Rankraščiai Pirmosios knygos konkursui priimami iki kovo 1 d.

 

 

Po savaitės baigsis dar vienas Pirmosios knygos (PK) konkursas ir prasidės ilgas rankraščių atrankos, redagavimo, o vėliau – ir spausdinimo procesas, kurio pabaigoje dienos šviesą išvys dvi naujos debiutinės knygos: viena – prozos, kita – poezijos. 

PK konkursas jau atpažįstamai įsiliejęs į literatūrinį ciklą: jo egzistavimas nekvestionuojamas, kritikos strėlės į jį neskrenda. Atvirkščiai, daugybė žmonių jį laiko patikimu ir pagrįstai sieja su tradicija, senesne nei oficialus konkurso gimtadienis (1994 m.), nes dar pamena 1960–1991 m. „Vagos“ leidyklos leistas debiutų serijos knygeles; tad, neskaitant pertraukos 1992–1993 m., ne vieno sąmonėje PK istorija trunka jau 64 metus. Dabar seriją kuruoja Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) leidykla.

Žinoma, nesiruošiu kvestionuoti PK serijos kultūrinės vertės ir reikšmės, kurią įrodo kitados čia savo pirmąją knygą išleidusių anuomet pradedančių, o dabar žinomų autorių (Renatos Šerelytės, Mariaus Ivaškevičiaus ir kt.) pavardės. Tai tikrai rimtas ir gražus reiškinys, ypač jei jį tyrinėji iš mokslininko kabineto ar skaitytojo krėslo ir pats nesi tasai debiutantas, kurį leidykla, vaizdingai kalbant, paliko vieną su maišu ką tik išleistų knygų. Tačiau net ir atitrūkusiems nuo literatūros gyvenimo įvykių šiandien jau sunkoka nepastebėti LRS leidyklą ir PK konkursą drebinančių pasikartojančių tektoninių smūgių. 

Čia svarbu paminėti, kad PK serija atkakliai ir, drįsčiau teigti, aklai regima kaip prestižinė – neva solidžiausias, vos ne vienintelis kelias tinkamai debiutuoti. Bet kažkodėl pro akis praleidžiamas faktas, kad daugelis šiandienos rašytojų, kūrybinį kelią pradėjusių ne sovietmečiu, šiame konkurse net nedalyvavo. Akivalktis toks įprastas ir patogus, kad nusirišti jį nei norima, nei (turbūt jau) įmanoma.

Ką gi, štai keli faktai, kuriuos, žinoma, galima laikyti atsitiktiniais. Tačiau atsitiktiniai jie, mano galva, tik išsidėstymo laike požiūriu – t. y. galėjo įvykti truputį anksčiau arba truputį vėliau, arba ne iš eilės, tačiau neįvykti negalėjo, nes jau egzistavo juos nulėmusios priežastys.

2020-aisiais konstatuota, kad LRS leidyklos PK konkursas, leidžiantis jame dalyvauti tik kūrėjams iki 35 metų, diskriminavo vyresnę rašytoją dėl amžiaus. Taip (nors konkrečiai šiuo atveju neįžvelgiu konkurso organizatorių kaltės; dėl atsakymų kreipkitės į Lygių galimybių kontrolierę Agnetą Skardžiuvienę) buvo sugriauta, nors ir netobula, bet funkcionavusi sistema. Visi suprantame, kad rankraščių, o ypač debiutinių knygų, kokybė nėra stulbinama, o praplėtus amžiaus kategoriją – ji nuo to nepakilo.

Sekantys PK naujienas turbūt žino, kad tais pačiais 2020-aisiais PK prozos kategorijoje išleista Sauliaus Vasiliausko knyga „Dabar aš ramiai papietausiu“, kurią gana palankiai sutiko skaitytojai ir kritikai. Tačiau, matyt, ne visi girdėjo, kad Saulius šį konkursą laimėjo ne iš karto. Jo rankraštis užėmė antrą vietą, o knyga išleista tikrajai konkurso laimėtojai dėl asmeninių priežasčių atsisakius savąją leisti ir atsiėmus rankraštį. Vėliau atsklido žinia, kad laimėtoją priglaudė ir jos knygą išleido kita komercinė leidykla „Alma littera“, kuri taip pat kasmet rengia suaugusių, vaikų ir jaunimo literatūros konkursus ir taip pat viešai skelbia jau porą metų nerandanti tinkamų prozą suaugusiems rašančių kandidatų (o tai gana iškalbinga mąstant apie literatūros padėtį). 

