Vytautas Juršėnas. Pavasaris be pauzių

Norint prasilenkti su paskutiniu revanšiniu žiemos kvėptelėjimu, manding, vie­nas veiksmingesnių būdų yra pasistumti tam tikrą atkarpą į pietvakarius: ten, tėviškėlėj, išaušus šeštadienio rytui, išpypsės žinutės apie baisias pūgas, o čia –­ viso labo porąkart krestelės lėktuvas, Šopeno oro uosto autobuso stiklan polonezo taktą subarbens dargana, o netrukus, iš keliasdešimtą kartą trempiamo, jau praktiškai avimo, Briuselio oro uosto traukiniu pajudėsi nežinoma kryptimi.

Vaterlo mūšio laukas šiom dienom. Autoriaus nuotrauka

Savaitgalis (bei pirmadienis) nėra pati patogiausia dienų konfigūracija: tai šen uždaryta, tai ten, o dar kitur lyg ir dirba, bet užsidaro liūdinančiai anksti. Su šiuo subtiliu kultūrinio sektoriaus kerštu geibiam vartotojui patartina susigyventi iš anksto, dar žymintis taškus ir braižantis linijas žemėlapy. Nežinomuoju kaip visada lieka orai, bet tąkart sekasi – apmauta žiema manęs kamuoti atskuba į Vilnių, o štai Gente oras tik vos vos niuktelėjęs; nelis ir per visą kelionę. Apsukęs tris turgaus aikštes (-markt) per kelias valandas, dar kyšteliu nosį į Šv. Bavo bažnyčią, kur eksponuojamas Van Eycko paveikslas, skirtas kantriausiesiems: atsidūręs ne itin plačioje, tamsioje patalpoje esi pažindinamas prie ausies laikomu ilgu ir detaliu audiogidu, o pasirinkus paveikslo fragmentą dar nuskamba muzikinis intarpas. „Adomas, – gundo angliškai audiogidas, – vienintelis paveiksle atrodo lyg norintis iš jo iškelti koją." Pasidavęs apžavui, grįžtu į šviesą ir slenku palei centrinius kanalus: fotoblyksčių nublizginta, viduramžius imituojanti šimtmečio senumo promenada Graslei, autentiškesnis Patershol kvartalas. Keliavimas vienam leidžia patirti išsyk dvejopą alkį – nė pats nepajunti, kaip pradedi gaudyti visas žmogiško kontakto progas. Visai netoli raudonos Dulle Griet patrankos įsikūrusią sriubų valgyklą šturmuoju ryžtingai, vildamasis apsieiti su savo gerokai aprūdijusia prancūzų kalba: pastangų rezultatas – vietoj norėtos sriubos valgau salotas, ir ar tik ne prie Gravensteen pilies tenka stabtelti prie įprasto puskioskio su frites. Nors ne visai: čia siūlo ir sraigių.

Grįždamas žingsniuoju aikštės viduriu prie poros prekyviečių su Gento nosytėmis – tamsraudoniais kūgio formos saldumynais; išsirenku, kur pigėliau. Konkurentas atlekia ir bruka saviškę – te, paragauk, skoniai nesulyginami – ir drauge paslaugiai trūkteli nuo bėgių, kuriais jau artėja tramvajus. Paragauju: neaišku, ar geriau, bet ką gi, turimų lauktuvėms vis tiek neužteks. Nosių specialistai susišūkauja nepažįstama kalba; kadangi riksmas skirtas įveikti atstumą ir perrėkti triukšmą, intonacijos atskirti neišeina. Kol autentiškesnės nosytės sveriamos, besigirdinčių liaupsių savo pasirinkimui klausytis kažkaip nesmagu, todėl įsiterpiu neabejojąs, kad jie su anuo pardavėju draugai – ir tuoj pat išklausau energingą paskaitą, kaip „tokie kaip anasai padirbinėtojas kenkia ir Jums, ir man". Nežinia, gal dėl to, kad prekyboj dominuoja rinktiniai saldumynai, tenykščiai šurmuliai apsemti kažkokio salsvesnio lengvumo, nei, tarkim, šešetu dienų anksčiau apčiuopiau Vilniaus Kaziuke prie arklienos palapinės: „Tai nuvarytus arklius nušauna?" – retoriškai sušvokštė stabtelėjęs senukas, nerodęs jokio ženklo, jog taps klientu. „Na ką Jūs kalbat... –­­ gūžtelėjo jauna pardavėja, ir po kiek ilgesnės pertraukos, nei galėtų, ne taip tvirtai, kaip vertėtų, pusbalsiu: –­ gi turim skerdyklas..."

