Nuo senų laikų Lietuvoje rokui yra atitekęs nemylimo ir niekinamo posūnio vaidmuo. Estradinės popmuzikos žydėjimo laikais į roką buvo žvelgiama su lengva ironija: neva tai žanras, kuris dar nepribrendo iki popmuzikos skambesio. Lengvojo žanro atlikėjų nuomonė visada buvo aiški: roko muzika – tai mėgėjiška saviveikla, o ne rimtas muzikavimas, roko muzikantai dažnai buvo kaltinami nepamatuotu noru išsiskirti, neįprastu įvaizdžiu, triukšmingumu.
Sovietų funkcionieriai ne veltui jautė grėsmę dogmatizmui –­ rokas suteikia per daug erdvės, – todėl ir stengėsi roko muziką itin kontroliuoti. Kol Vakarų jaunimas maištavo, pas mus karaliavo tabu kitokiam požiūriui, o kiekviena pastanga išsiskirti iš minios būdavo griežtai pasmerkiama ir akimirksniu sulaukdavo atitinkamų represijų.
Po Romo Kalantos susideginimo jos dar sustiprėjo. Ir taip nebuvęs viešas, rokas buvo visiškai išbrauktas iš visuomeninio gyvenimo, o nenorintieji su tuo susitaikyti buvo paversti atstumtaisiais ar psichiniais ligoniais, vadinasi, nebeturėdavo nei aplinkinių pagarbos, nei palaikymo.
Gerą reputaciją rokas atgavo tik pertvarkos metu. Tačiau ir tada buvo sočiai kritikų, kurie ir toliau smaginosi linksniuodami roko muzikos blogybes, neatsie­jamas nuo „supuvusio Vakarų pasaulio".
Žiūrint iš dabarties perspektyvos, galima drąsiai sakyti, kad už „geležinės uždangos" tikrai nebuvo viskas taip gerai, kaip tuo metu daug kas įsivaizdavo. Vakaruose klestėjo hedonizmas, muzika, grojama tik dėl pinigų, vakarėlių ir pripažinimo, be staiga kažkur išgaravusios maišto dvasios. Muzika, tinkama klausytis laisvalaikiu po darbo. Rokas vartotojams, – kas begali būti geriau? Juk visi patenkinti gavę savąjį pyrago gabalėlį!
Ir nors Lietuvoje ta karta buvo auginama estradinės kultūros bei tokių pat saldžių roko kolektyvų kaip „Rondo" ar „Hiperbolė" (9 dešimtmečio poprokas, beje, turėjo gerokai didesnę įtaką mūsų šalies muzikos mylėtojų mentalitetui nei dažniausiai manoma: negalėjusios, o gal ir nenorėjusios aštriau groti poproko grupės pripratino visus prie lengvesnio ir saldesnio roko skambesio) ir alternatyvaus roko beveik neturėjo, visgi užaugo su dideliu noru keistis, judėti į priekį, eksperimentuoti.
Prasidėjus pertvarkai, viskas gerokai pasikeitė. At­sirado kolektyvai, išdrįsę kalbėti kitaip. „Antis", „Kardiofonas", „Katedra", netgi „Tigro metai" su hitu „Žiurkių karalius" kalbėjo tai, kas iki tol buvo draudžiama: fasadinis Sovietų Sąjungos gėris tebuvo nevykusi butaforija, kurią nugriovus pasirodė tikrieji skauduliai –­ abejingumas, prisitaikėliškumas, baimė išsakyti savo nuomonę, pilietinės pozicijos neturėjimas.
Tokiu metu kandūs ir taikliai tuometinę santvarką pašiepiantys „Anties" tekstai buvo smūgis žemiau juostos gero savo įvaizdžio įsikibusiems valdžios atstovams. „Katedros" „Mes – jėga" stengėsi suvienyti pasimetusius žmones, o „Foje" daina „Laužo šviesa" tapo švyturiu, varpu, kviečiančiu žmones eiti į gatves, būti drauge, nebijoti vienam kito.
Tikra maišto dvasia vėliau pratrūko ir būsimieji alternatyvaus roko klasikai BIX, tuo metu sėkmingai koncertavę ir kitose Europos šalyse, ir netgi už Atlanto. Pabudo ir pogrindis: vienas po kito pasipylė metalo ir pankroko kolektyvai. „Turboreanimacija" netgi pasirašė sutartį su „Bomba records". Ant scenos kopė vis naujos roko muzikos mylėtojų kartos: „Lemon Joy", „Merlin", „Biplan", „Requiem", „Pelenai".
O ką gi turime dabar? Raškome sovietinių laikų abejingumo ir paniekos vaisius: radijo stotys be perstojo spjaudo bedvasę muziką, kuri greitai paruošiama, suvartojama kaip pusfabrikatis ir lygiai taip pat greitai pamirštama, kai atsiranda kas nors nauja. Rokui liko rūsiai ir mažos erdvės, kurios tikrai nėra tos tribūnos, iš kurių aiškiai skambėtų maištaujančio jaunimo lūkesčiai ir norai.
Šiais laikais kitokios muzikos atsisakoma ne dėl cenzūros, o dėl to, kad tokia muzika neleidžia pailsėti po įtemptos darbo dienos, kasdienio nesibaigiančio bėgimo, nesuteikia taip visų trokštamo komforto išsitiesus priešais televizoriaus ekraną. Kaip tik priešingai: skatina to atsisakyti! Skatina maištauti! Skatina būti nepriklausomiems nuo svetimų pažiūrų, laisvai mąstyti ir kalbėti. Pasirodo, ko taip siekė mūsų tėvai – mums nebesvarbu. Mes patys pasirengę to atsisakyti. Trokštame vienintelio – kad mus paliktų ramybėje. Vadinasi, grįžom į tą patį tašką, iš kurio taip džiaugdamiesi bėgome, ir dargi savo noru...
Kad mums nereikia roko, aiškiai rodo grupės SH istorija. Grupės, kuri grojo pasaulinio lygio ir kokybės roką, niekas neklausė ir įrašų nepirko, kol galiausiai talentingas jos lyderis buvo priverstas emigruoti į Didžiąją Britaniją ir dirbti staliumi.
Sakote, yra šiandien roko grupių, kurios groja kokybiškai ir stipriai. Gal ir tiesa, tačiau jų neviešina nė vienas populiarus žiniasklaidos kanalas, jokia televizija ar radijo stotis, o ir tos grupės, kurias gali išgirsti grojant, nebeturi tokios aistros, kokia pulsavo praėjusių dešimtmečių roko kolektyvai. Nebeliko dvasios, kuri kutentų sielas, uždegtų jas vienybe ir pasikeitimų noru.
Tad šiandienos diagnozė: Lietuvai roko nereikia. Ir tik po truputį kintantis ir laisvėjantis tautiečių skonis leidžia manyti, kad taip bus anaiptol ne visada. Po velnių, rokas tikrai dar nemiręs!