Zigmas Pakštaitis. Sibiro dienoraštis (2)

Mano trečioji

Rytas lėktuve. Stiuardesių personažai neįtikėtini, tikroviški, malonūs. Dviplaniai personažai. Griežtas žvilgsnis, liepiantis užsisegti diržą, su užslėpta flirto šypsena, užslėptu pasišlykštėjimu, panieka ir nuovargiu... Bet turi atrodyti skaniai.
Nubudau badomas riksmo. Vyras rankose laikė dvimetį, o lėktuvui leidžiantis pastarajam greičiausiai beprotiškai maudė ausis. Man maudė.
Visas dienos nykulys susitelkęs kybo virš galvos ir trukdo kvėpuoti. Mintys sukasi apie ką nors kitą. Kaip prisiliesti, būti reikalingam, suprasti. Iš oro uosto autobusiuku atvykome į Lesosibirską. Čia liksime keletą dienų. Anksčiau čia būta svarbaus pramonės centro. Lentpjūvės, kranai iškrauti laivams. Jenisėjus kol kas yra plati žalia upė be kokios nors aiškesnės minties. Jis žino savo plotį ir vėsą, todėl miega. Tyliai leidžiasi glostomas laivų pilvų. Šie plukdo anglis, medieną, gelžgalius ir visokias keistenybes. Norėtųsi, kad jis imtų virti ir putoti, knibždėti. Tada pažiūrėtume.
Krasnojarsko krašte žmonių gyvastis plūsta kiek kitaip. Jie miega savo atsargose. Apsunkę, atsipalaidavę, apsileidę ir žinantys arba nė nenutuokiantys apie savos žemės pulsą. Didžiuliai plotai apleistų žemių, ganyklų. Visur želia žolė, krūmai, dilgėlės, varnalėšos – niekas netvarkoma. Tarp šių šabakštynų pasitaiko aptikti ir mažyčių gėlynų ar darželių, teatskirtų menka tvorele.
Jie galvoja apie kažką kitą. Dūzgia šmirinėdami aplinkui, kur ne kur išgerdami alaus, paskui atvažiuoja autobusas ir visi susėdę nurūksta. Jo garsas ataidi iš vaikystės, iš mažyčio vienkiemio, šalia kurio remontavo gatvę. Iš vaikiško siuto į žvyrą įspaudžiau šukę, kad sunkvežimiui sprogtų padanga ir galėčiau stebėti ją keičiant. Bet po kelių minučių ėjau jos paimti, kad nieko nenutiktų. Atėjus jos jau nebuvo. Tačiau svarbiau autobusas. Senutėlis vos judantis kratalas. Jo kvapas. Iš vidaus plūsteli sudėvėtų sėdynių apmušalų, keleivių prakaito, pusšimčio metų senumo dulkių ir benzininio variklio išmetamųjų dujų kvapas. Variklio garsas nugludintas tūkstančių nuvažiuotų kilometrų. Jis nė akimirkai neparodo didesnių pastangų savo užduočiai atlikti. Tačiau atlieka ją patikimai.

Zacharovkos kaimas

Negaliu netikėti Rusija. Ji neturi vilties, tačiau turi viską, kad klestėtų. Žolėmis apėjusiame sąvartyne tarp surūdijusių gelžgalių aukso monetos.
Sibire pavargęs Dievas prigula pokaičio. Tai yra paprasto, neornamentuoto gyvenimo kraštas ir jei paklaustumei, kur po visų apokalipsių ar bent jau Trečiojo pasaulinio karo (neduok, Dieve), rasis lopšys, kur išliks gyvybė, tai sakyčiau, kad čia.
Principas „laikas – pinigai" čia neveikia. Čia nesiekiama visus išteklius ir pastangas panaudoti kuo didesnei naudai gauti. Žvelgiant iš išorės galėtų pasirodyti, kad čionykščiai labai apsileidę: nepjauta žolė, niekas nesodina gėlynų, daiktai savo vietą randa čia pat, kur ir buvo panaudoti, kiemuose priversta visokiausių rakandų, tačiau tai yra tik kitokio gyvenimo ženklai. Gyvenimo, kuriame nereikia prieš kažką pasitempti, kuriame mažiausiai dėmesio skiriama išoriškumui, fasadų dailinimui.
Girdėjau bendražygius murmant, kokie nevalyvi yra sibiriečiai, stebintis, kaip šie nesibaimina dėl savo vaikų, tačiau mačiau, kaip tose aukštose žolėse išsyk tarpsta katės, šunys, karvės, vaikai, visokiausi daiktai bei daikteliai ir nenutinka nieko blogo. Galbūt todėl žmonės jau nuo mažumės užsiaugina storėlesnę odą, kuri paskui saugo ne tik nuo infekcijų, bet ir nuo globalizacijos triukšmo.
Sibiras miega apaugęs žolėmis. Sibiro žmonės nuostabiai žavūs: vienas sutiktasis, ant nuogo kūno užsivilkęs kombinezoną su iš kišenės kyšančiu degtinės buteliu, ilgai mus kalbinęs pamatė į tą patį autobusą įlipant savo žmoną. Jo apvalainas ir negrabus kūnas skubriai kaip vanduo prasismelkė pro susispraudusių žmonių knibždėlyną ir rado vietą šalia tos vienintelės. Jie sėdėjo apsikabinę, tyliai niūniuodami iš savo sapno, iš mano atminties.

