Publicistika


„Looking at the Stars“ – 2015 m. Toronte įkurta labdaros organizacija, dovanojanti interaktyvius klasikinės muzikos renginius neįprastoms klausytojų auditorijoms: kaliniams, senjorams, pabėgėliams ir kt. Idėjos autorius, rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus sūnus Dmitrijus Kanovičius pasakoja, kad jaunystėje buvo patekęs į avariją ir baisiai sužalotas. Gydytojai nieko gero nežadėjo, žmona ir draugai apleido, vilties suteikė tik tėvai ir muzika, konkrečiau, Piotro Čaikovskio...


× Lina Laura Švedaitė Darius Mažintas – pianistas, klasikinės muzikos koncertų organizatorius, buvęs Lietuvos kultūros viceministras. Šiandien jis klasikinę muziką mato kaip gydymo įrankį ir nori plėsti jos auditoriją, keisti visuomenės požiūrį. Su Dariumi kalbėjomės po koncertų ciklo Lietuvos įkalinimo įstaigose.     Koks jūsų santykis su klasikine muzika šiandien? Nešu klasikinę muziką ten, kur jos mažiausiai tikimasi, groju ten, kur jos...


Specialiai „Literatūrai ir menui“ Atgyvenę, paskirties neatliekantys prekybos centrai šiandien yra naujasis pabėgėlių stovyklų prototipas. Nuo karo bėgantys ukrainiečiai Lenkijoje ir Rumunijoje nukreipiami į tokius pastatus – pro vitrinas matyti jau ne reklamuojamais drabužiais aprengti manekenai, o žmonės ir žemę nukloję čiužiniai bei gultai. Lenkijos ir Ukrainos pasienis. Peremislis tapo vieta, kur įvairios humanitarinės organizacijos atvyksta teikti pagalbos ar perg...


Jau kelinti metai iš eilės man kelia nerimą tai, kas vyksta lietuviškoje televizinėje žiniasklaidoje, ypač jos žiūrimiausiose informacinėse laidose prasidėjus kokiai nors visuomeninei krizei – pandemijai ar karui. Nors jų tikslas – informuoti visuomenę, bet už jo nuolat prasišviečia siekis suformuoti, primesti vienareikšmį visuomenės požiūrį į tai, kas vyksta. Apskritai mūsų žiniasklaida, taip pat socialiniai tinklai, kuriuose žmonės buriasi į savoti&scaro...


Panašu, jog per pirmąjį karo mėnesį lietuvių meno kūrėjai, kultūros tyrėjai ir humanitarinių mokslų studentai vieną po kitos išgyveno tris būsenas: šoką, beprasmybę, persiorientavimą. Pirmosiomis karo dienomis vyravo apstulbimas ir pasibaisėjimas. Paskui pasigirdo asmeniškesnių, atsargiai išsakomų patirčių: silpnumas, bejėgystė, abejonės dėl kultūros ir meno naudos. Šiandien jau išgirdome ne vieną prisipažinus: priešingai nei finansinė para...


Valerijaus Paniuškino straipsnį man davė Gerdas, senas hipis, į darbą muziejuje atšlepsintis kroksais. Užmetusi akį grąžinu atgal: dar vienas verkšlentojas. „Ne ne, paskaityk.“ Perskaičiau po kelių dienų, kai iš lietuviškos pusės pasigirdo balsai: „Visi jie, rusai, kalti.“ – „Ne, – sakiau, – negerai taip, neteisinga.“ Jie sakė: „Buča.“ Tikrai egzistuoja dvi Rusijos, kai kas jų išskiria ir...


× Jurgita Katkuvienė Vasario 25–28 d. Estijoje (Talino ir Tartu universitetuose) vyko tarptautinis kongresas „Jurijaus Lotmano semiosfera“, skirtas vieno žinomiausių semiotikų, kultūros teoretiko ir literatūrologo Jurijaus Lotmano (1922–1993) 100-osioms gimimo metinėms. 1950 m. su pagyrimu baigęs rusų filologijos studijas tuometiniame Leningrado valstybiniame universitete dėl antisemitinės politikos negalėjo gauti vietos Leningrade ir išvyko į Tartu. Nuo 195...


Jurij Andruchovyč. Po Bučos

2022-05-14 16:53:18

Nuostabūs, nepaprastai talentingi vokiečiai, filosofų ir poetų tauta, davusi pasaulio kultūrai Lutherį ir Goethę, Nietzschę ir Wagnerį, Kantą ir Hegelį, NEGALI būti kaltinami dėl Hitlerio ir jo artimiausios aplinkos žiaurumų ir neprisiima jokios atsakomybės už Maidaneką, Aušvicą, Dachau ar kitas Holokausto apraiškas, taip pat ir už nušluotą nuo žemės paviršiaus Varšuvą bei dešimtis, šimtus kitų apiplėštų ir sunaikintų Europos miestų. Tik vu...


Rusijos patvaldžio (rus. самодержец) Vladimiro Putino pradėta agresija Ukrainoje pažadino net tuos, kurie iki šiol miegojo ar netikėjo karo galimybe. Kovoti pradėta ne tik mūšio lauke, bet ir spausdintu ar skaitmeniniu žodžiu bei vaizdu. Paprastai proginė literatūra didelės išliekamosios vertės neturi. Ypač tai pasakytina apie politinę proginę literatūrą. Jos aktualumas greitai mąžta, ilgainiui ją ima tyrinėti tik siauros srities literatūros istorijos tyrėjai, ji nedomina p...


Paveldėjau senelio nosį, ją paveldėjo ir mano sūnus. O senelis tokią nosį gavo iš mūsų protėvių. Brangi nosis. Vis dėlto, kai senelis elektroniniu paštu pradėjo man siųsti savo prisiminimus, supratau, kad brangiausias paveldas, kurį galima perduoti savo vaikaičiams, yra šeimos istorijos, juokingos, absurdiškos, skaudžios, užrašytos paties ranka. Čia spausdinamos jų ištraukos. Beje, šią vasarą mano sūnui sukaks 5-eri ir viliuosi, kad jam neteks gi...