2018 m. balandį JAV senatorius Orrinas Hatchas viešame posėdyje paklausė „Facebook“ įkūrėjo Marko Zucker­bergo, kaip veikia socialinio tinklo verslo modelis, jeigu platforma vartotojams yra nemokama. Išgirdęs klausimą M. Zuckerbergas akimirką sudvejojo. Kinematografiškas momentas. „Senatoriau, – po ilgos pauzės atsakė, – mes parduodame reklamą.“

Ši scena, turbūt viena įsimintiniausių technologijų politikos istorijoje, atskleidė požiūrį į politikos ir technologijų santykį: politikai neturi nė menkiausio supratimo, kaip veikia ne tik socialinės medijos, bet ir apskritai modernios technologijos. Kai kurie, kaip paaiškėjo tame pačiame posėdyje, neatskiria elektroninio pašto nuo „WhatsApp“ žinutės. Galbūt todėl politikų neišmanymas sulaukė daugiau dėmesio nei „Facebook“ atsainumas dalijant vartotojų duomenis į kairę ir į dešinę. Beje, įmonės vertė per dvi posėdžio dienas padidėjo daugiau nei 20 mln. dolerių.

Lietuvoje situacija ne kitokia: politikų, pasirodžiusių „Zoom“ videoskambučiuose be kelnių ar marškinių, sąrašas tik pildosi. Tiesioginės Gabrieliaus Landsbergio transliacijos iš Vilniaus kavinių ar Aušrinės Armonaitės sėkmė „TikTok“ ne kartą buvo išjuokti kaip laiko švaistymas, rimtiems politikams netinkama veikla. Bet ar tikrai netinkama? Už technologinį politikų neišprusimą blogiau turbūt yra tik jų anglų kalbos žinios. Spėčiau, nemaža dalis į socialinius tinklus žiūri kaip į trivialų paaug­lių užsiėmimą ir ne visada supranta, kokią vietą „Instagram“ ar „Tiktok“ užima žmonių gyvenime – kiek darbo vietų sukuria ir kaip padeda plėtoti mažus verslus. Kitaip tariant, jei nesupranti, kaip žmonės naudoja technologijas, ypač socialines medijas, negali tinkamai suprasti ir jų žalos. Taigi, nesuprasdamas žalos, nesiimi iniciatyvos ir joms reguliuoti. O efektyviai reguliuoti „TikTok“ paskyros ar pokalbio su rinkėjais per „Instagram“ neužteks.

 

Žilvinas Jagėla, „Posėdis“.

 

Politikams užtruko suprasti tabako ir alkoholio žalą žmogaus organizmui, bet ir dabar komunikacijos bei prevencijos priemonės ne visada yra efektyvios. Vis dėlto moksliniais tyrimais įrodžius neigiamą poveikį sveikatai, įvesti rinkos mechanizmai, reguliuojantys priklausomybę keliančių medžiagų pardavimus. Galbūt apie socialines medijas reikėtų kalbėti panašiai kaip apie tabaką ar alkoholį? Apie socialinių medijų žalą kalbama daug, tačiau kartais atrodo, kad jų reguliavimas paliekamas patiems vartotojams („Kodėl negali tiesiog išsitrinti „Instagram“?“) ar įmonėms (pavyzdžiui, naujas „Facebook Oversight“ teismas, kuriame paskirta taryba nagrinėja keblias situacijas – kokius įrašus tinkle verta palikti, o ką šalinti). Bet ar turėtume pasitikėti privačiomis įmonėmis, technologijų gigantais labiau, nei pasitikime politikais? Nepaisant nenoro gilintis, kuo ir kaip gyvena paaugliai ir jauni žmonės, politikai yra perrenkami ir atskaitingi.

