Aurelija Auškalnytė. Juodai aprengtos lėlytės: ką moterys veikė sukilimuose?

Man rodos, esu apsėsta sukilimų moterų. Gal dėl to, kad ilgai vairavau automobilį klausydamasi tiesioginės radijo transliacijos... iš 20 sukilėlių laidotuvių. Gal dėl to, kad taip ir nepavyko rasti nė vieno straipsnio, pateikiančio nors glaustą informaciją apie moterų vaidmenį 1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimuose. Apie jas nė žodžiu neužsimenama ir buvusioje areštinėje Lietuvos nacionalinio muziejaus surengtoje parodoje „Pažadinti“, nors moterų nuotraukų prikabinta. Juk tikrai kas nors šią temą tyrinėjo. Pradedu svarstyti, kad vertėtų išmokti lenkiškai. Ką lenkai rašo apie Abiejų Tautų Respublikos (ATR) ir carinės priespaudos laikotarpio feminizmą?

Kad sukilimai buvo kažkoks moterų vaidmens lūžio taškas, pajutau prieš keletą metų atradusi nuo­stabią Jolitos Mulevičiūtės monografiją1, nagrinėjančią to laikotarpio dailę ir vizualiąją kultūrą. Ji rašo apie tada susiformavusią „idealizuotą dvasingos, veiklios, tačiau bekūnės moters sampratą“, moteriai suteiktą „teisę veikti viešai jos (...) seksualumo sąskaita“. Skyriuje „Moterys juodais drabužiais“ (!) pateikia pavyzdžių apie kilmingų moterų anticarines demonstracijas, gedulo retoriką, kuri pasiekė tokį lygį, kad net mergaitės žaidė su juodai aprengtomis lėlytėmis.

 

Jolitos Mulevičiūtės monografija „Besotis žvilgsnis“
Jolitos Mulevičiūtės monografija „Besotis žvilgsnis“

 

Mėgstu skaityti išnašas. Taip entąjį kartą pavartyta J. Mulevičiūtės monografija nuvedė į Jurgos Miknytės disertaciją2, kurioje detaliai aptartas ir Lietuvos krašto lenkakalbis diskursas XIX a. viduryje ir antroje pusėje. Būtent jis suteikia daugiau konteksto sukilimo moterims, kurios iš esmės ir buvo lenkakalbės, kaip ir sukilimo lyderiai.

Iš J. Miknytės disertacijos išaiškėja, kad XIX a. viduryje moterų vaidmens visuomenėje klausimas tampa daug aktualesnis nei bet kada iki tol. Sukilimai ryškiai spartino buvusios ATR visuomenės byrėjimą. Bajorų reikšmė viešajame gyvenime menko. Reikėjo ieškoti alternatyvių pasipriešinimo kelių šeimoje, ypač dėl jaunosios kartos ugdymo. O juk manyta, kad moteris yra svarbiausias šeimos elementas ir už visuomenės degradaciją atsakinga būtent ji. Ta, kuri su pienu perduoda sūnums religiją bei moralę ir užtikrina savo vyro dorovinį tobulėjimą. Moterys yra angelai ir „elektriniai impulsai dorybei ir dideliems poelgiams“3. Reikėtų tas salonų šokėjas šiek tiek apšviesti, kad pareigas šeimai ir kraštui atliktų geriau. Nesutarta, tik kiek vystyti jų intelektą, kad jos neperlenktų lazdos ir nepanūstų tapti vyrais. Juk persistengusios moterys „vietoj vaikų į pasaulį leidžia disertacijas“4.

Vienintelė moteris, vis minima prasidėjus 1863–1864 m. sukilimo atminties bumui Lietuvoje, yra Apolonija Dalevskytė-Sierakauskienė. Būtent vestuvinis žiedas padėjo identifikuoti Zigmanto Sierakausko palaikus Gedimino kalne. Į viešumą natūraliai veržėsi romantiškas jų vedybų paveikslas, meilingi žodžiai vienas kitam. Pradėjus skaityti Apolonijos atsiminimus, 2019 m. išleistus lietuviškai, staiga ne tik dar įdomesnis man tapo pats sukilimas, bet ir ėmė skleistis realistiškesnis sukilimo moters paveikslas.

