Už tai, kad „Pono Tado“ rankraštis išliko iki šių dienų, esame dėkingi poeto sūnui, prie jo dirbusiems Lvovo restauratoriams bei daugybei neįtikėtinų atsitiktinumų. Jau pats autorius, 1834 m. baigęs rašyti veikalą, daug rankraščio lapų tuojau išdalijo arba pardavė. Praėjo daugiau nei šimtmetis, kol pavyko visus juos vėl surinkti į krūvą. Dalį jų atgavo Władysławas Mickiewiczius, Paryžiaus knygininkas, nors ši užduotis nebuvo...
Nuoširdžiai tempiama akademinė straipsnių rašymo našta, skaičiuojamas laikas ir už sausas mokslines publikacijas gaunami „taškai“, todėl dažniausiai tenka atsisakyti lengvesnio pobūdžio tekstų be mokslinių išnašų ir išvadų. Tos neišreikštos idėjos kurį laiką pasiblaško smegenų vingiuose, tuomet nusėda dokumente be pavadinimo ar užrašų knygelės paraštėse ir lieka ten, kol morališkai pasensta. &S...
Birželio 11–rugpjūčio 26 d. Miniatiūrų muziejuje Juodkrantėje (L. Rėzos g. 3) veiks Dovilės Dagienės fotografijų paroda „Tolimas nepažintas“. Parodoje eksponuojami 2013–2016 m. sukurti darbai, kurių pagrindinė ašis – fotografijų serija „Berniukas su lazda“. Parodoje pristatoma fotografijų serija 2015 m. Pasaulio fotografijos organizacijos (World Photography Organisation) buvo nominuota ir laimėjo antrąją vietą didžiausiame kasmetiniame fotografij...
Imti interviu iš pažįstamų, ypač jei jie pažįstami iš vaikystės, – sunku. Galima, aišku, apsimesti, kad matome vienas kitą pirmąkart, bet TOMAS VENCLOVA apsimesti nesutiko ir paklaustas, apie ką norėtų papasakoti, atsakė norįs kalbėti apie mano mamą Nataliją Trauberg, kuri Lietuvoje mažai kam žinoma. Natalija Trauberg gimė 1928 m. Leningrade, kino režisieriaus Leonido Traubergo šeimoje. Baigė romanistiką Leningrado universitete, tapo vertėja, paskui persikėlė į...
Mes, menininkai, esame nesunaikinami; kalėjime ar koncentracijos stovykloje likčiau visagalis savo paties meno pasaulėlyje, net jei tektų piešti šlapiu liežuviu ant dulkėtų vienutės grindų. Pablo Picasso Kalėjimas nėra kūrybiška erdvė. Fengšui jie ten neužsiiminėja. Nuteistieji lygtinai, su kuriais dirbu Cook Country laikino įkalinimo įstaigoje, pasakoja, kaip sudėtinga čia ištverti, kai vienoje vietoje susirenka tiek daug kalinių. Kiti skundžiasi agr...
Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimui ir bausmei“ – 150 metų Prieš 150 metų, kai Dostojevskis išleido „Nusikaltimą ir bausmę“, Rusijoje kunkuliavo reformos, idealizmas ir neapykanta. Prieš ketverius metus „caras išlaisvintojas“ Aleksandras II (valdęs 1855–1881) pagaliau panaikino baudžiavą – vergijos formą, 90 procentų gyventojų pavertusią parduodama nuosavybe. Sušvelninta spaudos cenzūra, naujais nu...
Menininkas Eimutis MARKŪNAS per pastarąjį pusmetį surengė dvi parodas – „Prieblandos zona“ Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje ir „Didžiojo chaoso mažoji versija“ Kauno paveikslų galerijoje. Abi skirtingos, tačiau puikiai pristatančios menininko kūrybinius siekius. Naujesnėje parodoje Kaune eksponuota tapyba grafitu ir retrospektyviai atskleistas šešerius metus trukęs šios technikos gvildenimas. Pats menininkas teigia, jog galiausiai ateina metas ie...
Ir poezijos knygas galima vertinti pagal jų pirmus ir paskutinius sakinius. Nerijus Cibulskas. „Archeologija“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. α: Žalia medinė veranda markstos įsauly, stiklai / virpčioja pravažiuojant birželio traukiniams. Ω: Ten žiemoja visos būsimos vasaros. Eugenijus Ališanka. „Stuburo tik punktyrai“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. α: tiesiai eik...
Išmetė mane – Grasiliją Bezdanskienę – iš visų literatūrinių svetainių, visų literatų sueigų, sambūrių. Bloga. Švieti blausiai, kaimo liktarna tesi ir tik mums bendrą vaizdą gadini, – konstatavo. – Nepageidaujama. Liaudis, gal greičiau dekoracija, jiems reikalinga tik tada, kai metines dotacijas ima. Netinku aš nei vilniečiams į kompaniją, mat tie sako, kad karvės šūde kojas šildausi, nei provincijai. Šie bet ką nudaigo...
Provincijos gyvenimas įtraukia kaip liūnas. Jei vos pradėjęs ten gyventi dar piktiniesi per vakaro žinias reguliariai kartojamais „rimtais“ reportažais apie šiukšlių kaupiko bute kilusį gaisrą ir įširdusius kaimynus, tai ilgainiui imi net jaudintis dėl tų nelaimėlių likimo. Graudentis dėl Kęstučio ir Petro, ieškančių savo tėvų. Aikčioti nuo tėvynės grožio, sklindančio iš žiūrovų televizijon siųstų nuotraukų. Žodžiu, iš lėto imi keistis į teis...