Publicistika

Tiek skaitytojams, tiek ir Vakarų Europos redaktoriams bei leidėjams jau pabodusios niūrios scenos iš komunistinių lagerių ir psichiatrijos ligoninių. Skaitančiajai europietiškai visuomenei jau pabodo ar net įgriso plėtojamos temos apie revoliucionierius bei herojus, visuomenės reformatorius, disidentus ir jų persekiotojus. Ne ką mažiau atsibodo ir tekstuose minimi pilki Rytų Europos miestų pastatai bei nakties tamsoje tykantys grėsmingi juodi automobiliai. Dabar skaitančioji ir i&...


Drago Jančaras – vienas žinomiausių šiuolaikinių slovėnų rašytojų, eseistas ir dramaturgas. Pradėjo rašyti Tito valdomoje Jugoslavijoje, dar studijuodamas Mariboro aukštosios teisės mokykloje, 1974 m. buvo represuotas ir įkalintas už „priešiškos kultūros platinimą“. Nepaisydamas represijų, tęsė literatūrinę veiklą, 1987–1991 m. buvo Slovėnijos PEN klubo pirmininku. 1994 m. dalyvavo „literatūriniame desante“ į apgultą S...


Ar yra Lietuvoje žmonių, negirdėjusių apie „Femen“ grupę? Tą, kuri nuogas krūtis pavertė vėliava ir prekiniu ženklu? Spėju, nedaug. Dėl labai paprastos priežasties – prekinis ženklas išsiskiria ir patraukia. Ko nepasakysi apie turinį po ženklu. Politizuotos „Femen“ akcijos nekuria išskirtinės vertės turinių, analizuotinų dėl reikšmingumo. Atvirkščiai, atkartoja visiems žinomas ir subanalintas feministinės ideologijos tiesas, sukoncentruot...


Antonio Gramsci. Abejingieji

2019-06-19 05:17:45

Nekenčiu abejingųjų. Kaip ir Friedrichas Hebelis, manau, kad „gyventi, vadinasi, būti partizanais“. Negali egzistuoti tiesiog žmonės, kurie svetimi miestui. Kas iš tikrųjų gyvena, negali nebūti piliečiu ir nepalaikyti tam tikros pusės. Abejingumas yra apatija, parazitizmas, bailumas, tai nėra gyvenimas. Todėl nekenčiu abejingųjų. Abejingumas – tai istorijos inertinis kūnas. Tai švino svarmuo novatoriui, inertinė materija, kurioje dažnai skęsta patys šviesi...


„Būtina užtikrinti, kad šis protas nedirbtų dar dvidešimt metų.“ Taip, regis, 1928 m. pasisakė prokuroras, apkaltinęs italų kairės intelektualą Antonio Gramscį antifašistine veikla. Visa laimė, tai neįvyko. Tas „protas“ ir toliau „dirbo“ kalėjime, nepaisydamas sunkumų bei rimtų sveikatos problemų, iki 1935 m., kai fašistų valdantieji pagaliau leido paguldyti jį į Romos miesto ligoninę „Quisisana“, kur A. Gramsci i&scaron...


Lietuvos pilietinių iniciatyvų ir protestavimo kultūroje susiformavo reiškinys, per kurį „štampuojama“ tapatybės politika virsta tam tikrų socialinių grupių ar joms priklausančių asmenų viešu gėdinimu. Ar tai maišto forma? Bendriausia prasme maištas – tai nepasitenkinimas patiriamomis gyvenimo sąlygomis ir viešai pareikštas reikalavimas numanomai atsakingiems, sprendimo galia disponuojantiems asmenims – valdžiai – ja...


Šalies gyventojams prezidentu išsirinkus ekonomistą Gitaną Nausėdą, filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis atkreipia dėmesį į demokratinio proceso sklandumą ir sterilumą, kurie liudija nebūtinai politinės kultūros privalumus, o tam tikras anomalijas. „Politinis protestas užtikrina daug pamfletų, karikatūrų ir pašaipų, daug kandumo, ironijos ir sarkazmo, kuris durs tiesiai į širdį, galvą ir psichiką“, – sako G. Mažeikis. Jeigu net per rinkimus tok...


Pirmas šios tragedijos, arba komedijos (scholastine šio žodžio prasme), kurio pagrindinis veikėjas yra mums žinomas Guldas Verskoilas, veiksmas prasideda kaip ir bet kokia žemiška tragedija – nuo gimimo. Danilo Kišas. „Boriso Davidovičiaus kapas“ Aš niekada neužmušiau žydo ar, tiesą sakant, nežydo, aš nesu nužudęs jokio žmogaus. Niekada nedaviau įsakymo žudyti žydus ar nežydus. Tiesiog to nedariau. Adolfas Eichmannas Bedelija...


Dar nespėjęs prasidėti Turino „Salone del Libro“ – svarbiausias metų renginys italų leidybos pasaulyje (gegužės 9–13 d.) – virto neregėta emocijų karusele, įsukusia ne tik knygų mugės organizatorius, autorius ir leidėjus, bet ir užsienio svečius, pilietinių teisių asociacijas, spaudą bei mugės lankytojus. Kas nutiko? Viskas prasidėjo nuo organizacinio komiteto nario, rašytojo ir žurnalisto Christiano Raimo atsistatydinimo, kaip vėliau paaiškėjo, priver...


Vilniuje savo romaną „Sostinė“ pristatęs rašytojas iš Vienos Robertas Menasse prisipažįsta: jis bijo. Baiminasi dėl artėjančių Europos Parlamento rinkimų baigties. Dabartinę politikų kartą romanistas laiko pasirengusia sunaikinti Europos projektą, nes ji netekusi Auš­vico atminties. „Žinote, kas man atrodo be galo įdomu? Dauguma žmonių tautą įsivaizduoja kaip konkrečią ir akivaizdžią, o Europą – abstrakčią. Iš tikrųjų yra atvirkščiai...


Draugai