Lietuvos bičiulis iš Austrijos. Pokalbis su Wolfgangu KLOSU

Šį pokalbį būtų galima pavadinti „Thomo Manno festivalio atgarsiai". Dar prieš šiemetį festivalį buvo netikėta patirti, kad muzikinėje programoje kartu su Lietuvos atlikėjais dalyvaus ir altistas iš Austrijos Wolfgangas Klosas – šį Vienos muzikos ir vaizduojamojo meno universiteto profesorių prisiminiau iš susitikimo A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos Austrų literatūros skaitykloje... Tuomet nedidelis mūsų, Austrijos kultūros gerbėjų, būrelis bendravome su juo, kaip su Austrijos–Lietuvos draugijos prezidentu... O Nidoje turėjau galimybės vieną vakarą išklausyti Antonino Dvoŕako Fortepijoninį kvartetą, kurį altistas W. Klosas atliko kartu su trio „Kaskados" (pianistė Albina Šikšniūtė, smuikininkė Rusnė Mataitytė, violončelininkas Edmundas Kulikauskas), o kitą vakarą – Richardo Wagnerio „Zygfrido idilės", A. Pringsheimo transkribuotos fortepijoniniam kvintetui (šio atlikimui prie minėtojo ketverto prisijungė Kauno kvarteto smuikininkė Karolina Beinarytė-Pelakauskienė). Jau besiruošiančio išvykti iš Nidos altisto W. Kloso paprašiau pasidalyti mintimis pirmiausia apie Austrijoje susibūrusią Lietuvos mylėtojų draugiją.
Su altistu prof. WOLFGANGU KLOSU kalbasi Astrida Petraitytė.

Wolfgangas Klosas (antras iš dešinės) ir trio „Kaskados“. Astridos Petraitytės nuotrauka

Įdomu – kaip nutiko, kad įsijungėte į Austrijos–Lietuvos draugiją, kokie ryšiai jus sieja su mūsų šalimi?
Kai pirmąkart prieš dešimtmetį ilgesniam laikui atvažiavau į Lietuvą, ji man buvo terra incognita. Tiesa, 1986-aisiais su Vienos styginių trio turėjome turnė po Sovietų Sąjungą – koncertavome Maskvoje, Kijeve, Rygoje, kituose miestuose, taip pat ir Vilniuje. O 2002 m. atvykau į nepriklausomą Lietuvą kaip alto ir kamerinės muzikos profesorius, vedžiau užsiėmimus Muzikos ir teatro akademijoje. Iškart pajutau šiltą, dėmesingą atmosferą, susipažinau su mielais kolegomis ir kolegėmis. Žinoma, bendravau su Muzikos ir teatro akademijos rektoriumi Juozu Antanavičiumi (Lietuvos–Austrijos draugijos prezidentu); aš tuomet buvau Vienos muzikos ir vaizduojamojo meno universiteto vicerektorius (čia jau apie 30 metų dėstau smuiką ir kamerinį muzikavimą). Per meną, profesinius santykius tapau stipriai emociškai susietas su Lietuva. Taip pat tuokart bendravau su Austrijos ambasadoriumi Lietuvoje dr. M. Schwarzingeriu, kartu realizavome kai kuriuos projektus. Dr. Schwarzingeris, grįžęs į Vieną, tapo Austrijos–Lietuvos draugijos prezidentu, o bene prieš porą metų vėl išvykdamas į diplomatinę tarnybą Rumunijoje, jis man pasiūlė perimti šias pareigas. Nedvejodamas sutikau. Džiaugiuosi, kad draugijos generalinio sekretoriaus pareigas eina 1999–2007 m. buvęs Austrijos gynybos atašė Lietuvoje Rolandas Vogelis, puikiai jūsų šalį pažįstantis. Tad Vienoje turime pakankamai jėgų aktyviai veiklai.

Ar didelė jūsų draugija?
Mūsų draugija turi apie 70–80 narių. Dauguma jų tiesiog lanko renginius. Iš tiesų aktyviai reiškiasi, greta aštuonių Tarybos narių, dar keletas žmonių. Vis dėlto ir ši, palyginti, maža draugija, bendradarbiaudama su ambasada, įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis, pastaraisiais metais dėl savo aktyvios veiklos tampa pastebima.

Ir visa draugija susitelkusi Vienoje?
Vienoje, žinoma, yra pagrindinis Austrijos–Lietuvos draugijos veiklos centras, čia susitelkę dauguma narių. Padalinius turime Zalcburge ir Grace – šiuose miestuose veikia Lietuvos garbės konsulai, tad jie ir inspiruoja ryšius su Lietuva.

