Lentynoj Cz. Miłoszo „Gimtąją Europą" dėl visa ko slepiu giliau, mat priekaištingas žvilgsnis iki šiol mane smerkia už nesusipratėliškas perversijas: nagi, kaip galima kairiapusį eismą ir keistus elektros lizdus pirmiau aptikti ne Albiono, o kitoj pasaulio pusėj nusėdusios, lietuvių kur kas mažiau paliestos salos sostinėj; anksčiau aplankyti ne buvusiose LDK žemėse įsitaisiusią Pripetę, vis dar nugultą Černobylio radiacijos, o atsigavusią Hirošimą, ir –­ greičiau atsidurti ne prie Checkpoint Charlie šalia buvusios Berlyno sienos, o viename iš žydrųjų Panmunjono namelių –­ ant griežtai tebeveikiančios skirties tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos.

Natūralius tolimų šalių kontrastus sušvelninti padeda persėdimai. Šit kad ir pirmadienio rytą didžiausiame pasaulio mieste gali gožčioti paros senumo prisiminimas iš absoliučiai tuščių, Velykų ryto užkluptų ankstyvo Helsinkio gatvių, netrukus – iš atšiauriai dar vienišesnės Suomenlinos salos, po kurią vedžioja apnakvindinusi už margučius ir sūrelius suomė, – jos katės pernakt graibo už išlindusių iš po antklodės kojų pirštų. Vieniša akmenų bažnyčia, vienišas kortelių nepriimantis vagonėlis, vienišas Manerheimas kitapus parlamento pastato, 9 val. lėktuve, braukiančiame per Rusiją (kažkur ties Norilsku ar kita lietuviais nusodinta vieta įsijungiu „12 vergovės metų"), ir tada – muitinės procedūros prieš įsiprašant į uniformų, užimtumo ir tvarkos kulto šalį. Kadangi jau oro uoste įsipainiojame į japoniškų hieroglifų brūzgynus, nusprendžiu paklausti, dviejų senjorių, vietinių iš pažiūros: ar čia tikrai ta kryptis? „Lithu-ania?" – susižvalgo išplėstom akim tos vietinės iš pažiūros: „You know we thought our California is far away."

Japoniškas traukinys lekia pro ryžių laukus, niaukstosi, o netrukus su sunkiais nešuliais duodamės Tokijo centrinėj stoty – iš šios patekti į žemės paviršių pasirodo esąs nepaprastas uždavinys: kur beeinam, regis, tik nusileidžiam į kitą aukštą, pataikom į nematytą atšaką. Kai jau ima vaidentis, kad apims klaustrofobija, išėjimo šviesa pasirodo; o ten, kaip ir dera didmiesty, ant nemiegojusių galvų užgriūva aukščiai, nuo pastatų atsimušą garsiakalbių aidai ir chaosas. Ginzos rajone čiulba perėjos, kryžmai per gatvę vaikšto minios žmonių, dalis su medicininėmis kaukėmis, tačiau ne, balsų chaose skandina visai ne jie, o iškabinėti ekranai. Gausiausi ir labiausiai krentą į akis tipažai –­ juodaplaukiai kostiumuoti vyrai ir juodaplaukės uniformuotos mergaitės –­­ rimti, susitelkę į save arba išmanųjį ekraną, taip matysim gatvėj, taip bus ir metro, ir ten, kur valgoma – susikaupimas, arba net ir miegas padėjus galvą ant stalo ar jos nepadėjus visai niekur. Japonijos nedarbo lygis toks žemas, kad jį minėti europiečių draugijoj būtų tikrai nejautru; ir kone kiekvienas gatvėj, rodos, turi savo funkciją – bent jau moja ranka, kur eiti. Gestais ir kalbam: komunikacija egzotiškoj šalyj kelia tokią pat neviltį, kaip senovėje svetimšaliams, matyt, keldavo brastos, – gali žinoti tą vieną kitą esminį žodį, tačiau tik sulauki atsakymo, pašnekovas tik pasako vieną kitą žodį į šalį – ir jau smaksai prarastos prasmės liūne. Mandagiausi nepažįstamieji čia akimis atsiprašinės, lankstysis, kone dejuos ir stenės iš noro tau padėti, bet susiderinti lingvistinį dažnį pavyks retai – apsiriboti teks primityvia judesių ir mimikų morze. Kavinėj (taip kadaise prasitarė vienas bendravardis apie Kiniją) geriau šnekėt lietuviškai nei angliškai – bent pačiam bus lengviau; Japonijoj tai pajuntu pats.

