Vitalij Binevič. Kas yra pornografija? (I)

Dvi tavo krūtys tarsi du stirniukai,

Gazelės dvyniai,

Besiganantys tarp lelijų.

Biblija. Giesmių giesmės knyga

 

Ant antresolių. Už televizoriaus. Po miegamojo lova. Tarp apatinių, pačiame spintos dugne. Lentynoje už knygų. Vietos, kur mūsų tėvai tai slėpdavo. Mįslės, kurias privalėjome įminti, kad tai pamatytume. Niekas apie tai viešai nekalbėdavo, bet visi žinojome, kad mūsų namuose tai kažkur turi būti. Mažas plastmasinis daiktas, žadinantis nuodėmingąjį smalsumą, už kurį iš rojaus sodų išvaryti Adomas ir Ieva. Ir pagaliau tai atradus, belikdavo kuo skubiau bėgti pas draugus ir džiugiai sušukti: „Yra!“ Kai tėvų nebūdavo namuose, susirinkdavome ir per videomagnetofoną paleisdavome kasetę, kurioje moteris su vyru arba – rečiau – moteris su moterimi tai darė. Taip pornografija supažindino mus su seksu, amoraliais malonumais ir slapta brolyste. Svarbiausia, nepamiršti viską sudėti atgal ir atsukti kasetę į pačią pradžią.
Visi nors kartą susidūrė su pornografija. Kiekvienas apie ją turi tvirtą nuomonę. Kai kuriems ji leidžia rasti bendrą kalbą ir pasidalyti mėgstamiausiu žanru (pasak vieno lankomiausių pornografijos puslapių, 2019 m. populiariausi buvo amateur, alien ir POV...) ar mėgstamiausia pornoaktore (Lhana Rhoades, Mia Khalifa, Riley Reid ir t. t.). O kitus skatina kalbėti apie moterų objektifikavimą, nerealistinių seksualinių poreikių kūrimą ar smurto prieš moteris propagavimą. Atrodytų, visi kalba apie tą patį, tačiau vertinimai skiriasi kardinaliai. Gal – o neretai taip ir nutinka – net nežinome, apie ką kalbama?

 

Kas yra pornografija?

Paprasčiausia atsakyti išnarpliojus termino etimologiją. Jis sudarytas iš dviejų žodžių pornai (sen. gr. iškrypėlė, prostitutė, perkama moteris) ir grapho (sen. gr. piešti, rašyti). Tad pornografija yra iškrypusių dalykų vaizdavimas arba prostitučių aprašinėjimas. Jau II–III a. graikų retorikas Afinėjus rašė apie pornographoi – pasileidėlių paišytojus, t. y. erotinį meną kūrusius menininkus. Tačiau svarbu pastebėti, kad antikinėje literatūroje šis žodis pasitaiko gana retai, o panaši koncepcija dažniausiai atrandama tik dalimis išlikusiuose satyrikų veikaluose, kuriuose pašiepiama ištvirkusi Romos aukštuomenė. Galima teigti, tais laikais žodis „pornografija“ nenurodė į konkrečius erotinius vaizdinius, todėl Afinėjus rašė apie pačių vaizdinių kūrimą, o ne pornografiją, kaip apibrėžtą objektą. Tik XVIII–XIX a. terminas įgavo neigiamą konotaciją.
1763 m. netoli senovinio Herkulaniumo miesto aptikta lentelė su lotynišku užrašu „Rei Publicae Pompeianorum“. Taip pagaliau identifikuota Pompėja, kurią 79 m. palaidojo išsiveržęs Vezuvijus. Tačiau kol kasinėjimai įgaus rimtą mokslinį pobūdį, dar teks palūkėti šimtą metų. Per tą laiką atrasti svarbūs artefaktai neretai būdavo ir vėl užkasami tik tam, kad juos galima būtų „atrasti“ prieš vizituojančio didiko akis. Tik XIX a. viduryje, kai darbams ėmė vadovauti italų archeologas Giuseppe Fiorelli, kasinėjimai suteikė apčiuopiamų rezultatų. Kodėl tai svarbu nagrinėjant pornografijos klausimą? Vezuvijaus lava išsaugojo daugelį originalių senovės Romos artefaktų. Atkastuose Pompėjos namuose galima išvysti nelaimės užkluptų žmonių liekanų (už šių formų išsaugojimą esame dėkingi būtent G. Fiorelli’ui). Tarp visų išlikusių rakandų rastas ir perteklinis sekso scenas ar kitus erotinio pobūdžio atvaizdus perteikiančių objektų kiekis. Pavyzdžiui, viena pirmųjų Pompėjoje atrastų skulptūrų vaizdavo lytiškai su ožka santykiaujantį dievą. Ir tokio tipo kūrinių buvo atrandama daug. Labai daug. Kartais net būdavo atkasami ištisi lupanarai (lot. lupanaria) – viešnamiai, kurių lankytojams rūpėjo ne tik estetika, bet ir praktika. Taip per šimtmetį, kol įvairūs profanai kasinėjo senovės miestą, susikaupė gausybė su seksu susijusių meno kūrinių.