O kokius planus, vizijas puoselėjate jūs, kaip draugijos vadovas?
Kaip anksčiau, taip ir dabar draugijos siekis – skatinti šių dviejų šalių žmonių tarpusavio ryšius. Mes tikrai nekonkuruojame su ambasada, prekybos ir kultūros atašė ar pan., nors su šiomis institucijomis mielai bendradarbiaujame. Dabar, kai Lietuva pradėjo pirmininkauti ES Tarybai, mūsų draugija – savarankiškai ar kooperuodamasi su kitomis analogiškomis draugijomis – Vienoje ėmėsi įvairių pažintinių projektų. Pavyzdžiui, siekdami, kad Austrijos žmonės geriau pažintų jūsų kraštą, gegužę suorganizavome penkių dienų kelionę į Vilnių (iš čia darant dar trumpas išvykas). Liepą Zalcburge įvyko dr. Judih Lewonig knygos apie Austrijos ir Lietuvos ryšius aptarimas. Rudenį planuojame kartu su Lietuvos ambasada renginį, pristatantį Lietuvos kultūrą. Senas tradicijas turinčioje Vienos Kalėdų mugėje organizuojame ir lietuviškų dirbinių prekystalį – tai ir mezginiai, ir keramika (kuriuos parūpina mūsų draugijos narės lietuvės); taip papildome draugijos biudžetą.

Gal ir savo profesinę veiklą detaliau pristatytumėt?
Esu muzikas – altistas. Daugelį metų atlikau alto partijas orkestruose – kurį laiką Ciuricho Tonhalle orkestre, paskui Vienos Simfoniniame orkestre, taip pat styginių kvartete ir kitose kamerinėse sudėtyse. Dar jaunystėje pradėjau pedagoginę veiklą – iš pradžių Konservatorijoje, ilgą laiką – ir dabar – Muzikos ir vaizduojamojo meno universitete (institucijoje, keitusiose savo pavadinimą, anksčiau – Akademija, Aukštoji mokykla), kuriame ir studijavau. Solisto bei kamerinių ansamblių dalyvio veikla tikrai svarbi pedagoginei kvalifikacijai. Mano studentai yra puikiai profesiškai įsitvirtinę ne tik Europoje, bet ir Kinijoje, Australijoje...

O kaip nutiko, kad įsitraukėte į Thomo Manno festivalį? Regis, šioje programoje dalyvaujate pirmąkart?
Taip, čia dalyvauju pirmąkart. Į Thomo Manno festivalį atvykau „Kaskados" dėka. Su šiuo trio jau beveik dešimtmetį mane sieja kūrybinė draugystė. Rengiame bendrus projektus, kelissyk kartu koncertavome Lietuvoje, pavyzdžiui – Vilniaus filharmonijoje; taip pat ir Vienoje. Kai „Kaskados" nariai paklausė, ar galėčiau atvykti į Thomo Manno festivalį, tai man buvo šioks toks netikėtumas. Žinojau, kad Nidoje Thomas Mannas turėjo vasarnamį, kad čia rašė romaną „Juozapas ir jo broliai", bet kad jam skirtasis festivalis yra kartu ir muzikinis – buvo naujiena.

Ir kokie įspūdžiai apie festivalį?
Iškart buvau sužavėtas nuostabios šios kurortinės vietos ir viso festivalio atmosferos. Puiki Nidos infrastruktūra. Man labai patinka pats festivalio suplanavimas –­ įvairių komponentų derinimas, visos programos sutelkimas po bendruoju motto (šiemet –„Tėvynės ieškojimas" – A. P.), jį traktuojant įvairiais aspektais. Pradedama popietės pranešimais, o po vakarinių koncertų dar naktinių filmų programa –­ viskas puikiai suderinta. Malonus visų dalyvių tarpusavio bendravimas; ir užsienio, ir Lietuvos menininkai turi galimybę kartu dirbti, pasirodyti publikai. Labai gerai organizuota muzikinė programa, koncertuose pilna klausytojų. Evangeliškosios bažnyčios akustika puiki. Nuostabu ir tai, kad klausytojai įvedami į koncertą, pristatant jiems kompozitorius, kūrinius, atlikėjus. Neabejotinas muzikos programos sudarytojos (Vytautės Markeliūnienės –­ A. P.) profesionalumas, meninė įtaiga ją pristatant.

O Thomas Mannas, kaip rašytojas, jums įdomus?
Thomo Manno kūriniai yra XX a. pirmos pusės vokiečiakalbės (manau – ir pasaulinės) literatūros tarsi atskaitos taškas. Su dideliu malonumu vis prie jų grįžtu.

