Pauliaus Žižliausko nuotr.

 

Šių metų rugsėjis buvo pažymėtas politiškai neatsakingu ir savanaudišku Socialdemokratų partijos ir prezidento gestu atiduoti Kultūros ministeriją į populistinės, akivaizdžiai antivalstybinės „Nemuno aušros“ partijos rankas. Kultūros bendruomenei pasipriešinus, kultūros ministras vos po savaitės atsistatydino, tačiau prasidėjęs milžiniškas komentuotojų ir botų sujudimas socialinėse medijose, kartojant pačios „Nemuno aušros“ propaguojamus naratyvus apie susireikšminusius veltėdžius menininkus, išryškino gilesnę visuomenės problemą. Nekompetentingo ministro paskyrimas, radikalus visuomenės susipriešinimas, bestuburė prezidento laikysena – tai tėra padarinys ir atsikartojimas proceso, vykstančio visame pasaulyje. Milžiniško antiintelektualizmo įsigalėjimo.

Priešiškumas apsiskaičiusiam, išsilavinusiam, kultūringam žmogui, alergija kritiniam mąstymui ir kūrybinei veiklai, moralinio, politinio ir apskritai bet kokio refleksyvumo stoka – antiintelektualizmas nėra naujas reiškinys, nors pati sąvoka Richardo Hofstadterio dėka atsirado tik praeito amžiaus viduryje. Antiintelektualizmas visuomenėje visada egzistavo tarp pavienių marginalių grupių ar kaip politinių sistemų ideologinės nuostatos. Jis įsivyrauja visose gyvenimo sferose nebūtinai sąmoningai, bet niekada – atsitiktinai. Šiais laikais jį matome kaip begalės skirtingų faktorių kulminaciją. Pavyzdžiui, verslo pragmatizmas, arba tai, ką Markas Fisheris vadina „verslo ontologija“, – kai visas švietimo, kultūros ir kitas, kadaise žmogaus sielos reikalams priskirtas problemas galima išspręsti verslo valdymo principais. Kaip kitaip žiūrėti į premjerės Ingos Ruginienės bandymą nukreipti pokalbį nuo etinių vertybių link finansinių verčių – atlyginimų kėlimo kultūros darbuotojams?

Tarp kitų priežasčių yra ekspertų kultūros atsiradimas, akademinių ir meno bendruomenių susiskaidymas, viešojo intelektualo įtakos nykimas. Biurokratinis racionalizmas. Daugybę metų universitetuose diegiamas humanitarinių mokslų vertinimas pagal STEM mokslų standartus, prisidedantis prie mito formavimo, esą literatūrologai ar filosofai yra niektauzos, pliurpiantys apie abstrakčias, „paprastam žmogui“ neįkandamas idėjas. Pridėkime populistų klišes apie mąstytojų beprasmį abstraktumą, juos kaltinant nenaudingumu ir pretenzingumu. Šiuolaikinių medijų ir dirbtinio intelekto žala raštingumui, kritiniam mąstymui, dėmesingumui. Galėčiau tęsti, bet akivaizdu, kad kilo tobula audra kvailybei įsisiaubti, politikams leidusi infantilizuoti kultūros bendruomenę kaip neturinčią politinės valios.

Žinoma, intelektualumo vertės visuomenėje korozija iš dalies yra nulemta ir pačios kultūros bendruomenės ar tų žmonių, kurie bando su ja sietis. Šiuolaikinis meno pasaulis dėl tariamojo prestižo, aišku, atrodo patrauklus Gitanui Nausėdai, kuriam svarbiau atrodyti negu būti intelektualu. Tokie žaidimai simboliniu kapitalu, įsivaizduojamo, bet iš esmės neegzistuojančio skonio demonstravimas, kad savo rinkėjų ir kolegų būtum palaikytas didžiu skaitovu ir meno gerbėju, nėra nieko nauja. Gilesnė problema, mano požiūriu, yra ta, kai Lietuvos kultūriniame gyvenime turime leidinių, bendruomenių, asmenybių, bookstagramerių ir artfluencerių, kurie laviruoja tarp kultūros ir komercijos norėdami atrodyti kaip intelektualaus ir meniško gyvenimo palaikytojai, bet nesugeba išspausti nė menkiausios žinutės apie solidarumą su kultūros bendruomene, kurios dalimi jie vaizduojasi esą. Turėdami didžiules auditorijas ir pasiekdami tiesiogiai su meno pasauliu nesusijusius žmones, jie renkasi tylėti, lyg tai jų neliestų. Bet leisk tam tęstis, ir nepaliestų nebus.

