× Jurga Tumasonytė Pirmą kartą apie Ievą Šidlaitę sužinojau prieš 7 metus, kai Nerimi plaukėme baidarėmis ir vienas draugas prasitarė, kad netoliese gyvena moteris, kuri gali surauginti tikriausiai bet ką. Ji su šeima turi sodybą – ten priima svečius, rengia neįprastai atrodančio maisto degustacijas, moko rinkti maistinius augalus miškuose. Pirmoji jos knyga „Natūralus rauginimas“ pasirodė 2017 m. – įkvėpta aprašymų ir nuo...
Guntis Berelis (g. 1961) – žinomas latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. paskelbė prieštaringai vertintą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus. Jo kūrybinėje biografijoje romanai „Ugniniai veršiai auksaragiai“, „Žodžiams nebuvo vietos“, kritikos, apsakymų ir esė knygos. 2022 m. pasirodė naujausia eseistikos knyga „...rašyti...“ („... rakstīt....
Specialiai „Literatūrai ir menui“ 2023-ųjų vasario 5–6 d. žemės drebėjimas, supurtęs Turkijos ir Sirijos pasienį neįtikėtina jėga – 7,7 balo pagal Richterio skalę, – buvo kažkas nauja ir dar niekad nepatirta. Šį jausmą geriausiai nusako žodžiai ar veikiau tyla tiesioginės liudininkės, net dvi paras išbuvusios po griuvėsiais. Moterį ištraukė vietiniai, kaip ir ji, netekę praktiškai visko. „Nežinau, ką tau pasakoti. Ar įmanom...
× Kristupas Bubnelis Vykstant festivaliui „Muzika Vilniui“ (gegužės 6–liepos 6 d.), sostinėje viešėjo austrų avangardinės muzikos kūrėjas Beatas Furreris (g. 1954). Birželio 30-ąją Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje įvyko jo kūrinio „Prophezeiung“ premjera, kurią atliko Helena Sorokina (vokalas), Marco Sala (kontrabosinis klarnetas) ir Romanas Jusipejus (akordeonas). Liepos 1-ąją Vilniaus rotušėje skambėjo ir jo kamerinės muzikos koncertas, k...
Viskas labai paprasta, – pasakė ir prisidegė cigaretę, – redaktoriai tekstams uždeda filtrą, nuimdami savotiškas ir autentiškas detales ir padarydami juos labiau paskaitomus, t. y. standartizuodami. Sužavėta prisėdu. Tikrai. Tame yra daug tiesos. Pasirodo, jei nori įžvalgų apie lietuvių literatūrą ir redagavimo ypatumus, reikia kreiptis į žmones, kurie šį pasaulį mato iš šalies, pavyzdžiui, sukasi kebabų versle. Su filtru savai...
Sofija Andruchovyč (g. 1982) – rašytoja, vertėja, kilusi iš Vakarų Ukrainos Ivano Frankivsko miesto, gyvojo klasiko Jurijaus Andruchovyčiaus duktė. Jos kūrybos kraityje: 3 apsakymų knygos, 3 romanai, knyga vaikams. Romanas „Feliksas Austrija“ 2014 m. buvo įvertintas prestižiniu „BBC Ukraine“ metų knygos apdovanojimu, o 2015 m. ji gavo Josepho Conrado-Korzeniowskio premiją. Naujausias romanas „Amadoka“ (2019) – jaudinantis pasakoj...
× Živilė Galdikienė Pokalbyje su ilgamete leidėja, rašytoja, poete, o dabar ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Vitalija Maksvyte nekart nuskambėjo žodis „atsakomybė“. Kalbėjomės apie kuriančiojo atsakomybę be perteklinės rimties, vidinį imperatyvą kalbėti tylinčiųjų balsais, gyvenimą liudijančią poeziją, norą duoti... Egidijaus Povilaičio nuotrauka „Knygų dula“ – nekart girdėjau jus taip vadinant su a...
Šiandienos geopolitinė situacija neretai lyginama su Šaltuoju karu, ypač dėl Europos saugumo perspektyvų, kai Rusija vėl žvangina branduoliniais ginklais, o karą Ukrainoje piešia kaip kovą su Vakarais. Natūralu, susidūrus su netikėtais reiškiniais (kaip karas kaimynystėje) arba sudėtingomis, greit kintančiomis situacijomis, norisi ieškoti analogijų tarp pažįstamų dalykų. Tačiau dabarties paveikslas daugiasluoksnis, reikalaujantis gerokai kompleksiškesnės...
Emilija yra mano sesuo. 14-metė paauglė, moksleivė, užsispyrėlė, kuri daug šypsosi. Galėčiau dar vardyti, kokia ji yra, tačiau tik po paskutinės kelionės į Italiją, kai Emilija ant kaklo užsikabino fotoaparatą, sužinojau, kad ji yra menininkė. Lietuvoje pavasariui dar neįsibėgėjus mama, Emilija ir aš nusileidome Milane, Bergamo oro uoste, tikėjomės, kad Italijoje mus pasitiks saulė. Noras buvo išpildytas – įsėdus į išnuomotą sitroeną (nors fantazavau apie...
Būna dienų, kai viskas sekasi. Šeimynykščiai sveiki, tekstai rašomi, atgalinis ryšys maloniai kutena ausį. Būna dienų, kai baseine be sustojimo plauki 50 minučių ir beveik visada taisyklingai kvėpuoji. Idilė ilgai netrunka – iš pogrindžio išlenda amžinas, nekintamas egzistencinis nerimas. Kraupiai šalti baimės prarasti pirštai. Man ramybės niekaip neduoda Jobo istorija. Suprantu, kad analizuoju ją labai profaniškai ir, m...