Pirmąją Rusijos invazijos savaitę prezidentui Basharui al Assadui besipriešinantys sirai, ko gero, tik ukrainiečiams nusileido dėl patiriamų karo baisumų, kuriuos Ukrainoje vykdo Vladimiro Putino režimas. Šios keistos aplinkybės priežastis, žinoma, turėtų būti gana akivaizdi: Rusija nuo 2015-ųjų rugsėjo yra okupavusi dalį Sirijos ir brutaliai palaiko B. al Assado režimą, siekiantį kuo ilgiau išsilaikyti valdžioje, net jei dėl to šalis bus paaukota užsienio ekspansionistinėms jėgoms – Iranui ir tai pačiai Rusijai.

Sirijos šiaurės vakaruose Rusija jau 6,5 metų kontroliuoja svarbią Chmeimimo karinę bazę, į kurią B. al Assadas paprastai iškviečiamas, kai V. Putinas ar jo gynybos ministrai lanko dislokuotas rusų karines pajėgas. 2019 m. Rusija užsitikrino 49 metams nuomos sutartį dėl Tartuso uosto prie Viduržemio jūros, kur dabar prisišvartavę rusiški kariniai laivai. Rusijos gynybos ministras išdidžiai pareiškė iš rusų karinio arsenalo Sirijoje sėkmingai išbandęs daugiau kaip 320 skirtingų ginklų, o V. Putinas pagyrė daugiau kaip 85 proc. Rusijos armijos vadų Sirijoje įgytą karinę parengtį.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Sirija rusų armijai tapo tikru bandymų poligonu: čia ji panaudojo fosforines, vakuumines ir kasetines bombas – draudžiamas tarptautiniais susitarimais – civilinės paskirties statiniams naikinti, daugiausia taikantis į ligonines, mokyklas ir turgavietes. Tiems, kurie priešinasi B. al Assado režimui, Rusija prilipdė teroristo etiketę (sekdama Sirijos diktatoriaus pavyzdžiu). Vadinasi, tų žmonių gyvenimų nevalia gedėti, juos žudyti – joks nusikaltimas, netgi sveikintina ir verta apdovanojimų bei liaupsių. Dešiniojo sparno islamofobai Vakaruose ir autoritarizmo šalininkai visame pasaulyje ėmė garbstyti V. Putiną dėl imperialistinio karą Sirijoje, iki šiol nusinešusio 23 000 civilių gyvybių.

Vakaruose vos vienas kitas balsas garsiai pasmerkė V. Putino veiksmus Sirijoje. Kodėl? Už tai atsakingas ilgas ir nusikalstamas „karas su terorizmu“, pradėjęs plačią tarptautinę koaliciją prieš terorizmą, t. y. prieš sunitų islamistų grupuotes. Šioje koalicijoje JAV ir Europos Sąjunga de facto prisijungė prie Rusijos, o drauge prie B. al Assado, Egipto Abdelio Fattah al-Sisi, Saudo Arabijos Mohammedo bin Salmano, Jungtinių Arabų Emyratų Mohammedo bin Zayedo ir, žinoma, Izraelio valstybės su apartheido sistema. Išduodami ne tik Sirijos žmonės, jau dvi kartas kovojantys už demokratiją savo šalyje, išduodama viso pasaulio demokratija.

Karas su terorizmu V. Putinui suteikė auksinę galimybę siekiui atgaivinti Rusijos imperiją pradedant Sirija. Kaip žinia, V. Putinas Sovietų Sąjungos griūtį vadina „tikrų tikriausia tragedija“ ir „didžiausia šimt­mečio geopolitine katastrofa“ ir tikrai ne dėl komunistinės nostalgijos, o veikiau todėl, kad Sovietų Sąjunga iš esmės ir buvo Rusijos imperija. Ir štai dabar padrąsintas dykai gautų įgaliojimų Sirijoje V. Putinas rengiasi aneksuoti Ukrainą, pasak jo, niekad neturėjusią jokios „tikros valstybingumo tradicijos“.

Rusijos agresija grįsta trimis prieštaringais pretekstais. Pirmasis pretekstas – „denacifikuoti“ Ukrainą, taip šis karas atrodys kaip Sovietų Sąjungos tęsiamas Didysis patriotinis karas su Hitleriu, o ne dar vienas ekspansionistinis V. Putino karas, kokie buvo sukelti Čečėnijoje, Sakartvele, Kryme ir Sirijoje. Antrasis – „nuginkluoti“ Ukrainą, t. y. sunaikinti ukrainiečių karines pajėgas ir neleisti šaliai įstoti į NATO. Na, ir trečiasis – Ukraina apskritai ne „tikra tauta“, V. Putino tvirtinimu, o Rusijos dalis.