Centro europietiškąja (zvimbią turistų pulkeliai) prasme čia nėra – kiekvienas žingsnis, kiekvienas posūkis, rodos, atveria naują švarų popieriaus lapą; būtent ne tuščią, o švarų. Miestas primena didžiulį dailyraštį:­ gatvės lygutėlės, nutiestos tarsi vakar; šaligatviai be šiukšlelės, be nuorūkėlės (bet ir be šiukšliadėžių; įprotis nepirkti parduotuvėje atsiranda po kokio penkto karto, kai pusvalandį rankoje prasinešioji šiukšlę); nematyti nei benamių žmonių, nei gyvūnų, kuo džiaugiasi mano kompanionas anesteziologas (gal todėl, kad pratęs prie sterilių operacinių).

Kai mieste temsta, o lietus neregėtu greičiu sudaigina permatomų skėčių žiedus, ant kurių mirga didžiulės reklamos, atsispindinčios nuo iškabinėtų ekranų, mes mėginam patogiai įsitaisyti ir stebėti skruzdišką Šibujos perėją (kurioje, kol pėstiesiems dega raudonas signalas, iš visų pusių prisikaupia tuntai žmonių). Aplinkiniai antrų aukštų langai apgulti tokiais pat stebėtojais, besigėrinčiais šiuo netyčiniu performansu, nuolatiniu flash mobu. Ieškodami šuns Hačiko skulptūros, kuri laikoma įprastine susitikimų vieta, tik po kelių ratų susivokiam brautis į pačią tirštumą, kur matyti paminklėlio kraštas – po šio pasivaikščiojimo kur kas pagarbiau pradedam vertinti patogų vilniškį variantą prie bokšto. Paskui naktines neonų spalvas galutinai išblukina į akis besiskverbiąs lietus, gerklę ugnimi apvalo jautienos dubuo „Yoshinoya" užkandinėj, batus permerkia pažliugę šaligatviai (antrasis apavas – akciniai kedai iš „Norfos" –­­­ lietų atlaikys puikiai) ir parklepsim į savarankiškai sunkiai randamą vietą: „Kur čia yra toks ir toks adresas", – dar dieną užklausėm pameistrio, prisigretinę prie skersgatvėlyje pravertų gamybinių patalpų durų; šis, atlikęs tada mums dar neįprastus mandagumo ir kaltės reveransus, maldaujamai duoda ženklą palaukti, grįžta ir vėl prašo nepabėgti; tuoj pat jo vadovas atneša ir įteikia šviežią atspausdintą „Google" žemėlapį, kuriame viskas idealiai sužymėta.

Antradienį parkai tuštoki. Į pakraščius sušluoti rožiniai vėlyvųjų sakurų žiedai juodus pėsčiųjų takelius įrėmina tarsi Kirliano fotografijos. Sunkia toks ramybės tvaikas, jog atrodo, dar kiek, išgirsi ošimą, ir kažkur priešaky materializuosis didelė „Kyodai Mahjongg" žaidimo lenta. Imperatoriaus rūmų parke kolega nusiskina apelsiną, sakau, kiek visko jame esą susikaupę, juk aplink – gatvės ir dangoraižiai (vėliau, pamatęs apelsinų kainas, kiek atlyšiu). Nebesulaukę gero oro, kuris leistų pamatyti horizonte Fudži kalną, nemokamai užsikeliam į dangoraižį dvynį Šindžiuku rajone, ir dabar jau kolega stebisi margučiu, kurį atsiskraidinau vien tam, kad pastatyčiau Tokijo fone, ir, pamatę pro langą dar vieną nelankytą parką „netoliese", per valandą pusantros nusigaunam ir į jį. Kaip padorūs užsieniečiai, ne ką tesuprasdami, nusifotografuojam prie sakės statinių sienos; stende su įvairių šalių, kurios į Japoniją tarpukariu siuntė daktarus, vėliavomis paieškom savo (nėra; o latvių ir estų – yra!), pamatom, įsimenam ir pamirštam Meiji šventyklą, aplankom Sensō-ji pagrindinės miesto įžymybės skverelį – ir tokios pagrindinės, kad prie jos net yra čia taip retai užtinkamos suvenyrų parduotuvėlės (iš jų kraupiai moja katės). Man tos šventyklos riestais stogais primena lietuviškus skruzdėlynus –­ norisi laužti ir dėtis burnon, sakau kolegai, demonstruojančiam keistą savybę keliaujant neturėti apetito, tik šis jau įlindęs tarp dviejų japonių tradiciniais rūbais šypso, bet pradeda po truputį lyti ir japonių nebelieka, jos subtiliai ištirpsta. Prisimenam skaitę apie „tikrą nindzių parduotuvę" ir, neišmanydami, ką geresnio nuveikus tokiu oru, patraukiam ten.

