niekas nė nemanė piešti. Nė viena juk neeksponuojama.

Nebūkime provincija – pletkuose, nuomonėse, žiniasklaidoje susipančiojęs Šiaurės Vakarų kraštas.

Šią parodą bei šalia esančią „Vilnius. Topophilia“ ir du neseniai išleistus storus albumus (jų salėse galėtų būti padėta ir daugiau) iš savo kolekcijos pildė ir mecenavo advokatų kontora „Ellex Valiunas“. Ačiū Vilniaus kolekcionieriams ir šeimininkams.

Ožka Ragožka