Monikos Pietarytės nuotrauka

 

 

Kiek jaunų žmonių pastebime teatre? Taip klausia Mingaudė Kotryna Zujūtė ankstesnio šio žurnalo numerio straipsnyje „Teatro modernizacija: kodėl jaunimas nereaguoja į senąsias teatro formas“. Mažai, sako autorė, ir nurodo priežastį – interaktyvumo stygius. Pasak jos, vien spektaklio stebėjimas jauniems žiūrovams nebėra pakankamas – jiems reikalingas dalyvavimas. Sufleruojamas sprendimas atrodo paprastas: jei spektakliuose dažniau kalbėsimės su publika, teatro lankomumas tarp jaunimo, tikėtina, stiebsis į viršų.

Toks požiūris atrodo pagrįstas žvelgiant iš supaprastintų priešpriešos pozicijų: sena – pasyvu versus nauja – aktyvu. Neatmestina ir tai, kad naujosios teatro kūrėjų kartos darbai neretai tampa kelių valandų ištvermės išbandymu ne tik dėmesio esą nenulaikančiai Z kartai, bet ir senųjų meistrų ištreniruotiems vyresniems žiūrovams. Visai kaip parodų anotacijos meno galerijose, taip ir kai kurie pastarųjų metų spektakliai užsiima, ko gero, vien patiems kūrėjams aktualia intelektualine masturbacija – kuo ilgiau, klampiau, konceptualiau, kartais balansuojant ant ribos, kai žiūrovai pasijunta įsiurbti į juodąją metaironijos skylę. Tuomet neapleidžia mintis, kad šis pretenzingas vyksmas tėra farsas kūrėjams belaukiant, kol žiūrovas jį demaskuos. Nuskambės fanfaros. Sveikiname, jūs laimėjote. Nu­imame spektaklį.

Vis dėlto problema prasideda gerokai anksčiau, nei jaunimas (M. K. Zujūtė straipsnyje brėžia maždaug 18–25 metų ribą) atsiduria tokiame režisūrinio egzorcizmo seanse. Nuo teatro patirties šiuos potencialius žiūrovus skiria barjerai, pasirodantys prieš patį turinį, – bilieto kaina ir beveik absoliutus šios auditorijos ignoravimas scenos menų įstaigų komunikacijoje.

Viena vertus, jauna auditorija turi milžinišką potencialą: aptariamas amžiaus tarpsnis yra tapatybės, socia­linių ryšių, interesų formavimosi laikas, įprastai paženklintas didžiulio imlumo skirtingoms patirtims. Visgi šios amžiaus grupės perkamoji galia, palyginti su vyresniais žiūrovais, svyruoja tarp mažos ir beviltiškos. Blaškantis tarp šykštaus atlygio už nekvalifikuotą darbą, junior pozicijas ir išaugusių nuomos, maisto, paslaugų bei pramogų kainų, bilietas į teatrą (net ir su 15–30 proc. studentiška nuolaida) tampa savotiška prabangos preke. Teatras konkuruoja su aibe nemokamų, pigesnių arba tiesiog geriau išreklamuotų – užhaipintų – renginių. Stojęs su jais į dvikovą, bilietas į spektaklį nokautuojamas, o kultūrinių įpročių formavimas nuvinguriuoja teatrui nepalankiomis trajektorijomis.

Ką patiems teatrams veikti su tokia auditorija? Šiandien, regis, nelieka nieko kito, tik tęsti status quo – įnirtingai ją ignoruoti. Ne iš piktos valios: spektaklis, kurio ženklesnę žiūrovų dalį sudaro bilietų su nuolaida pirkėjai arba kurio kainodara orientuota į mažesnės perkamosios galios žiūrovus, yra pasmerktas neatsipirkti. Tokią logiką taiko tiek biudžetinės įstaigos, tiek nepriklausomos organizacijos, kurios, nuolat balansuodamos ant išgyvenimo ribos, vienintelę galimybę didinti savo produkcijos prieinamumą turi nebent gavusios projektinį finansavimą.

Kai jaunõs auditorijos ne itin pageidauji, nėra didelio reikalo ir su ja komunikuoti. Vis dėlto siekis auginti būsimąjį žiūrovą ir užsitikrinti, kad po kelerių metų tapęs vidurinės grandies vadovu jis sugrįš į brangiausius sektorius, teatrams reikšmingas strategiškai, o ir jaunam žiūrovui aktualiõs medžiagos juose atsiranda nuolat. Tačiau kiek pastangų didžiosios (turinčios resursų platesnei sklaidai) scenos menų įstaigos įdeda tam, kad jų komunikacija pasiektų apčiuopiamą ir konkrečius poreikius turinčią auditoriją, o ne atkartotų metų metus su menkais patobulinimais kartojamas formules?

„Nieko nereikia trumpinti“, – sako vienos kultūros įstaigos atstovas, perskaitęs pusšešto puslapio portalams skirto interviu transkripciją, puikiai iliustruodamas kultūros komunikacijoje vyraujančias stagnacijos tendencijas. Kol kažkas laukia vyro mesijo atėjimo į teatrologių, buvusių literatūrinės dalies vedėjų arba one size fits all projektų koordinatorių pasaulį, ranka pasiekiamuose laukuose ganosi nemažos kūrybingų specialistų (-čių) bandos, savo pasiūlymais galinčios kilstelėti kraujospūdį teatrą sudvasinantiems srities senbuviams. Tereikia jas ar juos prisišaukti, pasiūlyti oresnį atlygį ir suteikti truputėlį laisvės. Lieka atviras klausimas – ar mūsų teatras kada nors tam bus pasiruošęs?