Iš bene puskilometrio aukščio Tokyo Sky Tree postlietinis naktinis miestas atrodo kaip šviečiančių kruopų prileistas garų troškintuvas. Stebim jį pro violetine šviesa žioruojančius langus, kol išgirstam pranešėjos balsą, šaukiantį kažkur prapuolusį nenaudėlį italą: „Mr., my company is awaiting for you", guviai, nežinia, ar suvokdama savo žodžių dviprasmiškumą, suokteli iš garsiakalbio, ir toje vietoje to vakaro serija beveik ir baigiasi – titrus mums atstoja japonas, apsvaigęs, taip ir neaišku, nuo alkoholio ar nuovargio, tai besimigdantis, tai svyruojantis ir mėginantis mums šypsotis, kalbantis ta nesuprantama, visiems nuvargusiems bendra, tylios empatijos kupina kalba.

Į Nikkō stengiamės išskubėti sostinei dar neapsilipdžius spūsčių makiažu. „Vietinis Trakų atitikmuo", banaliai suvulgarinu, kai traukinys mus išleidžia šviesiam kurortėly 140 km į šiaurę, kuriame mūsiškes ežerų įdubas atstoja už žilų medžių žiedų išlindusios kalnų smailės. Tris kilometrus iki šventyklų rajono einam atsipalaidavusiu žingsniu: kitokio neleistų ir pats miestukas, gyvenantis, regis, amžinu tingutėlio savaitgalio režimu. Čia knapsi ryškiai raudonos gaisrinės, drakonus tapančios dirbtuvėlės, prie raudonojo tilto tykiai vaikšto vestuvininkai – ramybės drumstėjai esam tik patys, garsiai švokšdami po begalinio kopimo kalnais ir laiptais. Japonai neatsipalaiduoja net ir šioj priebėgoj: būreliai vyrų vis dar kostiumuoti, pavieniai žmonės tebedėvi medicinines kaukes. Kartu su jais apžiūrim neįprasto smulkumo trijų išmintingų beždžionių ir vienos, kur kas išmintingesnės – miegančios – katės raižinius. Didžiai dvasingoj vietoj susiurbta ramybė skrandį užpildo tokia tuštuma, jog laukdami traukinio mitriai sukertam firminės sriubos su juba, tofu luobu – nė neparūpsta, jog beskonė.

Tekančios saulės krašte anoji po truputį leidžiasi, kai su sudėtingais persėdimais nusigaunam į dirbtinę Odaibos salą, įsikūrusią Tokijo pietuose, ir tik čia pirmąsyk akyse suplazda šalies vėliava. Paplūdimy (Zuoko pliažas prie Baltojo tilto, vėl įkyriai dygteli lygint) griežtai draudžiama maudytis, užtat randam vietą, kurios nesigėdytų ir kinai: čia į vieną kadrą patenka Laisvės statula, į Golden Gate Bridge forma panašus tiltas, o geresnės akys pajėgios įžiūrėti netgi tolumoje raudonuojantį, į Eifelį panašų Tokijo TV bokštą. Didžiųjų šalių humoras, jau noriu sakyti ir gręžiuos, o tada įsispoksau į dar vieną, pusapvalį stiklinį laiptuotą pastatą, be galo panašų į tą Vilniaus Konstitucijos prospekte, ir –­ koks nurautas sutapimas! – stovintį priešais Sugiharos sakurų parką.

Kai lekiam atgal į Tokiją, pro vagono langą bent tris minutes filmuoju futuristiškiausią savo gyvenimo kelionę: didingu tiltu įveikiam įlanką ir toliau čiuožiam styga ties dangoraižių viduriu: juose tebedega šviesa ir rymo bešvarkiai, bet vis dar gana kostiumuoti tarnautojai. Mūsų nerūpestinga laisve užsikrečia ir jaunimas vagone: filmuojamės ir fotografuojam nebe vieni. Likusį vakaro galiuką, kol kolega ilsėsis, vakariniame Šindžiuku dar paragausiu batatų ir cukranendrių skonio ledų, o perėję elektronika garsų Akihibaros miestelį (naktį, pasirodo, išryškinantį savo erotinį atspalvį), vakarą užbaigsim šiaip jau patį valgantįjį pajėgia pribaigti fugu žuvimi.