Po Gento geležinkelio stoties bokšto prižiūrimo Šv. Petro skvero, kurį apžiedusi šakotų medžių rikiuotė (o dar didesniu apskritimu – pavasariški dviračių krūmynai), atitinkamas Briugės rajonas atrodo tuštokas: plentu nuriedantis traktorius ir švelni žaluma primena tingią pavakarę kur nors Druskininkų prieigose. Viskas čia net per akivaizdu – dar pro traukinio langą pamatai tolumoj bažnyčios bokštą, ir žinai, kad užteks spūdinti ta kryptimi. Mieste tokių aukštų statinių bent trys ir jie visi vėliau mane paklaidins bent porą kartų, šviesoj ir tamsoj; tačiau pirma prie jo žengiu tokiu tvirtumu, jog keli žemėlapiais mojuojantys turistai gretinasi su klausimais, ar aš čia gyvenu. Ne, Briugę pažįstu tik tiek, kiek jos pavyko paragauti 2008 m. McDonagho filme ir varganose virtualiose salotose, kurias susimaišiau iš pikselinių „Google Street View" ir „Bing Bird's eye" kibučių.

Neprisimenu, kada pirmąsyk įdvelkė mintis, kad Briugė ir Gentas yra miestai dvyniai – ar einant tuos pačius porą km labai jau panašia kryptimi šiauryn miesto centro link, ar pagal laikrodžio rodyklę sukant ratą aplink jį, vienur ar kitur vis pereinant kanalą kertantį tiltuką; gal regint ne tik vienodą (ne specialisto akimis) architektūrą, bet ir tas pačias tų pačių greitojo maisto restoranų grandinių vėliavas centrinėse miestų aikštėse. Bet tik jau po kelionės suvedu, kad ne, dar daugiau: įtraukus dar ir Briuselį, Gentas ir Briugė mano sąmonėje sudarytų netgi trinarį matrioškos santykį.

Sutemus miesto pastatai, tiltai ir krantinės susiskirsto keliolika iš mados niekaip neišeinančių geltonų atspalvių, o aš, būdamas jau pakeliui į nakvynės vietą, prarandu savo inerciją prie belgiškų vaflių vagonėlio. Čia linksminasi pulkelis jaunų turisčių. „Pietų Korėja ar Japonija?" – spėlioju mintyse. „Mes iš Kanados, klasės ekskursija", – krykštauja, o pardavėjas čia pat giriasi, jog moka penkias kalbas. Kai, bandydamas išlaikyti atmosferos džiugumą, įsiterpiu užsisakyti, pardavėjas susimąsto: „Are you Germ..", tačiau užsikerta ir po neilgutės pauzės vis dėlto: „Are you Russian?" Pasisakau, iš kur esu, ir, kol porcijos kaista, šalia atsiradę amerikiečiai iš Pensilvanijos tikslinasi, ar aš iš Ukraine irgi atvykęs mokslo reikalais. Kol sumetu –­ lifjueinia ir jukrein gal ir panašu, kol svarstau, kaip čia pasiaiškinti, jog esu taip toli nuo Maidano, vafliai jau dalijami, o pardavėjas, ką tik sklandžiai kalbėjęs angliškai, vokiškai ir serialų tobulumo ispanų kalba, mobiliuoju atsiliepia prancūziškai.

Kai sekmadienį ryte išeinu miestan, decibelai nuo batų sklinda toli toli. Tuščias miestas kur kas fotogeniškesnis. Net dešimtą centre mažai kas atidaryta: iš Dali parodos, įsikūrusios varpinės pastate, mane išprašo –­ atėjau minute per anksti. Ilsėtis čia mokama; nepailsėjęs tik aš: šiame atsipalaidavusiame mieste net elektra paslaptingai sulėtėjo iki vietinio vangaus Wi-Fi greičio, todėl kompiuterio baterija naktį krovėsi keturgubai ilgiau nei namie, o aš laukdamas it skystą deguonį siurbčiojau ryšį su gimta šalimi. Kai įdienoja, jau monotoniškai slenku į pietus: operatorius praneša, jog atsidūriau Prancūzijoj.

