O jūs sapnų sapnuotojai, jūs niekad nesapnavote to, ką sapnavau aš, o aš niekad nesapnuoju to, ką sapnuojate jūs, ir niekad nesapnuosite to, ką sapnuosiu aš, nes aš sapnuoju savo sapnus, o jūs savo.

Hans Carl Artmann. „Neužgimusi žinia. 90 sapnų“ (90 sapnas)

 

Aiškinti sapnus – labai nerimta, nors peno vaizduotei teikia į valias... Šiaip ar taip, įdomu būtų sužinoti, ką sapnuoja šiandiena, šiandienos Europa ar koks Lietuvos provincijos kaimas? Žiniasklaidoje aiškintojų daug, visi protingi... Verti sapnų aiškintojų vardo – nuo feisbukinių iki politologų... Nors nepatikrinsi. Abejoju ir tuo, kad sapnai pildosi.

Keliaujam link vasarvidžio. O kadangi vasarvidis, matyt, privalu sapnuoti vasarvidžio nakties sapnus. Sekant V. Šekspyru – šie turėtų būti komedijinio žanro... Matyt, tokie ir yra. Ar bent skaidrūs, minimalistiniai... Vis dėlto vasaros atostogmetis. Nūdienos didysis SAPNAS, apsėdęs visus pastarąsias savaites („Brexitas“, naujas Darbo kodekso įstatymas, protestai prie Vyriausybės, E. Masiulio istorija, kuri, beje, tendencingai dabar nutylima), regis, pretenduoja į lengvą košmarą, bet gal tai telieka katastrofistams ir „braškinių“ pilnačių, kurių viena neseniai keliavo dangaus braškynu, mėgėjams. Sapnuoti reikia, sapnai turi gydomųjų galių –­ tuo abejoti neverta, taip žmogaus ir kolektyvinė pasąmonės tvarko reikalus, sprendžia globalias, o ir neglobalias problemas. Nors nežinau, kas šiame besiplečiančiame/besitraukiančiame pasaulyje yra globalu, o kas ne... Londonas (jame neseniai teko lankytis) ir koks Žiobiškis iš esmės nelabai kuo skiriasi, vienatvės tiek pat... Londone tik šiek tiek daugiau žmonių... (Tiesa, Žiobiškis, kuriame tarpau prieš dvi savaites, pasirodė labiau autistinis, gal net pernelyg ištuštėjęs. Ten švieste šviečia emigracijos amžinybės šviesa...) „Drugelio efekto“ teorijos šalininkai man pritartų... Visų pirma reikia susitvarkyti savo galvose, rasti tam tikrą balansą, harmoniją, tuomet ir aplinkui atsiras daugiau to, ko tikiesi iš teisėtai paklaikusio pasaulio. Prigimtis jo tokia.

Teikia vilties, jog vis daugiau žmonių išeina į gatvę ir pasako tai, ką galvoja... Kad ir protestuotojų prieš naują Darbo kodeksą atvejis... Man regis, jau seniai esam persivalgę intelektualinių cepelinų, tekstinio plovo, verbalinės sriubytės... Veiks­mas –­ jau daug. Tiesa, veiksmas be idėjos irgi bergždžias. Žinia, bet koks veiksmas išprovokuoja atoveiksmį, tad greičiausiai drugio sparno mostas nėra jau toks nekaltas.

Aišku tik viena, kad niekas nestovi vietoje – tai nei gerai, nei blogai. Iš sapno anksčiau ar vėliau pabundama. O vėliau laukia kiti sapnai.