Nors kairuoliškai visuomenės daliai kelia nerimą perteklinė ir neatskaitinga technologijos gigantų galia, politikų neišmanymas tik sustiprina politinės dešinės argumentus, kad valstybė ir taip daug kišasi į verslo reikaliukus. Libertarų teigimu, valstybė yra lėtesnė ir ne tokia efektyvi kaip privatus sektorius. Biurokratija, institucinė inercija ir taip toliau. Kitas, gal jau kiek pasenęs yra Friedricho Hayeko teiginys, kad privatus sektorius yra politiškai neutralus ir todėl jo priimami sprendimai nėra iškreipti politinių interesų, vadinasi, objektyviai geresni. Vis dėlto neseniai nutekinti „Facebook“ dokumentai rodo ką kita: ne tik blogas intencijas bei nekompetenciją, bet ir iš esmės politiškai motyvuotus sprendimus.

Praėjus maždaug trejiems su puse metų po M. Zucker­bergo pasirodymo JAV Senate, spalio 5-ąją Frances Heugen taip pat atsakinėjo į senatorių klausimus. „Facebook“ dirbusi beveik dvejus metus, ji nutekino tūkstančius dokumentų, įrodančių, kad įmonė žinojo apie daromą žalą ir nieko dėl to nedarė. Šie dokumentai leido pažvelgti į įmonės vidų ir pamatyti, kaip veikia sprendimų priėmimo procesas. Visuomenės pasitikėjimas sugriautas, nepadėjo net naujas vardas „Meta“ – nuoroda į metavisatos idėją (metaverse), platformų ir programų komplektą, sujungsiantį visas virtualias patirtis į vieną. Šis žingsnis nebuvo netikėtas, žinant, kad M. Zuckerbergas jau kurį laiką žavėjosi metavisatos konceptu. Ir jis nėra vienas – neseniai „Microsoft“ pranešė kuriantys metaerdvę, orientuotą į profesinį bend­ravimą. Vis dėlto tikėtina, kad ši erdvė ne tik sujungs bendruomenes, draugus ir šeimas, bet ir bus vieta, kurioje slėpsis organizuotų nusikaltimų, įskaitant pinigų plovimą, modernią vergiją ir pan., vykdytojai.

2018-ųjų posėdis išjuokė politikus, o 2021-ųjų posėdis išjuokė pačią „Meta“. Atrodo, socialinis tinklas nebejaučia savo ribų ir nebevaldo informacijos. VIP vartotojams, politikams, verslininkams ir kultūros atstovams, pasirodo, yra daromos išimtys: jie gali dalintis žinutėmis, kurios paprastai būtų pašalinamos dėl vidinių „Facebook“ taisyklių pažeidimo. Privilegijuoti vartotojai, pavyzdžiui, buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas, gali dalintis neapykantą kurstančiomis žinutėmis ar piktavališkai ir be sutikimo viešinti kito žmogaus intymias nuotraukas (vadinamoji keršto pornografija). Kiek tokių supervartotojų yra, nežino nė pati įmonė.

Per pandemiją M. Zuckerbergas, turintis filantropinių ambicijų, įvairiomis žinutėmis skatino socialinio tink­lo vartotojus vakcinuotis. Deja, vartotojai šią iniciatyvą panaudojo tik kaip dar vieną konspiracinių teorijų elementą. Kitaip tariant, net įmonės vadovas nereguliuoja, kaip žinutės sklinda jo paties kurtame tinkle.

Nors „Facebook“ nuo pat pradžių siekė atsiriboti nuo politikos ir vienodai elgtis su visų pakraipų politikais bei visuomenininkais, nutekinti dokumentai rodo, kad įmonės sprendimai buvo politiniai. Gana ironiška: siekdami būti politiškai neutralūs, socialinio tinklo vadovai priėmė politinius sprendimus. Pavyzdžiui, „Facebook“ bijo pasirodyti per daug šališkas kairesnių pažiūrų politikams, todėl yra daug atlaidesnis politinėms dešiniųjų pažiūrų paskyroms ir pro akis praleidžia daug melagienų. Melagingi įrašai iš šaltinių, tokių kaip radikalios dešinės tinklalapis „Breitbart“, čia buvo neretai pateikiami kaip politinės naujienos. Negana to, „Facebook“ algorit­mas nuolat prioretizuoja populiarius, t. y. sensacingus ir į radikalumą linkusius įrašus, taip ne tik poliarizuodamas visuomenę, bet ir užkirsdamas kelią bent kiek gilesnei demokratinei diskusijai. F. Hayekas turėtų vartytis karste.

