Viktorija Daujotytė. Prarandama tikrovė, arba Apie humanistiką mokykloje

Kas turėtų būti išeities taškas, vis iš naujo imantis mokyklos, lietuvių kalbos programos, o plačiau ir humanistikos temos – suaktualintos ir suaktyvėjusios? Lyg ir aptarti humanitariniai mokslai, jų moksliškumas ir kitoniškumas, svarba visuomenei. „Raudonoji knyga“ – svarbus ženklas. Humanitarika ir humanistika – kokia jų skirtis? Koks santykis tarp bendrųjų humanitarinių mokslų ir mokyklinės humanistikos?

Svarstant mokyklinę humanistiką gal pradėti reikėtų nuo bandymų suvokti tikrovę. Kokia ta mūsų tik­rovė, kaip ji pakitusi nuo tada, kai pradėjome laisviau galvoti apie literatūrą mokykloje: maždaug 1989-ųjų, 1990-ųjų, pirmųjų nepriklausomybės metų? Rengdami planus ir programas, tada pasitikėjome, kad esame laisvi, tad viską tinkamai padarysime. Nebandėme atidžiau reflektuoti tikrovės – ne tik kaip politinio ir socialinio konstrukto, bet ir kaip vidinės tikrovės, kaip žmogaus, kaip vaiko, jaunuolio gyvenamojo pasaulio, kaip jausenų, būsenų. Kiek būsenose, išgyvenimuose autentiškumo, atskirumo ir kiek sumodeliuoto, suniveliuoto bendrumo. Akcentavome literatūrą kaip įsipareigojimą, kaip pažinimą, apeidami susipažinimą, reiškiantį dvasinį aktyvumą.

Tikrovė kaip oras – kol kvėpuojame, tol ji ir yra. Žmogui sunku tikrovę suvokti – kaip ir visa, kas yra savaime, kas yra ir juo pačiu, jame pačiame. Žmogus yra tikrovės dalis. Sunku būtų paneigti keliais pavidalais išsakytą Justino Marcinkevičiaus mintį: „Kiekvienas laikas diktuoja savo supratimą“ („Taburetė virš galvos“). Būtent: diktuoja. Ir laisviausias laikas yra diktuojantis, diktatoriškas. Laikas ir tikrovė iš esmės yra tas pats. Stengdamiesi suprasti laiką, mes suprantame jį kaip tikrovę, kaip jos formas, veiksmus, tendencijas.

 

Agnė Vasiliauskaitė. „Daili moteris parduoda ledus“
Agnė Vasiliauskaitė. „Daili moteris parduoda ledus“

 

Tad ką šiandien turėtume suprasti apie tikrovę, kurioje esame visi, bet kurioje nepalyginamai intensyviau yra mūsų vaikai ir jaunuoliai? Ką apie tikrovę galime pasakyti iš jos patyrimų? Kad esme laisvi, bet laisvi nesame. Politinė laisvė išlaisvino ir grobuoniškus instinktus. Iš grobuoniškosios okupacijos išsivaduoti sunku, turime grumtis patys su savimi. Vis mažiau pasitikime savastimi, viešosiose erdvėse vis mažiau lietuvių kalbos. Silpsta poreikis kalbėti prigimties kalba, senka dvasinės atsargos to turinio, kurį išreikšti ir tegalima gimtąja kalba. Technologinis perversmas, apie kurį, dar kaip apie procesą, tiek kalbėta XX a. filosofų ir moralistų, taip pat ir M. Heideggerio, jau yra įvykęs. Įvykęs, nes įsiskverbęs į intymųjį žmogaus pasaulį, perėmęs intymiąją tikrovės dalį, ją kontroliuojantis. Jauni žmonės bendrauja ne su artimaisiais, ne vieni su kitais, juolab ne su savimi, o su kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais. Tai jau banali tiesa. Bet ir banali tiesa nenustoja būti tiesa, maža to: tik atsiskleisdama visu banalumu, tiesa pasirodo, ardydama mūsų iliuzijas apie būties paslaptingumą, gilumą. Mūsų paveldėta, mylima ir saugoma humanistika, apimanti ne tik humanitarinius mokslus, bet ir kūrybą, meną, ypač ta jos dalis, kurią norėtume teikti mokyklai, kaip tik susijusi su paslaptimi, gelme, su subtiliomis estetinėmis pagavomis, su esteze. Visa klasika, turinti atsiverti jau mokykloje, yra orientuota į prasmės dangų, jei ir labai žemišką. Mes prasilenkiame. Mes skaudžiai prasilenkiame. Vidinė tikrovė jau kita – iš esmės be daiktų, kurių adoraciją yra sukūręs Arvydas Šliogeris, ir gal jau be gamtos; ką tik iškirstų girių plynios, dabar, ne „Anykščių šilelio“ atmintyje, yra daugeriopas ženklas, gal ir simbolis, kurio dar nesuvokiame. Taip, sunku apibūdinti tikrovę, kurioje nebėra mums pažįstamų daiktų, pavidalų. Juolab sunku apibūdinti vidinę tikrovę – jausmų, būsenų, kreipinių į save tikrovę. Nebeapibūdindami tikrovės, nebežinome, kaip joje orientuotis, kaip strateguoti humanistikos įsiterpimą į mokyklą, kuri vis dar pasiryžusi saugoti jaunų žmonių sąmonėse jau prarandamą tikrovę. Už prarandamų pirminių elementų eilės laukia kiti lygmenys – šeima, bendruomenė, tauta, valstybė, Europa. Ne tik Lietuvai šios problemos, gal mes aštriau jas juntame, tiesiog per maža spėjome patirti tikrovės džiaugsmo, per mažai įkvėpėme laisvo oro.