Norėčiau teirautis ir apie jūsų tautinį identitetą – ar jaučiate savo, kaip austro, savitumą ir atskirumą nuo vokiškosios tapatybės, ar bendra kalba tą ribą ištrina?
Austrijoje sakoma, kad didžiausias skirtumas tarp austro ir vokiečio yra bendra kalba. Tiesa, austriškoji vokiečių kalba turi savitumų. Jaučiuosi esąs austras, nors niekaip negalėčiau atsiriboti nuo vokiečių kultūros. Bet ir aš, ir mano aplinka yra giliai austriški, emociškai esame susieti ir su istorine šalies praeitimi, kai Austrija – kaip ir Lietuva prieš keletą šimtmečių – buvo galinga valstybė, plačiai išsidriekusi Europoje. Manau, austrai jautriau supranta Rytų Europoje kylančias problemas.

Ar esate tikras „vienietis"? Ar šeimoje būta muzikavimo tradicijos?
Kaip daugumos „tikrų" vieniečių, taip ir mano šaknys – ne pačioje Vienoje. Vieni seneliai (iš tėvo pusės) kilę iš Silezijos ir Bukovinos, kiti – iš Bohemijos ir Žemutinės Austrijos šiaurrytinės dalies. Tėvo tėvai buvo mokytojai; manau, muzikinius gebėjimus paveldėjau iš šios močiutės. Nors ji neturėjo specialaus išsilavinimo, bet buvo populiari nebyliojo kino Vienoje akompaniatorė. O muzikavo ir kiti šeimos nariai: vienas senelis grojo smuiku ir vargonais, kitas – althornu, tėvas – violončele, o mama pianinu.

Žinome ypatingą Austrijos kultūrinį paveldą, įdomu, ar šiandien kultūrinis gyvenimas toks pat turtingas?
Taip, mes ne tik puoselėjame savo turtingą paveldą. Remsiuosi pirmiausiai savo srities patirtimi. Turėdami gilias muzikinės kompozicijos tradicijas, esame išugdę nemažai kompozitorių, kurių kūryba vertinama tarptautiniu mastu. Galbūt kitų sričių Austrijos menininkams trūksta „marketinginės" sklaidos. Bet turime architektų biurus, kurių projektai tapo didingais pastatais įvairiose šalyse – tarkim, ir Azijoje, Australijoje. Gyvybinga mūsų dailė ir vaizduojamasis menas – Niujorko šiuolaikinio meno muziejuose nuolat eksponuojami austrų kūrėjų darbai; jau net sunku apibrėžti juos kaip Austrijos dailininkus – tai tarptautinės erdvės menininkai. Manau, Austrija žinoma ir savo kultūrinių tradicijų puoselėjimu – ryškiausias pavyzdys būtų Naujametis koncertas Vienos filharmonijoje, kurį per televiziją stebi kone pusės milijardo auditorija.
Ne tik kultūros, bet ir kai kuriose ekonomikos srityse Austrija vaidina svarbų vaidmenį.

O kas jūsų mėgstamiausi autoriai, kūrėjai, kompozitoriai?
Mano mylimiausias kompozitorius – W. A. Mozartas. Artimi J. S. Bachas, Monteverdi. Žinoma, mėgstu ir pats groju daugelį kitų kompozitorių, pavyzdžiui, įdomūs A. Schönbergas, Richardas Strausas. Kalbant apie šiuolaikinę muziką, turiu pasakyti, kad mane labiau domina XX a. pradžios ir vidurio kūriniai.

Ar jus domina lietuvių kompozitoriai, ar žinote jų kūrybą?
XX. a. 7–8 dešimtmečiais reiškėsi profesionaliai ir gana originaliai kūrę kompozitoriai. Vėlesnė, jau po 1990 m., kūryba man mažiau įdomi – dabartiniai kompozitoriai yra tiesiog internacionalūs, niekuo neišsiskiriantys iš, tarkim, Japonijos, Italijos, JAV kūrėjų. Originalumo dabar mažiau. Sovietiniais laikais radęsi kūriniai kur kas gilesni, intensyvesni ir – „lietuviškesni"...

O kokius įspūdžius sukelia apskritai Lietuva, jos gyvenimas?
Gyvenimas Lietuvoje patyrė dramatiškų pokyčių – į gerąją pusę. Kai pirmąkart čia trumpai apsilankiau dar sovietiniais laikais, 1986-iais, gyvenimą tuomet, deja, taip ir buvo galima apibūdinti – „sovietinis". Pozityvūs pokyčiai akivaizdūs, jie įvyko labai greit. Esate „atvykę" į Vidurio Europą.

P. S. Grįžusi į Vilnių su malonumu išklausiau pašnekovo dovanotą CD „Brat­schissimo" – duetus altui (J. Haydno ir kt.) atlieka Wolfgang Klos ir Wolfgang Wölfer.

Versta iš vokiečių kalbos