„Meta“ darbuotojai aptiko daugybę nusikaltimų, vykstančių naudojantis socialiniu tinklu, tačiau įmonė dažniausiai nedarė nieko, kad užkirstų jiems kelią. Modernios vergovės vykdytojai, organų pardavėjai, Meksikos narkotikų kartelio nariai, mažumas persekiojantys politikai – atrodytų, kalbame apie prastai sukurptą veiksmo filmą. Neefektyvumas ir negebėjimas veikti turi pasekmių. Dešimtys rohinjų pabėgėlių, gavusių prieglaudą JK ir JAV, neseniai padavė „Meta“ į teismą reikalaudami kompensacijos už tai, kad socialinis tinklas prisidėjo prie smurtinių atakų prieš religinę mažumą Mianmare. Nors M. Zuckerbergas jau pripažino, kad 2017 m. genocido metu buvo padaryta klaidų valdant turinį Mianmare, pabėgėliai reikalauja daugiau kaip 100 mlrd. dolerių kompensacijos.

Socialinių medijų žala visuomenei, regis, jau pabodusi tema. Žinoma, technologijų gigantai neprieštarauja: kuo mažiau visuomenėje bus kritikos, tuo mažiau ir rizikos, kad jų produktus pradės reguliuoti valstybės. Kitaip tariant, jie galės nevaržomi vešėti. O inovacijų išalkę politikai ir Lietuvoje skuba kurti palankias sąlygas startuoliams. Bet ar inovacijos eina koja kojon su pačios visuomenės apsauga ir privatumo užtikrinimu? Atsakomybės ribos nėra aiškiai nubrėžtos. Kuo labiau pasitikime: nekompetentingais politikais ar panašiai kompetencijos stokojančiomis įmonėmis? Vienas iš pirmųjų „Facebook“ veikimo principų, kurį M. Zuckerbergas įtvirtino, kai socialinis tinklas dar nebuvo pasklidęs po pasaulį, yra „įmonė prieš valstybę“ (company over country). Kitaip tariant, „Meta“ prioretizuoja įmonės, o ne visuomeninę gerovę. Nutekinta informacija tai tik patvirtina: įmonė nuosekliai renkasi augimą ir pelną, o ne savo vartotojų gerovę. Sheera Frenkel ir Cecilia Kang knygoje „Bjauri tiesa“ („Ugly Truth“) pastebi, kad „Facebook“ įkūrėjas platformos niekada nekeis iš esmės, nekeis ir savo požiūrio į neapykantos kurstymą ir galimą žalą, kurią gali patirti žmonės realiame gyvenime. Autorės M. Zuckerbergą apibūdina kaip stokojantį empatijos, nesuprantantį, kaip dalijimasis informacija gali pakenkti. Jis verčiau nori keisti žmonių požiūrį į platformą ir į žodžio laisvę nei įmonės verslo modelį ar „Facebook“ įrašų srauto algoritmą. Nežinau, kaip kiti 2,6 mlrd. „Facebook“ vartotojų, bet aš, kaip bent trijų „Meta“ platformų vartotoja, nenoriu, kad kas nors keistų mano požiūrį į žodžio laisvę.

Atskaitomybę plėtoti galima daugybe būdų – artimiau bendradarbiaujant su teisėsauga, pakeičiant naujienų srauto algoritmą ar bent jau skaidriai bendraujant su tyrėjais, dalinantis vidinių tyrimų rezultatais ir pripažįstant klaidas. Tačiau kol kas įmonė užsispyrusi: augimas lieka prioritetu bet kokia kaina, net jei ta kaina yra paauglių savižudybės ar mažumų persekiojimas.