Į galvą ateina garsioji Sigmundo Freudo puodo istorija. Vienas žmogus pasiskolino iš kaimyno puodą ir grąžino apgadintą. Teisindamasis pateikė tris skirtingus argumentus: grąžinamas puodas nėra apgadintas; puodas jau buvo apgadintas skolinantis; jis niekada nesiskolino jokio puodo. Kaip tik tokia nekontroliuojamo galios troškimo logika vadovaujasi diktatorius, kuris negali ar nenori susivaldyti šį šimt­metį kariaudamas jau penktą karą. Bet trys V. Putino argumentai subyrėjo į šipulius. Nors Ukrainoje ir esama kraštutinės dešinės grupuočių ir ultranacionalistų, jie tėra mažuma su ribota politine galia, ir Rusijos invazijos taikiklyje atsidūrė visai ne jie. Priešingai, V. Putino karas suteikia Ukrainai pilnavertę teisę nuo agresyvaus ir smurtaujančio kaimyno gintis visais įmanomais būdais. Ukraina įrodo savo nacionalinę tik­rovę priešindamasi okupantams rusams.

Rusijos pralaimėjimas reikštų ne tik Ukrainos, bet ir viso pasaulio pergalę. V. Putino pralaimėjimas galėtų padėti tašką jo politinei karjerai, ir tai būtų pati geriausia žinia Rusijos demokratams, išdrįsusiems protestuoti prieš jų šalies vardu vykdomą agresiją. Žinia būtų nuostabi ir sirų tautai, nes susilpnintų barbarišką, išdavikišką B. al Assado režimą ir stiprėjančias autoritarines politines grupuotes Artimuosiuose Rytuose bei pasaulyje. Ir nors mūsų bendro priešo, V. Putino, sutriuškinimas nebūtinai reikš pergalę sirams, putinizmo pergalė būtų dar baisesnis pralaimėjimas – ji sumenkintų ir taip menkas mūsų, sirų, galimybes atsikovoti tėvynę.

Visgi net jei Ukrainai pavyks atremti Rusiją, galimi laimėtojai bus tie, kurie bendrininkavo perduodant mūsų šalį, Siriją, į to paties priešo rankas. Galvoje turiu Vakarus, o ypač karo su terorizmu iniciatores JAV. Putinistinė Rusija suvokiama kaip agresyvi okupantė viename fronte, tačiau kitame fronte ji vertinama kaip vandalė, atliekanti nešvarų darbą už Vakarus. Tačiau toks požiūris etiškai yra niekingas, o politiškai duoda priešingų rezultatų, tai rodo ir Ukrainos pavyzdys.

Mums reikalinga politika ir teisingumas prieš terorizmą, o ne karas su terorizmu. Tokią politiką ir teisingumą nusako žodis „demokratija“. Paaukoti demokratiją dėl karo prieš terorizmą ir saugumo prioritetų yra amoralus ir save žalojantis pasirinkimas ne tik Sirijoje ar Artimuosiuose Rytuose, bet ir tuose pačiuose Vakaruose.

Imperializmas nesuderinamas su demokratija. Tai galioja tiek Rusijai, tiek kitoms pasaulio valstybėms. Imperializmas, kadaise Europoje jau sukėlęs bumerango efektą nacizmo pavidalu, tai Hannah Arendt aptarė knygoje „Totalitarizmo ištakos“, šiandien ir vėl turi analogišką poveikį kaip dešinysis populizmas, pamažu normalizuojamas ir sparčiai sukantis iš kraštutinės dešinės į visai priimtiną dominuojančią srovę, kuri glaudžiai susijusi su karu prieš terorizmą ir vadinamąja migrantų bei pabėgėlių krize.

Mes, karo pabėgėliai sirai, išrauti iš savo žemės ir išbarstyti po 127 pasaulio šalis, šiandien esame tarptautinė bendruomenė ir raginame stoti į kiekvieną teisingą kovą.

Ukraina yra ir Sirijos reikalas. Kaip ir visas pasaulis.

 

Iš anglų kalbos vertė Toma Gudelytė

dawnmena.org, 2022-03-04