Aurimas Švedas. Keletas Edvardo Gudavičiaus egzistencinių pamokų

Edvardas Gudavičius. Ugnės Žilytės piešinys
Edvardas Gudavičius. Ugnės Žilytės piešinys

 

Profesorius Edvardas Gudavičius (1929–2020) – didžiausias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo laikotarpio istorikas. Bandydamas išvardyti šio mokslininko nuveiktus svarbiausius darbus visų pirma turiu paminėti keletą dalykų: E. Gudavičius sukūrė istorinę Lietuvos europėjimo koncepciją, taip atlikdamas Lietuvos, Europos ir pasaulio istorijos sinchronizavimo darbą; sukonst­ravo didįjį pasakojimą, apėmusį ištisą tūkstantmetį (1009–2009), kuriame išryškėjo svarbiausios Lietuvos istorijos datų viršūnės, lėmusios tautos bei valstybės likimą; nutapė išraiškingą pirmojo bei paskutiniojo Lietuvos karaliaus Mindaugo portretą ir nustatė jo karūnavimo dieną, liepos 6-ąją, kuri paskelbta Valstybės diena; televizijos laidoje „Būtovės slėpiniai“ kartu su mokiniu ir bendradarbiu Alfredu Bumblausku pademonstravo naujo mąstymo bei kalbėjimo apie praeities ir dabarties sąveiką galimybes; davė pagrindus pirmajai medievistų mokyklai, susitelkusiai Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, atsirasti Nepriklausomybėje, taip pat sukūrė idėjų lauką, kuriame savi jaučiasi ir kiti mokslininkai, dirbantys su istoriografijos istorijos, teorijos bei metodologijos klausimais, kreipiantys žvilgsnį į sociokultūrinės istorijos bei istorinės antropologijos studijų lauką.

E. Gudavičiaus akademinių pasiekimų sąrašas – intriguojanti mokslinė buhalterija, kuria užsiims istoriografai bei idėjų istorikai netolimoje ateityje. Man pastaroji ekvilibristika galvojant apie Profesoriaus išėjimą atrodo mažai prasminga nepabandžius kurti jo asmenybės portreto. Ar bent jau tokio portreto eskizo.

Likimas padovanojo galimybę būti E. Gudavičiaus studentu. Klausiausi paskaitų Viršuliškėse, Profesoriaus bute, skirtų fundamentaliems prancūzų bei lenkų istorikų Marco Blocho ir Henryko Łowmiańskio veikalams: „Feodalinė visuomenė“ (pranc. k. – 1938, 1943) bei „Studija apie lietuvių visuomenės ir valstybės pagrindus“ (lenk. k. – 1931, 1932), buvau jo kolega (dirbome Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedroje) ir laikau save E. Gudavičiaus mokiniu egzistencine šio žodžio prasme.

Nesu medievistas, mano žvilgsnis nukreiptas į XX a. ir XXI a. istoriją, kurios Profesorius vengė kartodamas esą jo mokslinių interesų riboženkliu yra 1569-aisiais sudaryta Liublino unija. Nepriklausau Profesoriaus bendradarbių cechui siaurąja prasme, tačiau kai kurios jo nuostatos esmingai paveikė mano savivoką ir lėmė pasirinktą kelią, kuriuo einu tarnaudamas mūzai Klėjai.

Šiandien norėčiau pasidalyti keliomis egzistencinėmis Profesoriaus pamokomis vildamasis, jog šios įžvalgos pasirodys prasmingos E. Gudavičiaus tekstus skaitantiems ir jo idėjas interpretuojantiems.


1. Visa istorija yra gyvenimas arba visas gyvenimas yra istorija

„Visą istorija yra gyvenimas“, – ši frazė nuskambėjo 2007-aisiais per mūsų pokalbius su Profesoriumi, vėliau virtusius knyga1. Dėl mano noro knygos pavadinimu pasirinkti šiuos žodžius Profesorius neprieštaravo, nors neslėpė, jog iš principo nemėgsta sukti galvos dėl pavadinimų, ir prisipažino, kad jam šiuo atveju daugiau abejonių kelia jo paties autorystė: „Tik­rai nesugalvojau pats, o kažkur girdėjau ar skaičiau, bet dabar nebegaliu pasakyti, kada ir kur.“ O man intelektualinės autorystės klausimas atrodė ne tiek svarbus, nes frazė itin gerai nusakė E. Gudavičiaus požiūrį į tai, kas yra istorija, kaip derėtų įvardyti svarbiausias praeities tyrinėtojo akademines ir visuomenines priedermes.

Kokia istoriko amato prasmė? Pasakojimais apie praeitį kurti egzistencinius orientyrus gyvenantiems dabartyje. Tokią istoriko darbo sampratą nuosekliai teigė pirmosios prancūzų „Analų“ („Annales“) mokyklos atstovai Lucienas Febvre’as ir M. Blochas, rašydami istoriografinius manifestus ir kviesdami mūzos Klėjos bendradarbius Prancūzijoje bei pasaulyje prisidėti prie istorijos mokslo atnaujinimo darbo.