Kone analogiška situacija susiklostė pernai, t. y. 2023-iaisiais. Kiek teko girdėti, Augminas Petronis, kurio knyga „Nedetektyvai“ buvo išleista PK prozos kategorijoje ir sulaukė daugybės gerų atsiliepimų, taip pat ne iš karto laimėjo šį konkursą. Pirmoji konkursinė vieta buvo skirta visai kitam žmogui. Ir šis žmogus dieną, kai buvo pranešta apie laimėjimą, jau turėjo galiojančią sutartį su, taip, minėtąja „Alma littera“. Kitaip sakant, šiam asmeniui PK serija ir „Alma littera“ buvo net nelygintini dydžiai ir jis, remdamasis savo asmeniniu suvokimu apie vertę ir karjeros naudą, pasirinko pastarąją.

Beje, abu šie atvejai PK serijai paradoksaliai išėjo į naudą – tiek S. Vasiliausko, tiek A. Petronio knygos yra, drįstu manyti, aukštesnės meninės ir kultūrinės vertės nei tos, kurios būtų pasirodžiusios, jei procesas būtų vykęs sklandžiai. Tuo galima įsitikinti apsilankius leidyklos „Alma littera“ knygyne. Bet ką tai sako apie vertinimo procesą?

Bet ir tai dar ne viskas. 2021 m. PK poezijos konkursas patyrė fiasko – tarp daugybės rankraščių komisija nerado nė vieno, tinkamo paskelbti laimėtoju ir jį išleisti. Tik po papildomo atrankos etapo, asmeniškai kviečiant ir kone maldaujant autorių, kad šie nelaikytų stalčiuose tekstų ir siųstų juos konkursui, vėliau ilgai naršius popieriaus šūsnis ir dėliojus „už“ ir „prieš“, pavyko išleisti knygelę, plataus kompromiso būdu PK laimėtojo laurus skyrus poetui Mindaugui Kirkai.

Greta šių pavienių faktų galima įžvelgti ir bendresnių požymių. Chaotiškame, tarytum iš atsitiktinumų susidėliojusiame paveiksle apie 2019–2020 m. – t. y. maždaug tada, kai pradėjo ryškėti minėtos pasikartojančios problemos, – matyti tarytum toks neregimas brūkšnys: ligi tol konkurso laimėtojai (kurie tąsyk sutapdavo su išleistų debiutinių knygų autoriais) – vien gerai žinomi vardai, nekėlę ir dabar nekeliantys abejonių dėl kūrybos; po – sudėtingesni atvejai, kuriems nepriskirčiau gal tik išties įdomių poečių Lauros Kromalcaitės ir Justinos Žvirblytės. Ši skirtis rodo, kad pokytis, nors jam apsakyti ir įvertinti dar trūksta būtinos distancijos, įvykęs. 

Kodėl vyksta prestižo erozija (tegul dar ne visiems matoma) ir kodėl pirmieji požymiai, kad kortų namelis grius, pasirodė tiktai dabar? Juk konkursas – legendinis, rankraščius vertinanti profesionalių rašytojų komisija – fantastiška, labai kompetentinga, šiuolaikiniai debiutantai – na, irgi ne iš kelmo spirti. Kas vyksta?

Pirma, iš sovietinės debiutinių knygų serijos perimta ambicija turėti centralizuotą debiuto sistemą vis sunkiau prisitaiko prie kintančių sąlygų. Rinkos ekonomika jau brėžia ir šios, anksčiau išimtinai su tradicija ir aukštais meniniais kriterijais susijusios srities kontūrą: perbėgėliai įrodė, kad jų dalyvavimo PK konkurse tikslai buvo utilitariniai, o prestižą jie sieja su didele komercine leidykla-fabriku. Ši tendencija ateityje tik stiprės. 

Antra, kinta ir debiutanto savivoka, supratimas apie savo galimybes ir misijas. Daugelį jų (kaip ir ap­skritai daugelį visų autorių) šiandien labiau domina ne raiška, bet idėjos (net ir politiškos), vadinasi, jie dažnai pasirodo su visiškai išbaigtu produktu, kurį gali sėkmingai parduoti laisvoje rinkoje be jokio konkurso. Į „deimančiukų“ paieškas atskiruose tekstuose orientuota PK, kai komisijos nariai vis dar kartais kreipia dėmesį į pavienę metaforą ar sakinį, o ne į lozunginę temą, atrodo archajiškai ir pralaimi konkurenciją dėl kūrėjų. Be to, tarp tųjų, kuriems vis dar kažkiek rūpi raiška, beveik nebėra stiprių kūrybiškų asmenybių.