M. Heideggerio klausimas: „Galbūt egzistuoja mąstymas, kuris yra blaivesnis už netramdomą racionalizacijos šėlsmą ir už kibernetikos siautėjimą. Galbūt šitas siautulys yra maksimaliai iracionalus. Galbūt egzistuoja mąstymas anapus racionalumo-iracionalumo antinomijos, blaivesnis net už mokslinę techniką, blaivesnis ir todėl stovintis nuošalyje, neduodantis jokių rezultatų ir vis dėlto turintis savo būtinybę. (...) Visos filosofijos tradicijos akivaizdoje tai reiškia: visiems mums būtina ugdyti savo mąstymą ir pirmiausia žinoti, ką reiškia išugdytas arba neišugdytas mąstymas. Šiuo požiūriu vertėtų prisiminti vieną Aristotelio užuominą jo „Metafizikos“ IV knygoje. Ji skamba taip: „Visiškas naivumas pasireiškia tuo, kad neturime jokio supratimo, kieno atžvilgiu reikia ieškoti įrodymo, o kieno atžvilgiu to daryti nereikia“ („Filosofijos pabaiga ir pagrindinis mąstymo uždavinys“). Mąstymas, anapus antinomijų, nesuvedamas į greitus rezultatus, bet nuolat patvirtinantis savo būtinybę. Jis niekad nebuvo išnykęs, jis tebėra, jei ir paraštėse. Mokyklinės humanistikos vienas svarbiųjų uždavinių – ugdyti mąstymą, ne tik gebėjimą skaityti, rašyti, bet ir reflektuoti patį save, pagal galimybes justi, kad yra kažkas, ko negalima suvesti į greitus rezultatus, į apčiuopiamą naudą. Tapatybė prasideda nuo patybės, nuo savęs paties suvokimo. Be humanistinės pasaulio patirties, bent be jos minimumo, žmogaus aš neįgauna tvaresnių kontūrų. Kaip bežvelgtume į patirtį, ji yra ir tekstinė, kuriuo nors būdu kalbinė. Todėl literatūros, jos tekstų svarba ugdymui yra neapeinama, niekuo nepakeičiama. Su kultūra žmogus gali susipažinti tik susipažindamas su savimi.

Kompiuterizuotų tvarkų akivaizdoje humanistika, pasikliaudama ir Aristoteliu, neturėtų ieškoti įrodymų ten, kur jų nereikia. Savaiminė tvarka yra aiški, skaidri. Europos dvasinė tvarka, pradedant mitais ir Homeru, tvirtino vis dar apčiuopiamus humanistikos pamatus. Tad ir moksleiviui, pasitikinčiam tik kompiuteriu, nebūtina atsakyti į klausimą, kam jam reikalinga Žemaitė, Justinas Marcinkevičius ar Bronius Radzevičius. Tiesiogiai gal ir neatsakoma. Nežinome kam, bet kartais juk pakeliame galvą – žiūrime į medžių viršūnes, į debesis. Į lyg ir nereikalingą, nepanaudojamą šventovės aukštį. Matome ir kitais būdais patiriame prošvaistes, jų akivaizdybė gali būti suprasta ir kaip prasmė. Taip, pasitikime A. J. Greimu, bet ir praplečiame: ne tik semiotika, bet ir visa humanistika susijusi su prasme, net tada, kai ją neigia. Neišugdytas ir neugdomas mąstymas uždengia jauno žmogaus horizontą naudos klausimu. Prasmė jau sukabinta su nauda, su geru uždarbiu. Nepaneigsime uždarbio svarbos. Kuo didesnė nelygybė, tuo aukštesni prasmės slenksčiai. Literatūra negali jų pažeminti. Ne literatūros reikalas teikti naudą. Ne poezijos reikalas šildyti, tam yra krosnis – Henriko Radausko atsakymas poniai, pasigedusiai eilėraščių šilumos. Nematuokim savimi nei novelės, nei pasaulio. Filosofas, per radiją kalbėdamas apie humanitarų padėtį, prisimena, kad baigdamas gimnaziją rašęs apie Broniaus Radzevičiaus apsakymą „Šiąnakt bus šalna“. Miestietis esąs, nieko ten nesupratęs, ilgai vargęs. Kritiškai nepermąstyta tezė apie sunkų kaimiečių gyvenimą galiausiai atvedė prie gyvulių ūkio dabartyje, tą jau daug kas suprato... Bet šios minties autorius lieka nesupratęs.