 

Pornografija ir menas

Per krikščionybės tūkstantmetį Vakarų žmogus atprato nuo viešai matomų erotinių vaizdinių, todėl susidūrimas su Pompėjos menu kėlė klausimą – kodėl senovės pasaulyje erotikos buvo tiek daug? Mįslę mokslininkai ir menininkai bandė spręsti įvairiai. Kartais teigta, kad šie kūriniai kaip tik buvo skirti lupanarams arba specialiems kambariams, kuriuose romėnai užsiiminėdavo seksu. Vis dėlto erotinių paveikslų, skulptūrų ar kitų objektų perteklius ir chaotiškas išdėstymas liudijo, kad tokia teorija klaidinga. Kitos teo­rijos šalininkai teigė, jog romėnai sekso simboliams teikė sakralinę prasmę, todėl falas, kaip vaisingumo simbolis, neretai atsidurdavo prie paradinių namo durų. Niekas taip ir nesugebėjo atsakyti, o teorinius ginčus galiausiai nustelbė praktinės problemos.
1850 m. vokiečių meno istorikas Karlas Otfriedas Mülleris pirmą kartą pavartojo terminą „pornografija“ menotyros kontekste. Visus atkastus Pompėjos artefaktus reikėjo katalogizuoti, ir tuo metu buvo visiškai akivaizdu: erotinis menas turėtų sudaryti at­skirą pogrupį. Tačiau toks sprendimas priimtas ne tik iš mokslinių paskatų. Įvairūs menotyrininkai, muziejų prižiūrėtojai ir kiti privilegijuotą sprendimo galią turintieji manė, kad senieji erotiniai vaizdiniai kelia grėsmę paprasto žmogaus vaizduotei ir moralei. Erotiniai Pompėjos artefaktai dažniausiai būdavo slepiami muziejų saugyklose ir retai eksponuojami viešai. Juos galėdavo pamatyti tik tie patys menotyrininkai, archeologai arba turtingi, universitetinį išsilavinimą turintys ir aukštas pareigas visuomenėje einantys buržua. Atrodytų, prasčiokai artefaktus galėjo išvysti meno kataloguose, tačiau jų kaina buvo tokia didelė, o prieinamumas toks mažas, kad Pompėjos pornografija ilgai liko paslėpta nuo neišsilavinusios minios žvilgsnio.
Meno cenzūros istorija leidžia suformuluoti pirmą aiškesnį pornografijos apibrėžimą – tai, kas pernelyg atvirai demonstruoja seksą ir prieštarauja moraliam arba geram skoniui. Kitaip tariant, pornografija yra nepadori, purvina ir amorali. Ir ši samprata būdinga ne tik tapybai ar skulptūrai, bet ir tokiai realistinei medijai kaip fotografija arba tokiai „netikroviškai“ kaip literatūra. Pavyzdžiui, 1840 m. Louis Daguerre’as Paryžiuje pristatė dageriotipą (ankstyvasis fotoaparato atitikmuo), ir jau po 10 metų Prancūzijos vyriausybė uždraudė pardavinėti „purvinas“ nuotraukas. XIX–XX a. panaši cenzūra bandyta įgyvendinti JAV ir Anglijoje. Walteris M. Kendrickas* knygoje „The Sec­ret Museum“ („Slaptasis muziejus“, 1987) rašo, jog žodis „nepadoru“ (angl. obscene) buvo nuolatos kartojamas teismo procesuose, kuriuose siekta uždrausti rašytojų, tokių kaip Williamas Faulkneris, Henry Milleris, Jamesas Joyce’as, Émile’is Zola ar Gustavas Flaubert’as, kūrybą.
Nūdien tik didžiausias puritonas teigtų, kad šie literatūriniai kūriniai yra pornografiniai. Be abejo, sekso scenų ar kitų šlykštybių ten apstu, tačiau net tokie romanai kaip „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ galiausiai atsidurs erotikos skyriuje, netoli paauglių literatūrai skirtos lentynos. Amžiuje, kai telefono ekranuose, gyvenimo būdo žurnaluose ar žaidimų (pseudo)tikrovėse esame atakuojami erotizuoto kūno vaizdinių, literatūrinės gašlybės netenka skandalingumo. Tačiau toks moralės ribų pasislinkimas puikiai atskleidžia, koks sudėtingas pats pornografijos terminas. Kalbėdami apie pornografiją dažniausiai ne postuluojame objektyvią tikrovę, bet pateikiame savo subjektyvų vertinimą apie tai, kas mums nepatinka. Kitaip tariant, patys nusprendžiame, kas yra pornografija.

 

Vitalij Binevič. Kas yra pornografija? (I)
ičardo Šileikos nuotrauka iš LM archyvo.