Kaip ir būdinga anam laikotarpiui, Zigmantas vadino Apoloniją „angeliuku“5, „globojančia dvasia“ ir rašė, kad ji jam „padės neišsišokdama, bet ir nedvejodama tinkamai atlikti didžiąją pareigą“, „suteiks jėgų visada likti gražiu ir kilniu žmogumi“. Tokiam savo ir kitų moterų vaidmeniui Apolonija pritaria ir pati. „Už vieno iš brolių gyvenimą ir laimę – visų šešių seserų gyvenimas ir laimė!“; lietuvė moteris „mėgsta pajusti vyro, brolio ir sūnaus proto pranašumą“, – rašo ji. Vis dėlto tokiomis deklaracijomis verčia suabejoti paprasčiausias klausimas: kodėl Apolonija tiek daug žino apie sukilimą?

 

Apolonijos-Dalevskytės-Sierakauskienės „Atsiminimai“
Apolonijos-Dalevskytės-Sierakauskienės „Atsiminimai“

 

Viena aišku, Apolonija augo neįprastoje šeimoje. Ne tik todėl, kad tėvas ir visi trys broliai – aktyvūs pasipriešinimo dalyviai. Jos motina, nepaisant aiškaus visuomenės nepritarimo, atkakliai rūpinosi dukterų išsilavinimu ir moters darbą laikė naudingu. Pati Apolonija, nors tiesiogiai ir nedeklaruodama, akivaizdžiai domėjosi politika, siekė susigaudyti ir dalyvauti diskusijose. Zigmantas kurį laiką tuo užsiimti leido, tačiau galiausiai paragino: „Mokykis šeimininkauti, užsuk į virtuvę. Pratinkis tvarkyti namus.“

Greta įtraukiančių politinių detalių, Apolonijos atsiminimai kartkartėm perauga į šiokią tokią patriarchalinės visuomenės kritiką, pavyzdžiui, dėl moterų išsilavinimo ribojimo ar dirbančių moterų smerkimo: „Labiau buvo gerbiami nusigyvenęs bajoras ar bajoraitė, prisiglaudę pas artimus ar tolimus gimines ir jų išlaikomi iš malonės, nei visuomenei naudingą darbą dirbanti moteris.“ Nežinau, kaip jūs, bet aš šiuose žodžiuose girdžiu pyktį.

Apolonija vis užsimena ir apie moterų vaidmenį pačiame sukilime. Vadovaujantis jos žodžiais, moterys nebuvo vyrų įtikintos atlikti konkrečias užduotis, veikiau „klausė savęs: ar mes galime kuo nors prisidėti“. Akivaizdu, jos negalėjo būti lyderės ar karės, užtat aktyviai užsiėmė „minkštesnėmis“ – tarpininkavimo, konspiracinėmis, organizacinėmis – veiklomis: sužeistųjų slaugymu, ištremtųjų globa, sukilėlių aprūpinimu maistu ir kt. Galų gale, motinos pačios atvesdavo sūnus į mišką, į sukilėlių pajėgas. Moterys buvo kalinamos, tardomos ir tremiamos.

Žmonos, motinos, seserys ir dukros rizikavo šiek tiek kitaip nei jų vyrai, kurie aukojosi dėl tėvynės (arba iš solidarumo su Lenkija), galėjo būti sužeisti mūšyje arba pakarti ir palaidoti Gedimino kalne. Moterų nelegali veikla buvo persmelkta atsakomybės už kitus, globėjų vaidmens. Apolonija rašo apie svarbius dokumentus paslėpusią merginą, kuri mato iš lopšio per kratą su pasibjaurėjimu išmetamą savo kūdikį. Iš pačios Apolonijos grasinta atimti vaiką, jei gims sūnus (todėl įtariama, kad neilgai gyvenusi duktė Zigmutė buvusi berniukas). Tai tik keli pavyzdžiai, rodantys, kokią kainą mokėjo (ir moka) karo zonoje atsidūrusios moterys.

Šiek tiek atsitraukiant nuo sukilimo, derėtų prisiminti, kad rytą po karo visuomenėje visada būna išlikę daug daugiau moterų. Joms tenka ne tik apraudoti žuvusius, bet ir išmaitinti išlikusius, savo rankomis išvalyti griuvėsius ir atstatyti gyvenimą. Taip pat pagimdyti vaikus, pradėtus per karą būdingais masiniais prievartavimais. Tai istorijos vadovėliuose neaptariamos aplinkybės. Ar jos pagaliau atsidurs viešajame diskurse po įtaigaus ir dramatiško Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ siužeto? Galbūt ta proga kas nors perleis Birutės Pūkelevičiūtės romaną „Aštuoni lapai“?