Mąstymo problema. Konversijos problema. Negebėjimas savo patirties pervesti į kitus parametrus. Mokyklinė humanistika ir šia kryptimi turėtų tiestis taką. Išugdyto mąstymo persmelkta patirtis veikia konversiškai, ne tik perima kitą, kitokią patirtį, bet ir ja persiima.

Norėdami neprarasti praeities, mokyklinėse programose negalime atsisakyti literatūros istorijos, jos mokslinio prado. Sunkiausiai pasiekiama dabartis. Dabartis estetinėmis formomis pasirodo tik virtusi praeitim. Gyvesnis dabarties pulsas apčiuopiamas eseistikoje, publicistikoje, pokalbiuose, užrašuose, pasisakymuose. Reikia plėsti intymiosios raiškos (dienoraščių, laiškų) erdvę. Pastebėkime tai, kas naujai pasirodo, iškyla. Brangi medžiaga ir mokyklai – Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai Liudai Viliūnienei, neseniai mus palikusiai („Metai“, 2019, Nr. 10). Ar tokios tekstinės formos gali jaunam žmogui padėti susitikti su savimi, pajusti savastį, savo matymą, savo mąstymą, pasiekti ir tą aukščiausią dvasinės prabangos viršūnę, kad žmogui nebūtų nuobodu pačiam su savimi, kad jis nesijaustų vienišas, kad gebėtų pats su savimi bendrauti, kalbėtis su savo siela? Ar šita jauno žmogaus prabanga jau visai prarasta? Ar mokykla, o iš esmės tik mokytojai, pasitelkdami literatūrą, dar gali bandyti padėti? Ar dar galime dalyvauti kovoje dėl savo sielų, kad jos galutinai nebūtų kompiuterizuotos? Pažinti save reiškia įgyti savęs pažinimo kalbą. Ji negali būti jokia kita – tik gimtoji, prigimtoji. Išleisdami vaikus į kitakalbes mokyklas, atskiriame jų sielas nuo prigimtųjų išteklių, apsunkiname saviraišką. Savęs pažinimo kalbos galima mokytis tik iš gimtosios kalbos tekstų, žinoma, nepaneigiant ir kitų kalbų svarbos. Pasitikėti jaunu žmogumi: tas, kas pažįsta save, sugebės pažinti ir kitą, kitus, kas suvokia, kas brangu jam, saugo ir kitų pasirinkimus.

Intensyvėja išugdyto ir išsiugdyto mąstymo žmonių kova už gyvą, nenuasmenintą tikrovę. Ir Vilniuje vyko konferencija, išaugusi iš populiarėjančio filosofo, poeto, universalaus mąstytojo Jeano Gebserio (kai kuriais požiūriais jam artimi ir mūsų mąstytojai – nuo Vydūno iki Vyčino) galvojimo, kad mitas, kuris yra amžinas, prasitęsiantis, tad ir grįžtantis, priešinasi logos, suprastam kaip sąvoka, vadinasi, ir vien racionalumu, technologijomis pagrįstam mąstymui. Konferencijoje pranešimus skaitė išeivijos filosofai A. Lingis, A. Mickūnas. Ir Naglis Kardelis, Brigita Gelžinytė, mūsų dar neprarastos vidinės tikrovės įkvėpti filosofai. Mythos – tai ir pasakojimai, pasakos, dainos, poezija, muzika. Tai universalioji dvasinė pasaulio aprėptis.

Girdime paraginimus: renkite jaunimą, tinkantį darbui, o jei dar tiksliau – darbdaviams. Dirbantis ir gerai uždirbantis žmogus nebepasigenda prasmės, jis ją turi. Gal ne. Gal ne visai. Jaunas žmogus turi būti rengiamas gyvenimui, ne darbui, juolab ne darbdaviui. Jaunam žmogui, jau gyvenančiam, reikia gyvenimo, kuriame jis neprarastų savęs. Humanistika, humanistinis pasirengimas žmogaus dvasią daro saugesnę, tvirtesnę. Šia linkme ir turėtų eiti mokyklinė humanistika.