E. Gudavičiui, nuolat pabrėžusiam idėjinę bend­rystę su „Analų“ mokykla, tokia nuostata buvo itin svarbi, mat šis mokslininkas savo, kaip istoriko, atspirties tašku laikė dabartį ir joje kylančius klausimus praeičiai.

Lietuvos visuomenė pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį jautė gyvą poreikį susivokti praeityje ir ieškojo atsakymų į klausimus, padėjusius jai iš naujo apmąstyti savo istorinę tapatybę ir jos raišką dabartyje. Profesorius leidosi į šį svarstymų lauką puikiai suvokdamas kylančią intelektualinę riziką, tačiau paklusdamas būtinybės imperatyvui, nes istorija ir gyvenimas yra nedalomas vienis.


2. Istorikas privalo užsiimti prasmių paieška

E. Gudavičiaus darbas prie „Būtovės slėpinių“ laidos, jo gausus publicistinių tekstų bei interviu pluoštas leidžia teigti, jog istorija suvokta kaip egzistencinių prasmių, padedančių žmogui išgyventi šiandien, kūrimo(si) erdvė. Ši programinė E. Gudavičiaus nuostata siejosi su dabarties svarbos istoriko amatui supratimu. Todėl E. Gudavičiaus tekstų skaitytojai ir „Būtovės slėpinių“ žiūrovai kartu su šiuo istoriku nuolat sprendė svarbias prasmių paieškos lygtis: kaip nusiteikus – romantiškai ar skeptiškai – derėtų žvalgytis į viduramžių (ir kitų epochų) šaltinius, pasakojančius apie lietuvių tautos praeities šaltinius? kokios aplinkybės lėmė mūsų tautos ir valstybės istorinį likimą? ar istorija bėgant amžiams švelnėja? kokiomis aplinkybėmis Lietuva buvo istorijos objektas, o kada – subjektas? kokią vietą Lietuva užima Europos bei pasaulio istorijoje? ar lietuviai per egzistavimo istorijoje tūkstantmetį įstengė esmingiau prisidėti prie Vakarų civilizacijos kūrimo, o gal jie buvo vien šios civilizacijos nešamos gerovės vartotojai? kada ir ko galima pasimokyti iš istorijos? kuomet yra prasminga klausti, kas būtų buvę, jeigu?.. kodėl mūsų atmintis neretai prieštarauja istorijai? kokias kitų šalių istorikų, ekonomistų, civilizacijų raidos tyrinėtojų idėjas galima pritaikyti siekiant perprasti Lietuvos istorijos raidos logiką?

Išvardytų klausimų svarstymas žymėjo ne tik svarbias slinktis istorijos moksle, bet ir šios disciplinos suartėjimą su filosofijos, kultūros antropologijos bei kitais mokslais, kurių atstovai Profesoriaus mąstymą atpažindavo kaip esmiškai savą, kreipiantį mūsų žvilgsnį žmogiškų klausimų link.


3. Praeities tyrimas yra lyg laikrodžio mechanizmo narstymas

XX a. pab. savosios vietos naujajame erdvėlaikyje ieškančiai Lietuvos visuomenei E. Gudavičius pasiūlė novatorišką civilizacinį Lietuvos bei pasaulio istorijos vaizdinį, kuriame kiekviena istorijos detalė turėjo savo prasmę pasakojimo visumos atžvilgiu ir – atvirkščiai – dėmesingai įsižiūrėjus į didžiojo pasakojimo konstruktą imdavo aiškėti makroperspektyvos svarba interpretuojant konkrečius įvykius ir reiškinius, priskirtinus mikroperspektyvai. Todėl mąstant apie Profesoriaus sukurtą didįjį pasakojimą gimsta Lietuvos istorijos, kaip darniai veikiančio laikrodžio mechanizmo, kuriame visos detalės yra glaudžiai susijusios, metafora.

Istorijos, kaip daugybės tarpusavio ryšių, vaizdiniai gimsta tik išskirtinių mokslininkų (tokių kaip Karlas Marxas, M. Blochas, Fernand’as Braudelis, Arnoldas Toynbee, Maxas Weberis, Oswaldas Speng­leris – su kuriais savo tekstuose diskutavo ir polemizavo E. Gudavičius) intelektualinėse laboratorijose. Jose atliekami sudėtingi paskirų istorijos įvykių, reiškinių, procesų analizės bei sintezės darbai.Profesoriui rasti savąjį metodą padėjo gyvenimiška patirtis. Į praeities tyrimų lauką iš inžinerijos pasaulio atėjęs E. Gudavičius (būdamas 41-erių apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją) ilgai tyrė pavienius Lietuvos istorijos epizodus, nuosekliai kurdamas didįjį istorinį pasakojimą apie Lietuvos istorijos raidą ilgųjų trukmių – civilizacijų kaitos – perspektyvoje ir apie LDK vietą Vidurio ir Vakarų Europos bei pasaulio istorijoje.