Kioto centrinėj stoty turistai apšokinėjami, visko čia mažiau, daug kas paprasčiau, ryte užsukam į kačių kavinę. Gyventojos ankstyvų svečių nelaukia: demonstruodamos atsainumą, nuo kurio per kelias dienas, praleistas Japonijoj, jau spėjom atprasti, šildosi ant palangės ir tiek. Dėmesio stoką netrukus kompensuos prie Nijō pilies mane staiga apstosianti japoniukų klasė: kai senyvas mokytojas mus nufotografuoja, susizgrimbu šiandien apsirengęs marškinėlius su užrašais ΕΛΛA∑, GREECE ir mėlynai balta vėliava. Išaiškinti nebespėju (kitądien užsimaunu trispalvę apyrankę), o bendrakeleivis pasivadina nusiauti ir pagaliau žengti ant garsiųjų pilies grindų: garsiųjų ir perkeltine prasme, ir tiesiogiai – po poros minučių žingsniavimo su turistų srautu ausys jau spengia nuo lakštučių balsų: meistrai melodingas grindis įrengė tam, kad piktadariai naktį negalėtų pas valdovą nepastebėti įsliūkinti. Mes ne piktadariai, tačiau iš pilies pradingstam nežymiai ir tuomet autobusas mus jau nukrato iki pat Arašijamos, čionykščio sodų kvartalo, pasikopinėjimų parko su tikrų beždžionių zona ir maldyklų rajono junginio, įrėminto kalnų fone. Bambukų miškai mirguliuoja šešėliais; apžilpę ne visada suspėja laiku pasitraukti nuo rikšų bei šį taką pamilusių populiarių juodų taksi automobilių. Šiame mikse ir kapinės, ir stendai su įžymybių portretais, motoroleris Yamaha, kurio link taip ir tiesiasi rytų europiečio rankos, ne, ne vogti – sugroti. Užsikorę aukštyn gaunam į bilieto kainą įskaičiuotą arbatą su pyragėliu, nuo amerikiečių turisčių nusižiūrim tiek pat orią, kiek ir neoriginalią nuotraukos pozą (lotosas ant šventyklos grindų, nusisukus ir truputį užstojus saulę). Kitos šventyklos nebepajėgiam rasti jau absoliučiai niekaip ir saulėkaitos pribaigti susmengam ant suoliuko prie upės.

Paskui traukinio bėgiais stuksim į begale oranžinių Tori arkelių nusėtą kalną Fušimi Inari, akmeninėmis lapėmis apgyvendintos šventyklos, link. Vakarykštis laipiojimas kalneliais po bambukų miškus pasirodo buvęs lengvas pasivaikščiojimas. Dabar mindai begales laiptelių aukštyn, o tada vėl žemyn ir vėl aukštyn, tai kairėn, tai dešinėn, o akys, nuvargintos arkų ryškumo, po truputį pasiilgsta neutralios bambukų spalvos.

Auksinis paviljonas – Kinkaku-ji –­ rūmą nuo lankytojų skiria didžiulė vandeninga erdvė; pasifotografavusi eilė jau slenka užleisdama kelią esantiems už nugarų. Apkerėti Kinkaku-ji Sidabro paviljonan pro vartus teįsi­braunam likus gal penkioms minutėms, būnam pusvalandį, kol mums ir kitiems užsibuvėliams atvirų erdvių subtiliai nepradeda siaurinti apsauginiai. Tamsa nebedelsia užslinkti, palikdama tik atsitiktinius įspūdžius: valgom aštuonkojų mėsos kavinėj; bidzenam per kapines; valkiojamės aplink uždarytą didžiulę šventyklą; beieškodami kitos, kaip vaiduokliai įplaukiam į kažkokį pravirą kompleksą, kuriame figūros, primenančios filmą „Plačiai užmerktos akys", mokosi kovos lazdomis ir katanomis; kylam kalneliu prie dar vienos, atskirtos virve ir pranešimu, jog jau uždaryta, ir amžinamės ištįsusiais veidais (o sargai iš būdelės mus seka ne mažiau įsitempę nei džiunglių katės; betgi nešūkteli, nė žodžio neištaria). Žibintais nukabinėtose Giono gatvėse vietinių geišų nesimato, vietoj jų turistai viliojami pagyrom: „We have engrish menu!", šiaipgi naudingom, tačiau ne tada, kai kitą rytą miestą paliksi. Nežinom tik, kokia skuba visa tai vyks –­ paskubomis užrašinėsim atvirukus, iš pašto su daiktais siūbuosim į traukinį, o durys už nugaros kaukštels gal po kelių sekundžių, tuo padarydamos kolegai įspūdį visam gyvenimui.

