Kai buvau dešimties, išsiskyrė tėvai. Gyvenau pas močiutę, ten mane lankydavo tėtis. Šiuos susitikimus lydėjo graži tradicija – kiekvienąkart eidavome į Kauno centrinį knygyną ir ten išsirinkdavau knygą. Daugelis tokių skaitinių tapo ne tik vaikystės, bet ir viso gyvenimo mėgstamiausiais. „Mūsų visų Madikė“, „Plėšikas Hocenplocas“, „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“. Gintarės Dzedulionės nuotrauka ...
Menininkė Eglė Rakauskaitė Anykščių rajone kuria tėvo, fotografo Romualdo Rakausko „aRRchyvą“ Eglė Rakauskaitė su tėvu Romualdu Rakausku, 1985. Antano Sutkaus nuotrauka Akmuo po kaklu, arba Vieno žmogaus idiotizmas Taip Nacionalinės premijos laureatė Eglė Rakauskaitė apibūdina tai, ką daro dabar – kuria namus vieno ryškiausių Lietuvos fotografų Romualdo Rakausko archyvui („aRRchyvui“). Eglės vizijose „aRRchyvas“ – ta...
Justo Stonkaus nuotrauka LNOBT užsiaugino vasaros apendiksą – atvirą festivalį Valdovų rūmų kieme. Kitas – jaunų baleto atlikėjų ir choreografų festivalis „Impulsas“ – yra lokalus, specifinis, matyt, todėl susiformavo naujas meno impulsas. Muziejinėje rūmų erdvėje – muziejinė, dar XVII a. brito Henry Purcellio parašyta opera „Didonė ir Enėjas“ (birželio 27 d.). Prie vartų nusiperki šampano taurę ir eini prisėst ant kuklios...
Šį Agotos Lukytės dokumentinių fotografijų ciklą galima pavadinti intymumo kartografija. Fiksuodama privačias menininkų darbo erdves autorė braižo nematomus jų kūrybos ir buities žemėlapius, kuriuose – trapios kasdienybės atodangos ir jose nusėdę asmeninių interesų sluoksniai. Čia savitai rimuojasi skirtingo laiko, gyvenimo vaidmenų ir kūrybinių praktikų detalės: radiatorių vargonai ir purškiamų dažų flakonėliai, ant palangės augantys krapai ir pravertos sukabintų replių žiot...
Eglės Švedkauskaitės nuotrauka Rašau sekmadienio popietę. Vieną tokių, kai supranti, kad gal ir pasisekė gyventi Vilniuje, nes sėdusi ant dviračio gali per pusvalandį atsidurti paplūdimyje prie upės. Pasitelkusi vaizduotę, tu beveik Smiltynėje. Apžvelgi grupeles įvairaus amžiaus poilsiaujančių miestiečių, kurie artėjant vasarai pasineria į gerai žinomą ritualą – vyresniems autobusas, jaunesniems automobilis, sulankstomos kėdės, stalelis, alaus skardinės, da...
Iš „Eroso agonijos“ Korėjiečių kilmės Vokietijos filosofas Byung-Chul Hanas filosofinių esė knygose (lietuviškai išleista „Nuovargio visuomenė“, iš vokiečių k. vertė Tomas Sodeika) glaustai atsako į sudėtingus šiuolaikybės klausimus, susijusius su visuomenės tarpusavio santykiais, technologijomis, ekonomika. Esė knygoje „Eroso agonija“ kalbama apie tai, kad tik atsižadėjęs savęs gali priimti kitą – to reikalauja meilė....
Vieną pirmųjų dienų Niujorke, slampinėjant Manhatano gatvėmis ir bandant prisiminti miestą, užtikau per visą namo sieną nutapytą neofreską, kurioje pavaizduotas asmenukę darantis paauglys, vienoje rankoje laikantis telefoną, kitoje – pistoletą. Virš galvos – užrašas STOP GUNS. Tokio pobūdžio gatvės menas, kaip ir perspėjimai lipdukų pavidalu nesinešti ginklo į restoraną, kino teatrą, universitetą etc., liudija apie realybę, su kuria kasdien susiduria JAV gyventoj...
Autoriaus nuotrauka / / / Vieną savaitgalį tvarkiau senelio geležis. Senus šaldytuvus ir kitokius buities rakandus pavertęs spintomis, jose vis kaupė įvairiausius įrankius, detales, atraižas, instrumentus, nuopjovas. Tai ilgų distancijų bėgimas, žinant, kad slenkant dešimtmečiams vienos ar kitos geležėlės prireiks: šienapjovės danties, tarybinės vieno kiaušinio dydžio keptuvės ir pan. Arba savita nepriklausomybės deklaracija. Kam nors sulūžus, suge...
Autorės nuotrauka 1. Seniai norėjau papasakoti apie Eg Morto druskyną, bet vis nebūdavo progos. Pirmą kartą pamačiau jį iš viršaus. Lėktuvui leidžiantis Marselyje, prilipusi prie kabinos lango siurbiau akimis tūkstančiais briaunų spindinčią Viduržemio jūrą, laivų dokus, kranus, baltas jachtų šliūžes (žvelgiant iš lėktuvo jos sulėtėja lyg sraigės), miesto termityną ir avietinio vandens stačiakampius, kurie blykčiojo saulėje. Anksčiau nebuvau mačiusi nieko...
× Andrius Jakučiūnas Su įdomių romanų ir idėjų autore Gabija Grušaite, garsėjančia nenuolankumu bei kritišku požiūriu į Lietuvos kultūros procesus, vėsią pavasario dieną prisėdome pasikalbėti, kaip tąsyk sutarėme, „ne apie literatūrą“ ir „ne apie grybą“. Tai apie ką? Apie traumų padarinius jaučiančią visuomenę, išmoktą kultūrą, autentiškumą, mąstymo totalitarizmą ir, žinoma, apie gyvenimą Neringoje, kūrėjos nuomone, tapusioje visuomenės...