Filmas „Poetas“ – tai bandymas vienu grybšniu apimti baisų laikotarpį. Ne praeities, nes dar tęsiasi. Pažįstamas eiliuotojas, ne valdiškas ir ne tautiškas, yra mėginęs atversti šį skausmų puslapį posmais: Filmo „Poetas“ (rež. Vytautas V. Landsbergis ir Giedrius Tamoševičius) kadras Kaip atėjo atėjūnai – aikštėse gulėjo kūnai. Anys da ir tuos kapojo. Katram rankų, katram kojų. Ir sugrūdo šu...
Daugiau vyrų – daugiau prestižo – daugiau pinigų Kultūra Lietuvoje – vienas tų neprestižinių sektorių. Kultūros neprestižą rodo menkos privataus verslo investicijos, mikroskopinės reklaminių rėmimų sumos, neįsisukanti mecenatystė, po kiekvienų Seimo rinkimų nė vienai partijai nereikalingas kultūros ministro portfelis, o viską vainikuoja faktas, kad šio sektoriaus atlyginimai – vieni mažiausių šalyje. Lietuvos kultūroje dirba vien moterys („vien&ldquo...
Daugybiškumai ir srautai – mugės patyrimo ribos Esama renginių, kurių neįmanoma patirti kaip visumos – jie bet kokiam suvokėjui duoti vien fragmentiškai. Ir visai ne todėl, kad kiekvienas patiria iš savo perspektyvos – šitoks „subjektyvumas“ veikia dalyvaujant bet kokiam renginyje. Tačiau, skirtingai nuo kinematografinio, muzikinio, draminio spektaklio, kuris bent kaip duotis yra visiems vienas – nesvarbu, kad patiriamas skirtingai...
Neįvardyta vasaros diena. Su Ji-soo užeiname į Vokiečių g. „Caffeine“. „Ar yra ledinės amerikietiškos kavos?“ – klausia. „Pas mus nebūna ledinės“, – atsakau sutrikusi. „Kaip nebūna?“ Teko imti ledinę latę. Teko, nors lig tos dienos nebuvau susimąsčiusi, kodėl pas mus neparduoda ledinės amerikietiškos kavos. Prireikus papasakoti apie Pietų Korėją (po kelių dienų sueis metai, kai gyvenu Seule), visada kiek suglumstu ir neži...
Ištrauka iš rašomos knygos apie piligrimystę Japonijoje „yurayura ゆらゆら“ Ir štai aš čia, Tokijuje. Stoviniuoju Ueno parko prieigose. Ant šaligatvio bortelio po užpakaliu pasitiesęs kartoną sėdi susikūprinęs benamis. Apsistatęs visokiais maišais ir krepšiais nelyg siena nuo pasaulio medituoja savo kasdienybę, o gal skaisčiai rusvais žiedais apsipylusią netoliese augančią sakurą. Galbūt ir aš netrukus tapsiu –...
Mano močiutė turėjo dvi dideles dėžes vaistų. Visur jas nešiodavosi. Nuo spaudimo, nuo širdies, nuo nervų, nuo nematomumo. Kaip kitaip mažesnė už žolę (nes viskas kitiems) šeimos matrona taptų pastebėta? Dar jai užeidavo keisti dusulio priepuoliai, kaip dabar girdžiu riksmus: „Smaugia!“ Kartais atrodo, kad visas vaikystės gyvenimas rikiavosi pagal močiutės ligas. Grįžtu iš mokyklos smagiai nusiteikusi – ant nosies Kūčios, Kalėdos, bet džiūgauti negal...
Turiu mėgstamiausią pasivaikščiojimo maršrutą – Naujamiestis skęsta industriniuose dūmuose ir gaudžia Vilkpėdė. Šiuo tamsiu keliu apsimiegojusi levituoju kiekvieną rytą. Galbūt jis daug kam pasirodytų nejaukus, bet pastaruoju metu mažiausia ir lengviausia jaučiuosi industrinėse miesto dalyse. Ten, kur žmonės juda tarsi sraigteliai, palaikydami miesto gyvybę. Lyg lašelinės lašeliai kapsime tam, kad miestas išvystų dar vieną dieną. Man patinka idėja...
× Zigmas Pakštaitis Su Oleksijumi Rudenka susipažinome 2022-ųjų vasarą, kai ieškojau vertėjo į ukrainiečių kalbą. Doktorantas, tyrinėjantis Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos istoriją, išmoko lietuviškai dėl mokslinių tyrimų, o prasidėjus karui, tapo įvairių paramos iniciatyvų dalyviu ir kūrėju. Dabar savanoriauja „1K“ paramos fonde, renka ir pristato paramą Ukrainos kariuomenei, dirba „Trident Defense Initiative“ vertėju bei atstovu spaudai...
Už nugaros penki jaunuoliai diskutuoja apie artėjantį šimtadienį. Piktinasi, kad datos parenkamos nelogiškai – niekas neskaičiuoja lygiai 100 dienų. Kalba rusiškai, įterpdami be akcento tariamus lietuviškus žodžius „pamoka“, „lietuvių įskaita“ ir pan. Iš konteksto pavyksta suprasti, kad bent dalis jų lanko lenkiškas mokyklas. Vietovėje, kurioje gyvenu, yra lenkiška mokykla ir darželiai, lietuviškų – nė v...
„Literatūros ir meno“ redakcija uždavė klausimus naujiesiems Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovams – režisieriams Kamilei Gudmonaitei, Antanui Obcarskui ir Eglei Švedkauskaitei. LNDT – didelė valstybinė organizacija, daug narių, rašytų ir nerašytų taisyklių. Kiek turėsite autonomijos priimdami sprendimus? Ar tikite, kad galima įveikti inerciją? Antanas Obcarskas. Teatras iš prigimties yra inertiškas &ndash...