Kol į telefoną beldžiasi žinutė apie tai, kaip Lietuvoje pusto, centrinės aikštės termometras rodo plius aštuoniolika. „Cia tai lauke pardavineja ledus, ir net atsiranda, kas juos perka", –­ atbarškinu stodamas į pačią ilgiausią Lilio senamiesčio eilę, užtvėrusią visą pėsčiųjų gatvę – iš jos tai vienas, tai kitas išeina su didžiuliu rageliu uogomis išbertų saldžiai šaltų kaušų. Apskritai šilumos pakanka: nelauktai pasiekęs palei Gare de Lille–Europe dunksančias kapines, apsipilu prakaitu nuo sunkios aprangos, kuprinės ir nereikalingo vidurvasariško dangaus. Kai galų gale teisingai paverčiu žemėlapį ir einu įvertinti, kur apsistojau, gatvę užtveria popiečio turgelis. Net ir siauroj likusio šaligatviuko juostelėj susėdę pusamžiai vyriškiai, nelyginant lapus barstą pelenus iš nuorūkų. Turgely išsirenku keksiuką, po dviejų nesaldžių kąsnių trečias atskleidžia, kad saldumo ir nebus: viduj slypi stipraus aromato pelėsinis sūris. Patekęs ten, kur nakvosiu, apsąlu: per pakaušį braukia kondicionieriaus brizas. „Čia taip pavojingai gera, kad į miestą gali ir nesinorėt išeit", – sakau devyniolikmečių australų porelei, labai nudžiugusiai, kad pamatė pirmą lietuvį gyvenime. „Praeitą naktį, – pasiguodžiu, – nakvojau tvankioj skylėj." „Iš kur atvykai? O, mes taip pat iš ten, tik vakar. Kur nakvojai?.. Ė, mes irgi ten!" – ir, šitaip suartėję, įsileidžiam į kalbas apie buvusias ir būsimas keliones. Tarškėti taip jauku, jog išeinu į miestą kone tik iš arogantiško mandagumo jų privatumui – susivokiu, kad jie nemoka tokių kalbų, kuriomis galėtų šnekėtis man nesuprantant.

Po Gento ir Briugės prancūzų miestas atrodo gerokai žemiškesnis – senovinį stilių ir jo imitacijas čia gausiau atmiešia stiklinės formos ir akiai įprastesni blokiniai namai; net nusprendęs nueiti prie pro stogus kyšančio Beffroi de l'Hotel de Ville nustebsi, kad jis primena mūsų TV bokštą – įsikūręs iš pažiūros daugiabučių kieme. Čia niekaip nepagaunu turistinio dažnio. Nors ištisą popietę bastausi po centrą, atitinkamų parduotuvių su atvirukais, marškinėliais ir magnetukais neužeinu; be to, atrodo, kad visi – ar besimaudantys saulėj ant Lilio operos laiptų, ar kavinėse besiklostantys kvapų vualiais – yra vietiniai. Kitur lankytinas vietas pažintum iš žirginėliais pabirusių turistų grupių; čia tiesiog spėlioji pagal entropišką žmonių gausą. Tiesa, keista miesto ypatybė: senamiesčio erdvės būtų normalios pėsčiųjų zonos, jei ne siauri latakai, nuo viso kitko atskirti nesujungtais stulpeliais ir palikti tartum raupsuotosioms slinkti mašinų kolonoms. Prastai regįs žmogus, žvelgdamas iš toli, galėtų ir nustebti – kam per aikštę paleido tą keistą traukinį. Bet tai tik kosmetinės ypatybės. Kad ši vieta visiškai sinchronizuota su likusia visata, pripažįstu, kai temstant ant Théatre Sébastopol laiptų pamatau spektakliui besibūriuojančius žmones (Kryme šiandien – referendumas).

