Ar jums yra tekę kristi taip žemai (ar pakilti taip aukštai – tai, žinoma, priklauso nuo žvilgsnio taško), kai kuris nors interneto portalas jus apkaltina „pseudointelektualumu“? Man taip nutiko, ir ne kartą, ačiū.

Žodynuose galima greitai rasti šios sąvokos aiškinimą. Pseudointelektualas yra arba tas asmuo, kuris stengiasi peršokti savo intelektą, atleiskite, iššokti aukščiau bambos, net jei jis (asmenybė, žinoma) neturi nei būtinų žinių, nei akademinio laipsnio, arba jis yra tas žmogus, kuris paprasčiausiai apsimeta esąs protingesnis už kitus, tarsi būtų išmatuotas pagal kokius nors kūno ar dvasios dydžius (latviškajame Biblijos vertime galima surasti paminėtą „proto šlaunį“ – kodėl tai negalėtų apsigyventi ir kitose mūsų kūno dalyse?). Šį pseudointelektualo apibūdinimą puikiai galima pritaikyti pokalbiui su žmonėmis, kurių pažiūros skiriasi nuo jūsų, arba tipams, kurie įvairius „protingus“ žodžius vartoja ne norėdami išaiškinti tikruosius dalykus, bet spalvingiems, save šlovinantiems fejerverkams. Esu pastebėjęs, kad žodis „pseudointelektualas“ dažnai vartojamas ir kaip žodžio „snobas“ sinonimas.

Tai, kas pasakyta, visiškai atitinka mano asmens apibūdinimą. Pagal išsilavinimą esu tas paiktelėjęs žmogus, lengvo darbo ieškotojas, pjaunantis šaką, ant kurios pats sėdžiu, be to, esu gimęs darbininkų ir tarnautojų šeimoje. Apie nieką daug nežinau ir giliai nesuprantu, bet tai, ką buvau skaitęs knygose arba girdėjęs paskaitose, dažnai stengiausi pamiršti tą pačią dieną, dar prieš užmigdamas. Tai manęs niekada labai nejaudindavo, bet išlikdavo kartėlis.

Negalėčiau pasakyti, kad visa tai mane įdarbintų 24 valandas per dieną visas 7 savaitės dienas, bet retkarčiais –­ ypač susidūrus su eiliniu kaltinimu –­ priverčia susimąstyti: kas manyje tarsi kvailybė, tai kituose – teisinga ir gera?

Neseniai kaip paguodą radau Dano Foxo knygelę „Pretenzingumas – kodėl jis svarbus“. Šia knyga susidomėjau perskaitęs recenziją laikraštyje „The Guardian“. Jos autorius Stevenas Pole’as rašė: „Iš visų Foxo argumentų, ko gero, pats reikšmingiausias yra šis jo teiginys: pačius sunkiausius kaltinimus pretenzingumas pelnė ne trokšdamas kilti, o krisdamas žemyn. Antiintelektualumas yra snobizmas (...). Antiintelektualai dažnai nenori identifikuotis su išsilavinusiu elitu. Būtent tokį įvairiausių pasireiškimų apverstą snobizmą reikėtų vadinti pačiu prasčiausiu pretenzingumu (...).“

Būtina pasakyti, kad toks apverstas snobizmas, nesuvokus ar nežinant šio žodžio kilmės ir reikšmės, gali apkvailinti. Latvių kalbos tarptautinių žodžių žodyne turiningai paaiškinta, kad snobas yra eilinis žmogus, kuris stengiasi griežtai sekti aukštosios visuomenės madomis, manieromis ir skoniu, pretenduoja į įmantrų skonį, manieras, išdidumą kitų atžvilgiu. Anglų kalbos žodyne pateikiamas paaiškinimas, kad snobas yra asmuo, kuris įsivaizduoja esąs glaudžiai susijęs su visuomenine padėtimi ir žmogaus „vertybėmis“, arba toks žmogus, kurio laikysena išdidi, nes visi kiti įvairiais parametrais esą gerokai menkesnės esybės nei jis. Vargu bau ar jis pats save laiko snobu (rusų kalba tokiu pavadinimu leidžiamas gyvenimo stiliaus žurnalas yra greičiau išimtis, čia snobui suteikiama ironiška reikšmė), nes šis žodis dažniausiai vartojamas niekinančia prasme.

Mūsų platumose žodis „snobas“ pirmąkart pavartotas XIX a. antros pusės vokiškuose leidiniuose („Rigasche Rundshau“, „Libausche Zeitung“ ir kt.), o pirmąkart latviškame tekste –­ 1900 m., kai žurnalas „Austrums“ paskelbė Georges’o Ohnet romano „Bedugnės gelmėse“ vertimo ištraukas, nurodo portalas periodika.lv. Pas­kutinėje romano dalyje skaitome:

Snobas! – šnabždėjo Varenvalas. – Jis mane vadina „snobu“. Tragomerai, aš prisiekiu, kad už šį žodį teks susimokėti.

Visuose paminėtuose žodžio „snobas“ aiškinimuose nutylima viena esminė detalė – žodžio kilmė, nors daugelis žodynų mini, jog žodžio etimologija nėra tiksliai žinoma. Minėtose reikšmėse žodžio „snobas“ sąryšį su batsiuvio simboliu būtų sunkoka atsekti. Viena įtikimiausių versijų – pirmieji snobai esą pasirodę Oksfordo ir Kembridžo koledžuose XIX a., kai prieš žemesnio sluoksnio kilmės auklėtinio pavardę studentų sąrašuose buvo rašomas lotyniško „sine nobilitate“ (be aukštos kilmės) sutrumpinimas „s.nob“ tokius asmenis atskiriant nuo kilmingųjų narių. Kilmingieji tai pradėjo vartoti niekinamąja prasme kalbėdami apie turtingesnius žemesnio sluoksnio studentus, kurie ėmė mėgdžioti aristokratų gyvensenos išorinius atributus ir manieras. Kitaip tariant, snobas nebūtų tas, kuris į kitus žvelgia iš aukšto, o priešingai –­ tas, kuris visomis jėgomis stengiasi pasistiebti ir susilyginti su tais, kurie yra aukščiau jo. Šia prasme citatoje paminėtas antiintelektualumas yra pats paprasčiausias snobizmas –­ troškimas iškelti savo vertę kitų akyse, bandymas įrodyti kitų asmenų, įvykių ar dalykų menkumą. Tokį patį snobizmą girdžiu kas kartą, kai kažkur prabylama apie pseudointelektualumą, nes tas, kuris slepiasi už šio žodžio, nėra joks „tikras intelektualas“ ar „parintelektualas“, o paprasčiausias antiintelektualas.

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

satori.lv