Kazačinsko rajono centras

Taigi – mažas miestukas. Apšepęs viešbutis, užstrigęs tarp nebaigtų statybų ir dar neprasidėjusio remonto. Ekrane apvalaina dama pliauškina spragsinčius rutuliukus. Taip eina laikas. Lyja ir lyja. Išsikrovę daiktus sliūkinam ieškoti maisto. Viena kavinė be elektros negali nieko paruošti, nuplaukę kiton jau taisomės. Viename meniu – maistas, kitame – gėrimai, trečiame – indų kainos. Jis vadinamas konfliktų meniu. Kad žinotum, kiek kainuos bokalas, kurį paleisi kam nors po kojų.
Yra tokių, kurie šypteli. Yra tokių, kurie kalbėdami apie moteris sakosi turį variantų. Komanda po truputį klijuojasi. Vis pasiglausto, žaidžia kortomis. Pamaniau, kad norėčiau mokėti groti žmonėmis. Jų pažintys, pašnekesiai galėtų būti giesmės. Galėčiau priversti kiekvieną jų suskambėti pačia esybe. Tačiau reikia įprasti miegoti niekur nevežamam. Jei ne vienas kitas naujesnis automobilis, jausčiausi esąs Europos Kerouacas – kuomet yra slogu nejudėti. O gal visai kitaip.
Galvoju, kaip jausimės susitikę. Noriu mylių mylias tavęs klausytis, papasakok man viską.
Tačiau kas yra svarbu? Iš niekur pripilti dienoraštį? Iš skliaustelių sudėti paveikslą, žiūrėti į šiaurės pašvaistę savo kūno papėdėje.
Miegoti.
Švelnus ir neužrašomas yra mylimosios kaklas.

Mano ketvirtoji

Kažin kiek kranų tenka vienam Lesosibirsko gyventojui. Nedideliais nameliais nusėtas miestas jais pakyla aukštyn. Aukšti kryžiai. Kapus juosia aukštos tvoros. Kapai pavirsta šuliniais. Aukšti aukšti kapai kaip kanalai, kaip tuneliai krypstą dangop. Naktį jais iki žemės atiteka žvaigždėto dangaus vėsa, kuri paskui dvelkia praeinantiems.
Mergaitė prieina prie kapo, prie šulinio su vaizdu į laiką. Persisvėrus per tvorą mato save dienose ir naktyse, savo tirpstančiuose atsiminimuose. Nieko nemato, tik žinau, kad jei paslystų, tai krisdama įstrigtų ten, kur laikas jau visas. Į mano vyzdžius. Ateik prie kapo, kad žvilgsnis įkristų į atminties šulinį.
Daugiausiai žalos kapinėms padarė atvykusieji išsivežti artimųjų palaikų: išvartytos tvoros ir kryžiai, paliktos didžiulės duobės, suversti betono luitai. Gal tremtiniai prieš mirtį sakydami, jog norėtų ilsėtis tėvynėje, iš tiesų norėjo ilsėtis savo artimųjų atmintyje, kad apie juos ramiai ir kilniai galvotų, kad amžinas atilsis būtų atminties kape ir nuolat saviems dvelktų raminančia vėsuma. Kapas yra rūsys, kuriame gali saugoti kažką, ką bijai sugesiant. Atmintis yra mūsų tėvynė. Rašė G. Kanovičius.
Mieste trys lentpjūvės, kurių vieną neseniai uždarė. Kitoje, kurioje pirkome medieną kryžiaus gamybai, dirbo kirgizai. Nuo dvylikamečių berniukų iki pagyvenusių vyrų. Visi be išimties ratu siunčia plastikinį butelį ir gurkštelėję susiraukia, visi rūko. Juodos akys klajoja svetimšalių kūnais ir daiktais. Jie gyvena čia pat lentinėse pašiūrėse polietileniniais stogais ir langais.
Prieš tai ryte iš nakvynės vietos išlingavome sulipę į nediduką kretantį autobusėlį. Tačiau įlipus paaiškėjo, kad šis PAZ'ikas iš tiesų nėra praeito šimtmečio fosilija. Jis naujut naujutėlis, tik modelis yra lygiai toks, kaip prieš penkiasdešimtį metų. Visos detalės tos pačios. Metai po metų. Lengva ranka.
Kryžiui gaminti pirkom šešių metrų ilgio pušinį rąstą. Nešėm šešiese, niekaip nerasdami tinkamos kombinacijos, kad ūgių ir žingsnių skirtumai netrukdytų. Visi šlapi nuo prakaito pasiekėme stovyklą ir kryždirbiai ėmėsi darbo. Tuo tarpu toliau tvarkiau kapus.