Apolonijos užrašuose galima rasti užuominų į kūniškumą, nors ir negausių. Į Sibirą varomos moterys ir mergaitės tremtį dėl jų „baisios padėties“ išgyvena kaip „gėdą ir pažeminimą“. Kas tai galėjo būti – purvini rūbai ir gamtiniai reikalai vyrams matant? Menst­ruacijos? Seksualinis priekabiavimas? Apie tai Apolonija nerašo. Užtat užrašo istoriją apie šeimą, kurioje augo keturios dukterys, labai gražios, o „kunigaikštis kasmet pasiimdavęs po vieną, prieš tai grąžinęs tėvui anksčiau paimtąją, kad visas kaimas šaipytųsi iš šeimai užtrauktos nešlovės“. Maža to, Apolonijos aplinkiniai niekaip negali įtikinti, kad nemaitintų kūdikio krūtimi. O aprašydama pažintį su Zigmantu pati akimirkai tampa kūniška: žino, kad kitą kartą „ateis ne dėl brolio, bet tik dėl manęs“.

 

Ignas Rudolfas. „Emilija Pliaterytė“, XX a. 4 deš. II pusė.Iš Lietuvos Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių
Ignas Rudolfas. „Emilija Pliaterytė“, XX a. 4 deš. II pusė.Iš Lietuvos Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių

 

Lieka dar vienas klausimas. Žinant šį kontekstą ir ribotas moterų veiklos galimybes, kodėl 1831 m. sukilime dalyvavo visas būrys žanų d’ark? Apie Emiliją Pliaterytę žinome daugiausia, tačiau tai tik atplaišos. Kad mokėsi fechtuoti ir jodinėti, skaitė apie viduramžių herojes, bet ir neturėjo brolių, tėvas jos buvo išsižadėjęs, o prieš pat sukilimą mirė ir motina. Vardan tėvynės dalyvavo mūšiuose, mirė nuo sužeidimų. Egzistuoja Emilijos dienoraštis, bet kur ir kaip jį perskaityti?

Kol kas keliu tik vieną hipotezę, susijusią ne su lyčių, o socialine lygybe. XIX a. pradžioje bajorai dar buvo pakankamai galingi, kad tarp jų atsitiktinai pasitaikiusi vieniša kilminga mergina galėjo įsakyti žygiuoti į sukilimą, o pavaldiniai nedrįso nė purkštauti. Ten, kur valdo prigimtinis statusas, lyties faktorius gali nublankti? Tirpstant bajorų žemėms ir galiai, vietoj karingų amazonių liko tik į angeliukų pozicijas stumiamos kilmingos merginos, turėsiančios dar ilgai kovoti dėl teisės į išsilavinimą ir savo balsą.

Tebūnie šis diletantiškas bandymas suprasti moteris sukilimuose atviras klausimas istorikams. Paraginimas paaiškinti, kaip iš tiesų viskas vyko. Atsibodo skaityti iškarpytą istoriją. Ypač kai prisilietus prie XIX a. retorikos apie tai, kas yra moteriška ir nemoteriška, nugara nubėga šiurpas: ištisos pastraipos galėtų būti perkeltos į lietuvišką XXI a. diskursą ir niekas nieko neįprasta nepastebėtų.


1 Jolita Mulevičiūtė. „Besotis žvilgsnis. Lietuvių dailė ir vizualioji kultūra 1865–1914“. – V.: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012.
2 Jurga Miknytė. „Moters socialinio vaidmens konstravimas viešajame diskurse XIX a. vidurio–XX a. pradžios Lietuvoje“ – K.: Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos istorijos institutas, 2009.
3 Władisłavas Polubińskas, cituota iš: Jurga Miknytė. „Moters socialinio vaidmens konstravimas viešajame diskurse XIX a. vidurio–XX a. pradžios Lietuvoje“ – K.: Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos istorijos institutas, 2009.
4 Ludwikas Sztymeris, cituota iš: Jurga Miknytė. „Moters socia­linio vaidmens konstravimas viešajame diskurse XIX a. vidurio–XX a. pradžios Lietuvoje“ – K.: Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos istorijos institutas, 2009.
5 Apolonija Dalevskytė-Sierakauskienė. „Atsiminimai“. – V.: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019.


Fotoreportažas iš parodos „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“ čia

 

Draugai