Kita vertus, tas dėmesys stiliui ir raštingumo garbinimas yra irgi akių dūmimas, nes kai jau reikia leisti knygą, matydami potencialą vertintojai dažniausiai renkasi ne tą rankraštį, kuris netobulas ir galėtų padirbėjus patobulėti, o tą, kuris arčiau baigtinio produkto.

Dar keli žodžiai apie komisiją, kurią įprastai sudaro profesionalūs rašytojai – prozininkai ir poetai. Ar tai, kad PK konkurso rezultatai – dažnai nuviliantys, įrodo autoritetų nesugebėjimą racionaliai suderinti savo pozicijų? Ar vis dėlto ūmus laikų pokytis lėmė, kad vyrėlesnei kartai, įpratusiai vertės ieškoti remiantis kriterijais, kurie atitinka aukštosios literatūros kanoną, nebepavyksta nubrėžti anksčiau ganėtinai akivaizdžios ribos tarp meno ir grafomanijos? Jei taip, tai centralizuota, – nepabijokim to žodžio, ganėtinai sovietinė struktūra, – prasilenkdama su laiku savo neįgalumą išsaugo ir smulkesniame mastelyje. 

Vis dėlto nė vienas iš paminėtų dalykų taip neliūdina ir nepiktina kaip faktas, kad 2024-ųjų Knygos apdovanojimuose PK konkursas paskelbtas „talentų puoselėtoju už debiuto prestižą, dėmesį pradedantiesiems autoriams ir kruopštų darbą su rankraščiais“, šitaip tarsi teigiama, kad vadinamasis prestižas, kurio korta mojuoja serijos leidėjai – ne fikcija, ne reklaminis triukas, skirtas nukreipti dėmesį nuo problemų, o atseit realybė. Drįsčiau teigti, tai vienas ciniškiausių mano matytų realybės klastojimo atvejų. 

Dėmesys pradedantiems autoriams – bene silp­niausia viso konkurso dalis. Taip, laimėtoją išrenka autoritetinga komisija (nors čia, kaip jau rašiau, taip pat ne vien pliusai). Bet tą akimirką, kai knyga pasirodo iš spaustuvės ir autorius ją atsiima, jis lieka vienas. Negalėčiau kategoriškai teigti, kad kitų leidyklų elgesys su autoriais fundamentaliai skiriasi, bet gerų pavyzdžių tikrai yra, ir, man rodos, būtų logiška, jei prestižine save laikanti serija orientuotųsi būtent į juos. Tačiau tai, žinoma, utopija.

Tiesą kalbant, leidykla ne tik nepadeda organizuoti pristatymų, bet dažnai ir nesugeba rasti skatiko dalyviams renginių, kuriuos debiutantai, nenorėdami pasiduoti, savarankiškai susiorganizuoja. Bet juk šis projektas gauna Lietuvos kultūros tarybos paramą, teoriškai jame turėtų būti numatyta lėšų sklaidai? Ši debiuto proceso dalis – itin svarbi. Kur tos lėšos dingsta? 

Regis, LRS leidykla sąmoningai slapstosi už visuomeninės, neva altruistinės misijos puoselėti talentus – tai padeda kurti taurų įvaizdį ir kartu leidžia išvengti įsipareigojimų pradedančiajam kaip autoriui: atseit jis – ne tikras autorius, o tik toks pusinis, turįs būti dėkingas leidyklai už globą ir priėmimą. Palaukit, kokie dar pinigai? 

Gėdinga. Nurašyti literatūros procese jau visateisiškai dalyvaujančią knygą, prilyginant ją nevisaverčiam jaunųjų skatinimui – tai ją menkinti (ir be konkurso Lietuvoje kasmet pasirodo įvairių „pirmųjų“ autorių detektyvų, poezijos knygų). Ar tokie yra šiuolaikiniai talentų puoselėjimo principai ir kada jie tokie tapo? 

Šis tekstas neturi verdikto. Tikiu, kiekvienas poetinis ar prozos atvejis yra unikalus ir galbūt jums, debiutuojantis jaunuoli, PK – geriausias, patogiausias, solidžiausias sprendimas. 

Vis dėlto tokia tikimybė yra labai nedidelė ir, sakyčiau, artima nuliui. Todėl verčiau nesiųskite, debiutuojantis jaunuoli, savo rankraščio į PK. Tik nebent jei labai nepasitikite savimi ir turite sąskaitų su praeities šmėklomis – tada, žinoma, siųskite.