 

Pornografija ir mokslas

Michelis Foucault pirmoje monumentalaus veikalo „Seksualumo istorija“ dalyje atkreipia dėmesį, kad XIX a.

seksualumo tema įtraukiama į viešą diskusijų erdvę. Seksas tampa svarbiu klausimu, apie kurį privalo pasisakyti visų profesijų atstovai: gydytojai, politikai, mokslininkai ir t. t. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog nuo šios skandalingos temos nuimamas tabu antspaudas, todėl žmonėms suteikiama galimybė sužinoti apie lytiškai plintančias ligas, asmeninę higieną ar panašius dalykus. Kalbant paprastai, tuo laikotarpiu smarkiai susidomima seksu, todėl pirmąją knygos dalį M. Foucault pavadina „Valia žinoti“. Tačiau visi šie procesai iš tiesų slepia kontrolės mechanizmą. Kaip pasakytų pats filosofas – prieš mūsų akis gimsta šiandienį mūsų gyvenimą steigiantis diskursas. Kaip tai pasireiškia praktiškai? XIX a. apie seksualumą viešai galima kalbėti tik profesionalams ir tik pateikiant tam tikrą pasiteisinimą, kodėl kalbama. Pavyzdžiui, atsiranda nauja seksologo profesija, padedanti užtikrinti higieną ir pasiruošimą gimdyti. Šeimos gydytojui tampa įprasta pasakoti apie nesveiko gyvenimo būdo poveikį potencijai. O politikas samprotauja apie seksualumą sveikų gyventojų prieaugio, tautos ar mokesčių kontekste. Visi šie kalbėjimo būdai galiausiai paplinta tarp likusių piliečių ir tampa kasdienės normos dalimi, todėl kiekvienas dabar žino, kaip pagerinti erekciją, greičiau susilaukti vaikų arba patirti stipresnį orgazmą. M. Foucault parodo: diskursas ne praplečia žinias, bet sustiprina valstybės biurokratinį aparatą ir padeda jam efektyviau kont­roliuoti populiaciją. Seksualumo aktualizavimas ne išlaisvina žmogų, bet dar labiau užveržia pančius.
Pornografija, kaip seksualumo dalis, taip pat įtraukiama į šį diskursą. Tačiau čia terminas įgauna šiek tiek kitokią prasmę. Seniausią žmonijos profesiją nagrinėjantys mąstytojai prisiminė antikinę žodžio reikšmę ir ėmė save vadinti pornografais – prostituciją tyrinėjančiais mokslininkais. Ir nors atrodytų, kad teorinis žvilgsnis tarp tyrinėjamo objekto ir tyrinėtojo kuria saugų atstumą, tačiau jiems nepavyko taip lengvai išvengti neigiamos žodžio konotacijos. 1842 m. Prancūzų kalbos taryba pornografiją apibrėžė kaip veiklą, susijusią su iškrypusių temų nagrinėjimu arba iškrypusių meno objektų kūrimu. Būtent šios neigiamos sąsajos bandė atsikratyti tiek meno katalogų sudarinėtojai, tiek prostituciją nagrinėjantys mąstytojai. Verta atkreipti dėmesį į du gana iškalbingus ir priešingus atvejus. 1769 m. prancūzų rašytojas Nicolas-Edme Rétifas išleido trumpą pamfletą „Pornografas“, kuriame iškėlė mūsų dienomis vis dar aistras kurstantį klausimą – ar reikia normalizuoti ir įteisinti prostituciją? Autorius – išties skandalingas, nevengė atvirai aprašinėti sekso scenų. Jo garbei net pavadintas batų fetišas – retifizmas. Nors jis bandė loginiais argumentais pagrįsti prostitucijos legalizavimo naudą, skandalingi kūriniai verčia abejoti dėl autoriaus moralinių įsitikinimų. XIX a. kūrė kitas mąstytojas, privalėjęs jau atvirai teisintis dėl nagrinėjamos temos. Prancūzų rašytojas ir žurnalistas Paulis Lacroix 1851–1854 m. išleido šešiatomę prostitucijos istoriją, kuri, kitaip nei N.-E. Rétifo „Pornografas“, jau nekelia jokių moralinių dvejonių. Knyga mokslinė ir nepretenduoja į jokį literatūriškumą ar šokiravimą. Tačiau P. Lacroix vis tiek ne kartą teko atsiriboti nuo neigiamo pornografo įvaizdžio. Mąstytojas teigė, kad, priešingai nei senieji pronographoi, ne pagrąžina tikrovę, o tik ją nagrinėja.

 

Epilogas ir keli žodžiai prieš antrą dalį

Jau XIX a. viduryje susiformavo dviprasmis požiūris į pornografiją. Vieniems ši tema kėlė pasišlykštėjimą, o kitiems – meno ar mokslo objektas. Iš tokia prieštara trunka iki mūsų dienų. Tačiau aršiausiai ji pasireikš XX a. viduryje, kai pornografija įgaus mums įprastą purvinų filmų formą. Būtent tada ir iškils svarbus klausimas – kas yra pornografas? Ar jis tik žiūri, ar dar ir kuria?

 

* Būtina pripažinti, kad šiame straipsnyje svarbiausias šaltinis yra būtent šio istoriko knyga. Tai turbūt geriausiai aprašyta pornografijos istorija.