„Susan Sontag iš naujo atrasta Leonido Cypkino kūryba“, – skelbė straipsnio antraštė „Neue Züricher Zeitung“ ir kvietė skaityti vokiečių kalba perleistą jo romaną „Vasara Baden Badene“ („Лето в Бадене“), šįkart su autoriaus nuotraukomis iš Peterburgo vietų, kur vyksta Fiodoro Dostojevskio romanų veiksmas, ir pirmąkart vokiečių kalba išleistą jo autobiografinę apysaką „Tiltas per upę“. Kas tas L. Cypkinas, kurio romanas apie F. Dostojevskį išverstas į daugiau nei 20 kalbų, o S. Sontag įvertintas kaip viena originaliausių, išskirtinių XX a. knygų?Vokiečiai recenzijose dėmesį kreipia į jo biografiją (klišių dėlionė: rašė „į stalčių“, sovietmečio pražudytas talentas), liaupsina kūrybą, mini tematiką ir originalų stilių, remiasi S. Sontag autoritetu, bet jokios rimtesnės analizės. Rusiškoji pusė santūresnė, kritiškesnė, išskyrus porą tiesiog euforiškų atsiliepimų, kurių autoriai – išeivijoje gyvenantys žydų kilmės tėvynainiai. Seniai kas literatūros pasaulyje buvo taip suintrigavę.

 

„Vieną savo gyvenimo savaitę tėvas pabuvo rašytoju“

L. Cypkinas gimė 1928 m. Minske, žydų gydytojų šeimoje. Šiame sakinyje užkoduoti šeimą ištiksiantys išgyvenimai: 1934 m. prasidėjus stalininiams valymams tėvas buvo tardomas ir po bandymo nusižudyti paleistas, tačiau Sibiro lageriuose atsidūrę jo artimieji neišgyveno. Antrasis pasaulinis karas: šeima spėjo pasitraukti iš Minsko, likę giminės žuvo gete. 6 dešimt­mečio pradžioje medicinos studijas baigusiam ir gydytoju dirbančiam L. Cypkinui, kad išvengtų stalininės kampanijos prieš žydus gydytojus, teko pasitraukti į provinciją. Vėliau su šeima persikėlė į Maskvą, apsigynė disertaciją, dirbo mokslinį darbą Poliomielito institute, papildomai užsidirbdavo kaip anatomas patologas, nusipirko kooperatinį butą. Pamažu nusistovėjo sovietmečio inteligento buitis. Tačiau šis inteligentas darbu ir namais neapsiribojo. Mėgo fotografuoti, kiną ir literatūrą. Rašė ir pats, iš pradžių Marinos Cvetajevos ir Boriso Pasternako įkvėptą poeziją, vėliau perėjo prie prozos, pasakojimų, autobiografinės apysakos. Sūnus Michailas vis prisimena tėvą rašant vakarais po darbo, savaitgaliais – kai tik ištaikydavo laiko.

1977 m. sūnui leista išvykti gyventi į užsienį, L. Cyp­kinas su žmona ir motina taip pat pateikia pareiškimus emigruoti. Šeima tapo nebepatikima: institute pažemintos L. Cypkino pareigos, atlyginimas sumažėjo triskart, nebegalėjo užsiimti moksliniu darbu: bendradarbiai, bijodami užsitraukti valdžios nemalonę, atsisakė kartu dirbti laboratorijoje. Neigiamą atsakymą išvykti šeima gavo po dvejų metų, rašė dar kartą, prašymas vėl atmetamas. Nuo 1980 m. dėl įvykių Afganistane SSRS ir JAV santykiai darėsi įtempti, pastaroji nebesuinteresuota priimti emigrantų. Tuo metu L. Cypkinas rašė „Vasarą Baden Badene“. 1982 m. bičiuliai JAV pasirūpino romano publikavimu rusakalbiame žurnale „Novaja Gazeta“. Kovo 15 d. paskambinęs sūnus pranešė, kad prieš porą dienų buvo išspausdintas pirmasis romano fragmentas. Tą pačią dieną instituto direktorius pasikvietė L. Cypkiną pokalbio. Tiesiog pasiteiravo, ar per orlaidę netraukia skersvėjis, ir pranešė apie atleidimą iš darbo. Kovo 20-ąją, per savo gimimo dieną, L. Cypkinas mirė nuo širdies smūgio. „Vieną savo gyvenimo savaitę tėvas pabuvo rašytoju, kurio kūrinys išspausdintas“, – sako sūnus.