Nežinia, kaip man užtenka tvirtybės keltis šeštą ryto, bet septintą jau mindžikuoju stoty. Traukinys, kaip skelbia mano dar deramai neprakrapštytos akys, nusiteikęs išvykti bene dešimčia minučių anksčiau. Įskrieju į jį ir einu keliolika vagonų, kol randu laisvą vietą. Sukirba kažkoks įtarimas – na, nejaugi visi šie šimtai, įskaitant pirmos klasės keleivius, iš pat ryto važiuoja dirbti į vieną iš Valonijos užkampių? „Traukinys į Lježą, taip?" – pasitikslinu mintyse paskendusio keleivio. „Ne, traukinys važiuoja į Paryžių", – lėtai atsako. Sustingstu, bet dar nenusimenu: „Mat kaip... Kita stotelė arti?" „Ne... –­ nutęsia žmogus, kuriam drumsčiu galimybę prasikankinti šį pirmadienio rytą vienumoj, – Paryžius ir bus kita stotelė." Grūduosi atgal per visas klases. Išdėstęs savo bėdą esu paprašomas luktelti tambūre; nesumodamas, ko imtis, prasegu kuprinę, iš kurios įsispitrija „Šimtas metų vienatvės"; slepiuosi nuo to žvilgsnio languose, per kuriuos, retkarčiais išretėjant pakelės augalijai, matosi, kaip mūsų šaunusis TGV bene dvigubai lenkia greitkeliu skuodžiančias mašinas.

Su kontrolierium šiaip ne taip randam kompromisinę išeitį. Į Šarlerua atvykstu trejetu valandų vėliau negu tikėjausi, betgi atgavęs apetitą. Dar nesustojus stoty jaučiasi, kad tai visai kitokios padermės vieta: jei Gentą ir Briugę prilygintume aristokratams krakmolytom apykaklėm, Lilį – šabloniniam hipsteriukui, tai Šarlerua, nepaisant gražios trelės pavadinime, atitiktų tą apšepusį vyruką, prie kurio artėdamas spėlioji – prašys smulkių, cigarečių ar tiesiog nusispjaus pro švarplę. Apsiniaukęs pirmadienio rytas, pastoliai ir statybos, ir per visą ilgą, statokai kylančią Rue de la Montagne nulydi (o grįžtant sutiks) žaislinės beždžionės klegenimas narve, su tokiu įkarščiu nepaisantis visos aplinkos pretenzijos į normalumą, kad teišeina tai palyginti nebent su etiopu Pegasu, neseniai išgarsėjusiu tam tikruose sluoksniuose. Įsliūkinu į Palais-des-Beaux-Arts de Charleroi, mat darbuotoja sėdi ir kalba telefonu; tačiau man paskubom patvirtinama: „fermėliulandy". Netrukus SMS'u gaunu prašytas instrukcijas dėl fotografijos muziejaus. Įsikūręs jis Paul Pastur 11, iškart už centrą žyminčio greitkelio žiedo ribų. Lendu po tiltais, pereinu visai keistais bežmogiais kvartalais, kol patenku į eilinę gyvenamąją gatvikę. Kai paklebenu duris be gyvybės ženklų, kitoj gatvės pusėj išlenda bobutė: „Kažko ieškote, mesjė?", o jos šuo lojimu atmeta visus mano bandymus paaiškinti. Tik grįžęs aptiksiu, kad anasai objektas yra Mont-sur-Marchienne, kuris, iki šiol nesuprantu, yra atskiras miestas ar Šarlerua dalis.

Įspūdį apie šią vietą belieka formuotis iš nepretenzingų smulkmenų: štai žmogus, miegantis ant suoliuko prie dviejų liūtų; tarp medžių iškabinėtos didžiulės popierinės mokinių darytos raidės, o eismo žiedą stebi kažkokia spalvinga tigriuko statula. Jiems mieliausiai ir pamoju, prieš panaudodamas bilietą Vaterlo link. Keistuoliui, nusprendusiam nusigauti į mūšio lauką, pastarasis mažai ko vertas be konsoliduotų instrukcijų: tiesioginio traukinio nėra, Braine L'Alleud perbėkit į kitą, pavažiuokit dar 4 minutes, paeikit dar 10 iki centro, tada dar 5 km autobusu nr. W į pietus, atspėkit, prie kurios sankryžos išlipti, o nuo ten jau tik puskilometris.

Aukščio bijau, bet visgi kažkaip užsikariu iki pat Lion's Mound viršaus. Vaterlo laukas kaip ir dauguma – degalinė, pro properšą įsmigęs saulės spindulys, traktorius laukuose. Dar vienas ratas pats apsupa mane –­ panoraminis paveikslas, itin panašus į Borodino panoramą, pernai matytą Maskvoj. Yra ko pasimokyt: Napoleonas pralaimėjo, tačiau vis tiek liko pagrindinis veikėjas suvenyruose. Tuo viskas ir baigiasi: autobusas W veža į Brussel–Zuid, o aš atsikvepiu: nuo „takeaway, sir?" ausys kurį laiką pailsės.