Paskiri, tačiau labai svarbūs E. Gudavičiaus sukurto didžiojo pasakojimo fragmentai išryškėjo sovietmečiu ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais (iš pradžių nagrinėta XII–XIII a. lietuvių visuomenės raida, vėliau – Lietuvos istorijos periodas nuo valstybės susiformavimo iki Liublino unijos) rašytuose tekstuose, tačiau lūžio momentu E. Gudavičiaus idėjų atsiskleidimo procese derėtų laikyti XX–XXI a. sandūrą. Nuosekliai eidamas nuo konkretybės prie bendrybės Profesorius sukūrė Lietuvos istorijos, kaip darniai funkcionuojančio mechanizmo, modelį.


4. Būtina išmokti žvelgti į pasaulio įvairovę iš Vilniaus perspektyvos

Peržvelgus XX a. pab. ir XXI a. rašytus E. Gudavičiaus tekstus galima išskirti keturias itin susijusias, nuosek­liai plėtotas temas, iš esmės ir sudarančias mokslininko sukurto Lietuvos bei pasaulio istorijos modelio arba „Lietuvos istorijos DNR“ pagrindą:

1) Pagrindinio ir šalutinio istorijos kelių koncepcija;

2) Civilizacinių Europos regionų bei Vidurio Europos genezės ir raidos modelis;

3) Lietuvos, kaip labiausiai į Rytus nutolusios Vidurio Europos šalies, ir tuo pačiu vėluojančio istorijos fenomeno teorija;

4) „Pastumtos kortų kaladės“ dėsnis2.

Minimos temos leido Profesoriui atskleisti Lietuvos istoriją kaip integralią Europos ir pasaulio istorijos dalį. Kalbant apie šių E. Gudavičiaus pastangų prasmę ir vertę, norisi prisiminti Profesoriaus pasakojimą, kaip Nepriklausomybės pradžioje Istorijos fakultete buvo kuriama nauja studijų programa atsisakant įvairių sovietinių mąstymo klišių. Šią autorefleksiją laikau imperatyviu raginimu tiek istorikų bendruomenei, tiek ir Lietuvos visuomenei: „...matyti visą mūsų tautos ir valstybės istorijos perspektyvą, bandant ją aprėpti kaip visumą, o ne išsirankioti ir sureikšminti tik tam tikras detales. Į šią visumą taip pat privalu pažvelgti iš Vilniaus perspektyvos...“3


5. Praeities tyrinėtojo kelią lemia abejonių lydimi apsisprendimai, valia ir nuoseklus darbas

Dažniausiai didieji mokslininkai yra apgaubti legendos auros, o jų darbų skaitytojams atrodo, jog tie darbai gimė išrinktajam paslaptingu būdu priartėjus prie aukštesnio žinojimo sferos. Profesoriaus nueitas kelias liudija visai ką kita: apsisprendęs istorijai pilkiausiu sovietmečiu puikiai suvokė, kad tikriausiai niekada negalės įgyvendinti savo tikslų dėl negailestingų ideologinių pančių, paralyžiavusių praeities tyrinėtojų bendruomenę. Šio žmogaus kelias į mūzos Klėjos bendradarbių cechą dėl įvairių aplinkybių nebuvo lengvas. Tiesa, Nepriklausomybės epocha atvėrė Profesoriui naujų galimybių, tačiau įsisenėjusi liga ir vėl stabdė įkalindama šį istoriką 3 kambarių bute Viršuliškėse.

Mąstydamas apie nueitą kelią Profesorius yra sakęs:

„Aš paprasčiausiai daug blaškiausi – pabuvau vienoje vietoje, vėliau – kitoje. Kas iš to? Čia galima pavartoti vieną analogiją... Stovėjimas dviejose valtyse iš karto niekuomet neduoda pozityvių rezultatų. Gerai, kol šios valtys yra greta ir žmogui pakanka jėgų jas išlaikyti šalia. Tačiau kai jos ima plaukti į skirtingas puses... Taigi, blaškymasis galų gale atveda prie to, kad nėra nė vieno darbo, kuriuo aš būčiau patenkintas.“4

Akivaizdu, Profesorius pernelyg kukliai įvertino tai, ką jam pavyko nuveikti. Jo valia ir visiškas atsidavimas darbui leido pasiekti iš pirmo žvilgsnio neįmanoma – sukurti tai, ką vienas mano kolega yra pavadinęs užbaigta istorijos visata, kurioje dabar gyvename.


1 „Visa istorija yra gyvenimas: 12 sakytinės istorijos epizodų. Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas“. – V.: „Aidai“, 2008.
2 Plačiau šios temos aptariamos E. Gudavičiaus tekstų rinktinėje „Istorijos inžinierius: Edvardo Gudavičiaus tekstai apie Lietuvą, Europą ir pasaulį“. – V.: „Aukso žuvys“, 2019.
3 „Visa istorija yra gyvenimas: 12 sakytinės istorijos epizodų. Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas“, p. 237.
4 „Visa istorija yra gyvenimas: 12 sakytinės istorijos epizodų. Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas“, p. 29.

Draugai