 

„Vasara Baden Badene“

Knyga buvo išversta į anglų kalbą, bet nei skaitytojų, nei kritikų dėmesio nesulaukė. Po 10 su viršum metų S. Sontag ją atsitiktinai rado Londono antikvariniame knygyne ir perskaičiusi liko sužavėta. Vienas iš L. Cyp­kino draugų knygą buvo davęs perskaityti ir Josifui Brodskiui. „Первоклассная проза“, – toks buvęs šio įvertinimas.

Visi recenzentai pabrėžia L. Cypkino atkaklų nusistatymą kurti, nepaisant to, kad nebuvę galimybių kūrybos išspausdinti. Teigiama, kad jam, nepriklausiusiam literatūriniams sluoksniams, prasimušti buvo beveik neįmanoma (literatūrologė teta rimtai jo kūrybos nevertino). Be to, socialistinio realizmo klestėjimo laikais būtų buvusi nepriimtina ir stilistika: romane sąmonės srautas sugyvena su nuosek­liu pasakojimu, pinasi skirtingos siužeto plotmės, skirtingi pasakojimo stiliai, siužeto plotmės, tikslus autobiografiškumas ir nežabota vaizduotė, visa tai 34 sakiniuose pastraipose, kuriose mintys atskiriamos brūkšniais. Būta tokio dalyko kaip savilaida, bet L. Cypkinas, anot jo bičiulių ir sūnaus, buvęs per daug išdidus, vengęs net neprofesionalų kritikos, bijojęs rizikuoti netekti darbo. Faktas, kad romaną autorius parašė 1977–1981 m., kai sūnus jau gyveno JAV, kai ir jis pats tikėjosi išvykti, ignoruojamas. Betgi galimybė išspausdinti kūrybą užsienyje jau egzistavo, tad rašyta ne „į stalčių“ ir dėl sukūrimo aplinkybių nereikėtų stebėtis. Jei jau stebėtis, tai dėl pačios knygos.

 

L. Cypkinas (dešinėje) su šeima prieš sūnui emigruojant, 1977 m. Nuotrauka iš šeimos archyvo.

 

Rusų kritikas Michailas Edelšteinas L. Cypkiną pavadina grafomanu, S. Sontag priskiria prie geriausių XX a. antros pusės rašytojų. Patikimiausias būdas išsiaiškinti – skaityti. Traukiniu pasakotojas važiuoja iš Maskvos į Peterburgą – tai pabrėžiama: ne į Leningradą, o į Peterburgą, F. Dostojevskio miestą, rašytojas su jauna žmona keliauja į Baden Badeną, persėda Vilniuje, užsibūna Drezdene... Skaitai ir pasiduodi pasakojimo srautui, ir nebegalvoji, kad štai grafomanas vedžioja už nosies. Glumina ir stebina jo drąsa. Tas intra­vertas, atsargiai žvelgiąs į mus iš nuotraukų, ypač iš tos su šuneliu, negražus ir jausmingas, tekste tampa visagalis. Jo pasakotojas net nebando slėptis už kokio personažo, tai Aš, tai Mano gyvenimo epizodai, Mano sutikti žmonės, daiktai. Ir kaip Aš supranta ir jaučia Fedią (taip vadinamas Dostojevskio personažas), kaip sprangu buvo jam Drezdene, ignoruojamam padavėjo, įspėjusio jo neturtą, kaip apmaudu dėl gyvo priekaišto – tvarkingų ir sočių vietinių biurgerių. Neapykanta tam pasauliui, kerštas, o kartu – noras prilygti, pritapti. Ir vėl sovietmečio traukinys, pro šalį mirgančios šviesos, sniegynai, specifinis ang­lių kvapas vagone, aplinkinių šurmulys ir mintys apie literatūrą.

Bet pamažu pasakojimo magija išsisklaido. Tvirtai austo pasakojimo gijos atsiskiria, sukrenta gabalais: Dostojevskiai murkdosi Baden Badeno chaose, lošimo aistros apsėstas Fedia darosi vis labiau apgailėtinas, personažo nebeįmanoma susieti su genialiu rašytoju, o pasakotojas ramiai ir tvarkingai leidžia laiką Leningrade, prieš pabaigą – Dostojevskio mirties epizodas. Daugmaž nuosekliu virtusiame pasakojime skyryba brūkšniais tampa nebemotyvuotu įmantravimu, tik vietomis dar pagaunama pradžios dinamika.