Ant Hirošimos numesta bomba iš tikrųjų plačiai paskleidė ne tik radiaciją, bet ir amerikonišką madą – kontempliuoju žiūrėdamas į raudoną minią, traukiančią didžiulio beisbolo stadiono link. Pats miestas atstatytas, tartum nieko nė nebūtų buvę, pasitinka ta pačia tvarka ir gėlynais, kaip ir kiti. Sekdami tramvajaus bėgius pasiekiam Aioi tiltą, į kurį, tarsi suvokdama pavadinime sulipusių lietuviškų ištiktukų prasmę, ir taikė JAV aviacija. Šiaip jau čia, prie pastato, kurio griaučiai po detonacijos išliko, pernelyg liūdėt nepavyksta – vaikšto atsipalaidavusios porelės, čiulba paukščiukai, netoliese pardavinėjami ledai „sušaldome vietoje". Kitapus upės, perėję tvenkinuką, virš kurio apgyvendinta Amžinosios ugnies liepsnelė, aplankom Taikos memorialo muziejų, kurio pastatas akimirksniu iš atminties iškviečia velionį „Erfurto" restoraną Lazdynuos, o nejaponiška apsilankymo kaina (apie litą) – jo laikų kainas. Muziejuje – sustoję laikrodžiai, deformuotos sijos bei keliolika proginių miesto mero laiškų, kuriais jis protestuoja prieš visokią veiklą, susijusią su branduoliniais ginklais (visi laiškai –­­ Obamai, tik vienas, piktesniu tonu –­­ Kim Džongunui).

Vykdami į Miyama salą įsidėmim reikiamą stotelę Miyajimaguchi, ir nutaikę progą šokam iš vagono, o tada – atgal, nes perskaitom iki galo: Miyauchikido ir dar smulkesnį tekstą: „This is NOT Miyajimaguchi station." Atrodo, šis įvykis turėtų pravaikyti persisotinusio turisto snaudulį, tačiau saloj sąmonė vėl paneria letargan – galbūt ją įklampina šlapias smėlis aplink vandenyje stūksančią Icukušimos šventyklą, gal užliūliuoja besiganantys ir popierius turistams iš rankų žiaumojantys elniukai ar užmigdo šiltas sėdėjimas lėtam keltuve –­ nuo kalno matyti miestas, salelės ir įlankėlės (Balbieriškio atodanga?). Pažvairavęs į ženkle pavaizduotas gyvates įsiūlau leistis pėsčiomis (juk sutaupysim!), ir mano angelai sargai, matyt, nebeiškentę darbo krūvio, nulekia, kaip ir priklauso, švęsti Atvelykio sekmadienio. Po kelių šimtų metrų čiurna krypteli taip, jog sąmonėj miško spalvos susimala į vieną, garsai nutyla, girdėti tik širdies plakimas. Sėdžiu apsikabinęs koją ir fantazuoju –­ bene draugą mokė kokių verbalinių nejautros technikų; o netrukus gręžiu dantim ir lediniam šaltinėly mirkau koją, kol mus pralenkia mūsų pačių visi anksčiau pralenktieji. Pasekmės tik stiprės – ir klibinkščiuojant žemyn, ir prie kelto siurbiant japonišką gėrimą „Ramune" su pavaizduotu kūlverstuku, ir jau apsikrovus daiktais, kai mus ir taip niūrius bei leisgyvius įsups raudona „Toyo Carp" sirgalių minia; o ir paskui – kremtant „Беловежская пуща" šokoladą traukiny į Osaką skausmas keliaus zuikiu.

Ryte koja vis dar ištinus ir spalvota, bet lengviau. Paskutines laisvas minutes prašvaistom nerasdami Osaka Organic Building, atsisveikinimo su šalim akimirkas vis tiek atmiešiam pašaipa iš painios transkripcijos (Osakoj Rapid virsta Rapi:t), ir kone tuoj pat sėdim lėktuve su „Wizzairo" spalvom, „Ryanairo" kainom ir SASo mandagumu. Lėktuve, kuris iš Osakos Kansai oro uosto salos kilsteli nosį į apniukusius Vakarus, kurie kartu vis dar –­ Tolimieji Rytai.