Strielkos kaime

Kultūros namai, kuriuose nakvojome, kaip iš Kusturicos filmų. Didžiulės kolonos, karnizai, platut platutėliai laiptai, raižiniai ir įvairiausios spalvos, viskas lengva ranka. Įsižiūrėjęs atidžiau, pastebi, kad kolonos kreivos ir grubios, karnizų ornamentai bando kartotis, tačiau vis šleivai, vis kitoniškai, pro dažus persišviečia dar keliolikos dažymų likučiai, o elektros kabelis apsivydamas rūdijančių vinių galvutes pravingiuoja čia pat, per išgaubtą vestibiulio skliautą. Svarbu – akcentas. Nuo kolonomis paremto butaforinio balkonėlio žvelgia Leninas. Ramus ir statiškas, lyg iš akmens.
Tie, kurie stato kryžių, savo rankomis meldžiasi. Galbūt pirmą kartą po keliolikos metų. Tegu.
Kažko saldaus yra kuprinėse. Kažko saldaus kapinių spalvose, margumyne. Uniformos švarkas ant kario kapo, vairas, ant kapo žmogaus, žuvusio autoavarijoje. Net po mirties sudėlioja. Penkiakampė raudona žvaigždė, jei ateistas. Kai jaučiu kuprinės svorį, galvoju, kad esu kraujas, kuris teka. Eritrocitas, kuris savyje turi tai, ką atiduos nuvykęs kitur. Ir taip be galo. Bet tai yra gerai.
Pokalbių troškulio išsekinti, išvarginti dienos bruzdėjimo, sukalbėję arbatos lopšines jie visi miega.
Tuo tarpu magiškojo teatro vestibiulyje skamba muzika. Visko gali atsitikti.
Būk šiaurės žvaigždžių dvelkimu ant mano kaktos. Kol jie miega. Rusija miega.

Mano penktoji

Pavargusi, išsemta, silpna ir priklausoma šiaure, užtektų nedidelio saldaus masalo tave laimėti. Galima maitinti tave cukrumi ir pasilaikyti. Aš tave suskaičiau. Užsidaryk ir tapk, kitaip save iššvaistysi ir negausi nieko.
Jokių minčių, vien nuovargis. Pūslės nuo kastuvo. Dirbau duobkasiu. Ar duobkasys džiaugiasi, jog nebus palaidotas? Bus. Jis nedaro paslaugų, neišmano gyvenimo, kaip ir to, kas pas­kui. Užsidaręs kiaute visuomet kalba apie ką nors kita. Nekasiau kapo. Tiktai duobes, į kurias stojosi sutręšusios tvoros ir kryžiai, kilo nauji.
Duobkasys kiekviename žemių semtuve ieško mažo berniuko. Guvaus, žvitriaakio vaiko, įsilipusio medin, arčiau saulės, ankstyvą rytą, kol dar nežino kitokių dėsnių. Jam nereikia žvelgti į save, tik tvyro nuojauta, jog to savęs tiek daug, lyg užtektų tūkstančiams metų. Man nereikia žvelgti į save, manęs tik tiek, kiek reikia šiai dienai. Arba paglostyti. Kažkur toli, nuovargyje matau jį ateinant manęs pasitikti.
Taigi stojosi didžiulis kryžius. Horizontalė ir vertikalė kažkuriame taške sutapo. Taip ir mumyse galbūt radosi taškas, kur esam tapatūs.
Jei manai, kad kas nors yra gražu, ir gali paaiškinti, kodėl tai gražu, vadinasi, taip nėra. Prieš išvažiuojant sakė bičiulis Jonas. O kuomet nieko negali paaiškinti?
Tremtiniai kartais tampa partizanais. Perkeltine prasme. Eskaluodami savo patyrimus ir reikšmę, pasakodami prisiminimus, kurių jau seniai nesinešioja, gal net yra išmokę. O mes dar nežinome, kaip paklausti, kaip paklausti tos esmių esmės, o ne to, kaip vežė, kada vežė, kodėl vežė, ką valgėt, kur miegojot ir taip toliau. Klausėm, dėl ko galima mirti, o reikėjo klausti, dėl ko nemirti.
Šiaure, tavo pavėsyje aš neturiu šešėlio.

Lietuvių kapinės Lesosibirske. Autoriaus nuotraukos

Draugai