Vytautas A. Gocentas. Günterio Grasso Vilniaus autografas, arba Kelios mintys apie atminties ateitį

2000-ieji buvo paskutiniai XX amžiaus metai. Visas pasaulis tik ir kalbėjo, kad štai turi kažkas atsitikti. Tačiau prasidėjo XXI amžius, ir viskas ėjosi įprasta vaga. Prieš metus (1999 m.) vokiečių prozininkas, dramaturgas, poetas, dailininkas Günteris Grassas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Tie metai Grassui dvigubai reikšmingi – baigė rašyti ir išleido „Mein Jahrhundert“ („Mano šimtmetis“, „Vaga“, 2000). Romano pavadinimas ir idėjos buvo paskirtos besibaigiančiam dvidešimtajam šimtmečiui.

Taigi ne visiems rūpėjo tik kavos tirščių vertos spėlionės. Ta proga Vilniaus Goethe’s institutas kartu su Vilniaus miesto savivaldybe, Lenkijos ambasada, Lenkų kultūros institutu, Vilniaus universitetu, žurnalais „Veidas“ ir „Kultūros barai“ beveik pusę metų (2000 m. birželis–spalis) paskyrė „Lietuvių, vokiečių, lenkų pokalbiams apie atminties ateitį“. Sutikime, tai labai svarbus pokalbis amžių sandūroje. Baigiantis XIX amžiui, atrodo, rūpėjo kiti klausimai. Europa jau buvo pažengusi revoliucinių išradimų ir pramonės pertvarkų keliu, o tautos budo ir kėlėsi. Ar pasauliui skubant vis didesniais greičiais tuomet norėta aptarti atminties ateitį?

Trumpam atsigręžkime į 2000-ųjų spalį, kai skubėjome į Vilniaus rotušę. Čia jau buvo daug žmonių – su žmona Aušrele radome dvi laisvas kėdes ir galėjome išvysti keturis tų pokalbių apie atminties ateitį dalyvius, t. y. tris Nobelio premijos laureatus – Günterį Grassą, Czesławą Miłoszą, Wisławą Szymborską – ir tėvynainį, Jeilio universiteto profesorių Tomą Venclovą. Tas regėjimas neišnyko ir vėliau. Įspūdis tik didėjo. Nes tuomet į Lietuvą, į Vilnių atvyko iškilūs Europos ir pasaulio inteligentai. Žmonės, kuriuos girdėjo ir regėjo kitų kraštų ir miestų piliečiai. Šiandien jie čia pat. Jie kalba apie pasibaigiantį ar praeinantį laiką. Kas pasilieka atmintyje? Rodos, vaikystės ir jaunystės vietovės, miesteliai, miestai, o ir ten sutikti žmonės jiems buvo dosnūs – jie pasakoja, prisimena, džiaugiasi, kad galėjo ir čia atvykti ar net sugrįžti. Atrodo, kad net pajaunėjo, nes kalba lyg iš to buvusiojo laiko arba kaip to buvusiojo laiko liudytojai, atstovai, ambasadoriai. Bet jie yra čia pat. Po renginio galima net ir prieiti, pakalbinti, gauti autografą.

Ir aš pasiėmiau bičiulio Jurgio Kunčino iš vokiečių kalbos išverstąjį Grasso romaną „Rupūžės kurkimai“ („Vaga“, 1995). Tai romanas ne iš garsiosios rašytojo Dancigo trilogijos, bet taip pat labai „gerai girdimas“ net ir pavadinimu. Žinoma, visokeriopai „garsingas“ buvo ir minėtos Dancigo trilogijos „pirmagimis“, pavadinimu „Skardinis būgnelis“ („Alma littera“, 1994). Tai pripažinimą pelniusi debiutinė 1959-ųjų knyga, kai kur pavadinta net Dievą niekinančia pornografija, o pasirodymo metais uždrausta nuo Rytų bloko iki Iberijos pusiasalio.

Pasitelksiu ilgesnę citatą iš rašytojo ir „The Guardian“ žurnalistės Mayos Jaggi 2010 m. pokalbio: „Istorija apie Grasso priklausymą SS pasirodė spaudoje 2006 metais, tai buvo tarsi papildomas šešėlis rašytojo ir jo šalies santykiuose. „Vėliau paaiškėjo, kad esu apie tai kalbėjęs jau 7 dešimtmetyje, – sako Grassas. – Tuo metu niekas pernelyg nesusijaudino.“

Tai buvo laikotarpis, nusigręžęs nuo Vokietijos „ekonominio stebuklo“ metų, kai Grassas ir daugelis kitų rašytojų – tarp jų Heinrichas Böllis, Hansas Magnus Enzensbergeris ir Martinas Walseris – kaltino šalį kolektyvine užmarštimi, kol visuomenės nuomonė pasikeitė po Aušvico teismo proceso ir studentų protestų 1968 metais.