Greta viso to – smulkaus chuliganizmo atvejai. Į meninį stilių netikėtai įterpiamas koks literatūrinis komentaras, jautrų epizodą palydi buitinė replika. Ar tai ypatingas, rafinuotas pasakojimo būdas? Vargu. Pasakotojo Aš kaip neišauklėtas vaikas ar prastas klausytojas („Ir man taip buvo!“) įsibrauna į paties kuriamą vaizdą. Štai vaizduojama Anos ir Fiodoro meilės scena ir – šast! – iššoka Aš, tarsi tik laukęs savo valandos, ir atsiduodančią Aną palygina su savo šuneliu. Arba Dostojevskių išvykimas iš Baden Badeno palydimas Marinos Cvetajevos žodžiais: „Ką ir kalbėti, išsiskyrimas – tai mirtis.“ Iškart po to: „Pavyzdžiui, aš jaučiu liūdesį palikdamas kad ir pačias nemaloniausias vietas.“ Skaitytojas suglumęs: ką veikti su ta informacija? Na taip, ir man taip buvo.

Vietomis tiesmukumas išmuša iš vėžių: „Gilia (šeimos draugė, pas kurią Leningrade pasakotojas apsistojo, – aut. past.) įdomiai pasakojo apie Leningrado blokadą, apie tai, kaip žmonės valgė šunis ir kates.“ Įdomiai? Svarstai, kas tai: rašančiojo drąsa ar nejautrumas. Skaitydamas profesionalaus rašytojo tekstą esi lyg ir saugus, nujauti, kaip interpretuoti, o čia turi išlikti budrus. Bet, kita vertus, tas netvarkingumas ir žavi: nenušlifuota, be pustonių, bet tikra. Kol netampa grėsminga.

Į pasakojimą punktyru įsiterpia A. Solženicyno ir A. Sacharovo figūros, šaržuotos, palydimos kandžių komentarų. Kyla įtarimas, kad norima suvesti sąskaitas su visais tais rusofilais. Taip pamažu prieinama prie žydų klausimo. Šiai temai tekste skiriama nedaug vietos, bet ji minima visose recenzijose, daugumos jų autoriams viskas aišku: F. Dostojevskis – užkietėjęs antisemitas, o romano autorius – tokių pažiūrų auka. Jis kalba savo tautos vardu: „Man iki nuostabos keista, kad Dostojevskis nerado nė vieno žodžio užtarti ar pateisinti tų keletą tūkstantmečių vaikomų žmonių.“ Reikalas daug sudėtingesnis.

L. Cypkinas jautriai kalba apie žydų tautybės žmones, mylinčius rusų literatūrą, vertinančius F. Dostojevskio kūrybą (kelios eilutės skiriamos išvardyti ją tyrinėjusiems žydų literatūrologams), bet jo tonas tampa neutralus, o vietomis net piktdžiugiškas vaizduojant sovietinio Leningrado kasdienybę: slidžiomis gatvėmis linguojančios apsimuturiavusios moterys, eilės prie parduotuvių, griuvinėjantys girtuokliai, kiti metasi išgerti. Jis nėra su tais žmonėmis, stebi juos kaip nežinomus mikroorganizmus per mik­roskopą.

Ypač nyki romano pabaiga, kur tvarkingas ir kultūringas pasakotojo gyvenimas tiesmukai supriešinamas su apgailėtina pusnyje besikeberiojančių F. Dostojevskio tėvynainių egzistencija. Priekaištavęs F. Dostojevskiui dėl paniekos žydams, čia jis ima mąstyti tokiomis pat kategorijomis. Negana to, esama liudijimų, kad F. Dostojevskis nebuvo toks užkietėjęs antisemitas, koks kartais vaizduojamas. Šią temą plačiau analizuoja Michailas Lemchinas straipsnyje „Gydytojas Cypkinas ir gydytojas Hindenburgas“.

S. Sontag esė vadinasi „Mylėti Dostojevskį“. Bet „Vasara Baden Badene“ nėra knyga apie meilę ir atsiradusi ne iš meilės. Ji labiau panaši į satisfakciją žmogaus, išstumto iš visaverčio viešojo gyvenimo, norinčio suvesti sąskaitas su garbinamu ir nekenčiamu Dostojevskiu, su sovietmečio absurdu, atgrasioje aplinkoje įkalinusiu likimu. L. Cypkino žmona, paklausta, kodėl jis dirbo anatomu patalogu, o nesiėmė gydomosios veiklos, atsakė, kad jį visąlaik labiau domino mirtis. Iškalbingas paaiškinimas. Žmonių skirstymas į savus ir svetimus nepriklauso gyvenimo paradigmai, o šį skirstymą vaizduojančios knygos – ne apie meilę.