Liepos mėnuo –­ drugelių metas: admirolai, machaonai, spungės, baltukai... Man labiausiai tinka naktiniai. Vėlyvais vakarais kiurksodamas ant lovos ir kariaudamas su televizorium futbolo karus praveriu balkono duris, įjungiu visas lempas ir vilioju... naktinukus, ištroškusius šviesos. Įstabi jų kariuomenė, bandanti pramušti baltas sienas, lubas. Iš tamsos daug gali ištraukti... Gal net daugiau negu iš šviesos. Patikrinta. Žinomas faktas: kai kurie drugiai, ypač šeiriai, mėgsta svaigintis parūgusia sula, sultimis... Kokie girtų drugelių sapnai? Ką jie pasakytų apie mūsų šiandien sapnuojamus sapnus? Kalbu pernelyg metaforiškai? Tas tiesa. Noriu tik pasakyti, kad reikia daryti, nieko nesitikint, išeiti į veiksmą. Paprastą. Aiškiai suvokiu ir tai, kad dabar turėčiau kalbėti apie permanentinę revoliuciją mumyse, spektaklio visuomenę ir paradoksalų propagandos bei medijų poveikį šiuolaikinio žmogaus protui... Nenoriu. Tam yra santaros-šviesos... Intelektualinės sriubytės virtuvė... Nors koks „Brexitas“ –­­­ aiškus, papras­tas politikų, siekiančių siaurų interesų, tikslų, manipuliacijų ir propagandos kūdikis. Faktas: kad ir kokia būtų visuomenė, ją galima veikti ir paveikti. Turbūt būsiu labai nepopuliarus sakydamas, jog kiekvienoje visuomenėje didžiuma žmonių yra lengvai paveikiami, kitaip tariant, žmogus iš esmės yra opus, bukas ir žiaurus sutvėrimas... Todėl šiuolaikiniame pasaulyje žiniasklaidos vaidmuo itin svarbus. Kalbu apie atsakomybę, kokia spalva bus dažomi drugių sparnai. Svarbūs atspalviai ir pustoniai... Kol Lietuvoje vyraus like’inimo, spragtelėjimų, atidarymų, paklausos ir pasiūlos principu veikianti žiniasklaida, neva generuojanti skaitytojus, tol mūsų sapnai niekuo nesiskirs nuo pigaus kliedesio, bus primesti, ir su mumis bus galima daryti ką tik nori, o artėjant rudeniui, rinkimams į Seimą – to kliedesio tik daugės... Mūsų sapnai turi būti autonomiški, nepriklausomi. Nėra nieko baisiau, nei blaškytis svetimų sapnų labirintuose. Tai, man regis, puikiai suvokė ir prieš 763 metus liepos 6-ąją karūnuotas Lietuvos machaonas Mindaugas.

O pabaigsiu tuo, kuo pradėjau – sapnais, vaizduotei paaitrinti, iš tos pačios austrų poeto H. C. Artmanno 1967 m. parašytos sapnų knygos, kurią kadais teko versti. Sapnuokim savo sapnus, sapnų sapnuotojai.

Jei sapnuoji – iš kapų ir urnų tavęs šaukiasi tėvynė, seniai pamiršti mundurai, o herojiškos parkų ir alėjų statulos katapultavusios iš liepsnojančių bombonešių nusileidžia parašiutais, branduolinių bombų lietuje pleška menų ir meilės arsenalai, tavo gyvasties rugiagėlės stiebelis virpa vėjy, besiveržiančiam iš krosnių, ugnies pašvaistė nebeleidžia tau sudėti bluosto, vilkas taip nuožmiai išstaugia blogąją naujieną, jog sprogsta tavo ausų būgneliai, daugiau nieko balto ar juodo, viskas stačiai raudona –­ per liepsnas nebematai net savo kraujo –­ tuomet apsiginkluok trisdešimties drąsa ir nerk skradžiai ugnį, šūviais prasiskink kelią, bandyk atsipeikėt iš miego!

(30 sapnas)

 

Jei vieną vasaros dieną sapnuoji – tu vis dvejoji priimti kankinantį sprendimą – privalai išsirinkti vieną iš dviejų beprotnamių, tuomet į upę mesk monetą: jei ją atgal atneš vėžlys, rinkis pirmąjį, jei atplukdys žuvis, rinkis antrąjį. Bet upė privalo būti Zambezės ir reiškia keturiasdešimt septynis: Ta kebeknė su tais beprotnamiais turėtų išsispręsti. Sėkmė nusišypsos vidurdienį.

(47 sapnas)