Draugai
Italų archeologas ir meno istorikas Salvatore Setti teigia, kad miestai miršta trejopai: kai sugriauna priešai (Kartaginą su žeme sulygino Roma); kai svetima kariuomenė jėga įsitvirtina pavergdama vietinius gyventojus ir dievus (užimtą actekų sostinę Tenočtitlaną ispanų konkistadorai pavertė Meksiko miestu); ir galiausiai kuomet pati vietos bendruomenė praranda atmintį – tampa sau svetima. Ar Veneciją dar galima vadinti gyvu miestu? Klaidžiojant jo siauromis gatvelėmis calle...
Laudacija Elenai Baliutytei-Riliškienei, apdovanotai Vytauto Kubiliaus premija už knygą „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: Pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu“ Šios premijos skyrimas ne tik įpareigoja vertinti dabarties literatūros tyrimų kokybę, bet ir suteikia progą prisiminti Vytautą Kubilių, kuriam šiais metais būtų sukakę 93-eji. Kai galvoju apie Kubilių, man atrodo, kad jis jau per toli (priklausydami...
× Elžbieta Banytė Kartais pasakymas, kad kurio nors žmogaus pristatinėti nereikia, labai juokingas, nes, dievaži, reikia – tikriausiai jei paaiškėtų, kad Elvis visgi gyvas, dalis (bent jau mano mokinių) tikrai nežinotų, kas jis toks. Bet kažkodėl esu beveik įsitikinusi, kad minėtasis pasakymas Ingridos Šimonytės atveju teisingas kokiais 99 proc.: sunku gyventi Lietuvoje ir nieko nežinoti apie buvusią finansų ministrę, Seimo narę, buvusią kandidatę į Prezidento postą (b...
Tradicinė Nobelio paskaita yra ypatingas žanras – jau vien todėl, kad proga jį išbandyti pasitaiko ne kiekvienam ir dažniausiai vienintelį kartą gyvenime. Laikotarpis tarp Nobelio premijos paskelbimo ir jos įteikimo laureatui paprastai būna kupinas euforinės sumaišties, kai gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir rami refleksija tampa sudėtinga. Todėl nenuostabu, kad toks žanras nestokoja gyvumo, emocionalumo, spontaniško noro pasidalyti su žmonija tuo, kas ra&s...
Nė neįsivaizdavau, kad net dvejus metus praleisiu Pekine, Kinijoje. Tiesą sakant, jeigu 2017-ųjų pavasarį manęs kas nors būtų paklausęs, kur labiausiai nenorėčiau gyventi, tikriausiai būčiau atsakius – Pekine. Kai dvejus metus Honkonge dirbau Tarptautinės Amerikos mokyklos Anglų literatūros katedros vedėja, kelis kartus lankiausi Pekine pas draugę Eveliną Daciūtę su šeima. Palyginus su šiuolaikišku ir kosmopolitišku Honkongu, Pekinas sukėlė siaubą – smogas...
× Marijus Gailius Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“ į ukrainiečių kalbą išvertęs Vladislovas Žurba per vertėjų seminarą praėjusį rudenį rėžė: „Užteks man tekstų apie pokarį, partizanus ir sovietmetį.“ Tiksliau – tarybmetį, kaip pats sako, nes „sovieto“ ir „meto“ sąjungą sudurtiniame žodyje laiko kalbos darkymu. Versdamas romaną, jis pavargo ne tik nuo temos, bet ir autoriaus stiliaus. Kita vertus, vertėją, kuris ...
Vroclave įsikūrusi Rytų Europos kolegija šiemet lenkų kalba išleido Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (vertė Kamilis Pecela). Spausdiname recenziją, pasirodžiusią savaitraštyje „Sieci“ (2019 m. rugsėjo 2–8 d., Nr. 36). Ledas visur. Sukausto antklodę, drabužius po galva ir patalynę – suformuoja dailų pilką sarkofagą. Jei užsidengi galvą apklotu, sustingsta ant plaukų deginančia, prie odos prigludusia kepure. Uždaro...
Ir kai šv. Pranciškus ištiesė ranką, vilkas taip pat pakėlė savo priekinę leteną ir romiai bei švelniai įdėjo ją į šv. Pranciškaus delną, duodamas ženklą, kad jis laiduoja už savo pažadą. „Šventojo Pranciškaus žiedeliai“ Gyvūnai – unikali istorijos veikėjų kategorija, nes yra visur ir niekur. Gyvūnai nepalieka apie save rašytinių pasakojimų, todėl mums tenka atrasti juos santykyje su žmonėmis. Lisa Cox &...
Vaikydamasis studijų sentimentus, Stokholme aną sekmadienį užsukau į „Hötorgshallen“ prekybcentrį prie pat Sergelio aikštės, kur tuo metu irakiečių grupė mušė būgnais siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į padėtį Irake. Nežinau, kas dabar ten vyksta: neturiu laiko gilintis. Girdėjau, kad ir Irane neramu. Ir Balkanuose, ir Libane problemų netrūksta, jau nekalbant apie Čilę, kur dėl masinių protestų buvo atšaukta klimato kaitos konferencija. Madridas prig...
Iš ciklo „Kultūra ir kultūros psykhē“ Ne pirmas vakaras jie nesusikalba. Rodos, viskas prasidėjo nuo neišplauto puodelio, kuris įkyriai juokėsi kriauklės įduboje. ,,Ar tau taip sunku išplauti tą prakeiktą puodelį?“ – paklausia ji, ir klausimas nuskamba kaip egzistencinė dilema. Jis tyliai suurzgia, bet į atvirą konfliktą nepuola. ,,Matyt, reikės imtis partizaninės taktikos“, – pagalvoja ji. Užpliko kavos ir pasmailinusi liežuvį pakviečia ...