Tačiau ištisus dešimtmečius, kaip rašoma knygoje, jis „atsisakydavo sau priskirti dvigubas raides“ SS. Patvirtindavo buvęs Hitlerio jaunimo nariu, nesėkmingai pretendavęs į povandeninio laivo įgulą būdamas 15 metų ir po metų priimtas artileristu, vėliau buvęs sužeistas taip ir neiššovęs nė karto. Būdamas vienas iš „mokinukų kartos“, prislėgtas nusikaltimų, apie kuriuos sužinojo tik tapęs JAV pajėgų karo belaisviu, jis rašė: „Kuo sutikau būti apimtas kvailo jaunystės pasididžiavimo, tą norėjau nustumti į šalį po karo, kamuojamas nuolatinio gėdos jausmo.“ Kokia sunki Grassui buvo ši užduotis, matyti iš to, kad savo kūryboje apie narystę SS jis ryžosi prabilti tik po 60 metų. Kaip teigiama kūrinyje, su praeitimi neįmanoma susitaikyti, ji nuolat iškyla grumiantis su atsakomybe ir kalte.“

Citata baigiasi žodžiu „kalte“. Tėvų ir mano karta turėjo išgyventi kelias okupacijas. Turėjo išsaugoti ir atmintį, ir sąžinę, ir tautiškumą. Tikėjimas buvo nuolatos daužomas ir grūdinamas. Todėl ta „kaltė“ tiek Grassui, tiek ir kitiems, peržengusiems karo slenkstį, yra ne kokia istorinė ar literatūrinė apibrėžtis, o sąžinės balso į paviršių išmetamas skausmas dėl atsitikusio įvykio. Nes tu gyvenai tuo metu, kai visa tai įvyko – gimei, augai, ėjai į mokyklą ir gal net į bažnyčią. Tikėjai ir tėvu, ir mokytoju, ir kunigu. O jų žodžiai ir ištarti teiginiai neretai visiškai išsiskirdavo – kaip turėjai neįkristi į tą nežinojimo prapultį? Todėl tu ir šiandien atsimeni ir mąstai, nebegali užmigti, atsikratyti tos kaltės ir skaudėjimo...

Taigi su knyga priėjau prie rašytojų pakylos. Dešinėje pusėje sėdėjo Grassas. Ištiesiau ranką ir padaviau knygą. Mielai paėmė ir pasirašė savo rašaliniu parkeriu. Vokiškai pasisakiau, kad esu kilęs iš Klaipėdos (miesto pavadinimą pasakiau lietuvišką), ten gyvena mano mama ir brolis. Rašytojas įsiklausė, ir man tai buvo svarbu. Abu turėjome savo minčių – jis iš Dancigo, aš iš Klaipėdos...

Šiemet šiam autografui sukanka penkiolika metų.

Dažnai atsimindami žmogų, atrodo, žvilg­telime ir į jo gimimo bei mirties datas – lyg su jomis viskas prasideda ar pasibaigia. Istorijos eiga pasitinka kūdikį ir išlydi žmogaus baigtį žemėje, bet dar ilgai neišnyksta išėjusių kūrėjų šešėlis, dar ir dar kartą skaitomos knygos, atsiverčiamos partitūros, stebina lyg vakar užbaigtos tapybos drobės...

Grassas gimė spalio 16-ąją. Taigi į Vilnių atvyko likus porai savaičių iki savojo 73-iojo gimtadienio – renginys Rotušėje vyko spalio 2-osios vakarą. Ir dar, spalio 16-oji Rytprūsiuose – atmintina diena, nes 1944-ųjų spalį į Rytprūsių gilumą turėjo trauktis Klaipėdos krašto gyventojai, o 16 dieną jau patys rytprūsiečiai netikėtai susidūrė su Raudonąja armija savo gimtųjų namų kieme. Tai atsitiko Nemerkiemyje (vok. Nemmersdorf), į pietus nuo Gumbinės, kur buvo sadistiškai nužudytos 72 moterys, o 50 prancūzų karo belaisvių, šio susidorojimo liudininkų, sušaudyti.

Grassas yra sakęs, kad kiekvienas turi iškuopti savo tvartus. Manytume, kad tai ir mūsų tėvų, ir mano kartos priedermė. Eidami gyvenimo keliu, remkimės ir šia vilties kupina rašytojo mintimi: „Mano gimtasis miestas buvo sugriautas, tačiau sutikau pabėgėlių, kurie suprato, kaip jaučiuosi. Galėjome kalbėti apie prarastą praeitį.“

Vytautas A. Gocentas

Draugai