Matome du iš pažiūros priešingus santykius su kultūra: viena vertus, turime kvailinamas mases, kurios niekina bet kokias intelektualumo apraiškas, kita vertus, turime išsilavinusius žmones, kurie yra labiau suinteresuoti meno ir intelektualumo idėjos fetišizavimu, kad atrodytų, kaip prancūzai sako, chic. Tačiau problema išsikeroja iš tos pačios šaknies, nes tiek vieni, tiek kiti mato kultūrą kaip dekoraciją. Kad kultūros bendruomenės vienybė dar labiau sutvirtėtų, turėtume pirmiausia naikinti savyje ir aplinkui vešantį performatyvumą, kuris žmogaus savastį paverčia tuščiu kiautu.

Kur pats esu šioje situacijoje? Premijos artimiausiu metu negresia, honorarą už šį tekstą paaukojau Ukrainai, tad leisiu sau sudėti kelis asmeninius akcentus.

Esu iš šeimos, kur nei proseneliai, nei seneliai, nei tėvai neužsiima kultūros darbu – mama dirba staklininke vėjo malūnų įmonėje, o tėvas – griovėju statybose. Esu pirmas giminėje, baigęs ne tik bakalauro ir magistro studijas, bet apskritai universitetą. Kaip ir Akvilina Cicėnaitė rašo esė „Liudyti tekstu ir kūnu“ (LRT, 2025 m. spalio 5 d.), būdamas maždaug dešimties metų įsikaliau į galvą, kad noriu rašyti ir sieti savo gyvenimą su knygomis, o dabar esu įsitikinęs – nieko kito nebenoriu ir nebegaliu veikti. Esu bejėgis prieš savo nuobodulį, o užsiimti veiklomis ir darbais, kuriems nejaučiu aistros, atrodo nepadoru šiais mirtingumo nuojautų itin persmelktais laikais. Tėvai porą kartų bandė švelniai pastūmėti į karjerą, iš kurios galima patogiai prasigyventi, bet greitai suprato, kad atsimušė į jų pačių perduotus genus ir charakterį – nepalaužiamą užsispyrimą. Nors patys nėra intelektualai, jie parodė tikrą intelektualumą suteikdami man laisvę domėtis įvairiausiomis žmonių patirtimis, kurti, tyrinėti ir mėgautis tų patirčių įprasminimo formomis – per literatūrą, filmus, muziką, teatrą ir t. t. Jie žinojo, kad piniguose nesimaudysiu, bet tai nestabdė leisti man rinktis ir sykiu nepuoselėti iliuzijų, neva bus lengva.

Tikiu, kad Lietuvoje tikrai esu ne vienintelis. Didesnę kultūros bendruomenės dalį sudaro iš vidutiniškų šeimų kilę žmonės su vidutiniškomis pajamomis ir vidutiniškais išsilavinimais. „Paprasti“ žmonės. Kultūros kritikė Ayan Artan savo esė „Ginant pretenzingumą“ („In defense of pretension“), kurią reikėtų kiekvienam skaityti kasdien, rašo: „Niekas geriau nesupranta žinojimo vertės negu dirbančiosios klasės vaikas.“ Žinau, kad mano bendraamžiai menininkai, muzikantai ir literatai, kuriuos galiu laikyti jaunąja kultūros kūrėjų karta, pradėjo kurti ne iš noro įsitraukti į politines batalijas ir murkdytis po tokių politikų kaip Remigijus Žemaitaitis pagiežingų minčių pelkę, o iš užsidegimo ir pareigos realizuoti save autentiškiausiu būdu, kuris jiems prieinamas. Nors antiintelekto apaštalai ir jų piktavaliai ar paprasčiausiai suklaidinti sekėjai negali pakęsti, kad kurie nors iš mūsų vis dėlto gali gyventi prasmingai.    

Informaciniame lauke kovojantys naratyvai sukuria trikdantį triukšmą. Visi naratyvai – R. Žemaitaičio ir į jį panašių, prezidentūros, socialdemokratų, kultūrininkų, menininkų – dėl kakofoniškos kiekybės gali nuvarginti ir atbukinti protestuojančiųjų valią. Pasiekiama pertekliaus ir išsisėmimo riba, kai natūraliai kyla abejonė, kam išvis verta kartoti šituos pasakojimus. Kultūros bendruomenės padėtis išties gali atrodyti liūdnai, gali svirti rankos, nes kam švaistyti jėgas bandant pasiekti tuos, kurie jau seniai užsidengę akis, užsikimšę ausis ir nenori išgirsti to, ką turime pasakyti. Kam rašau šitą tekstą, jeigu žinau, kad tie, kuriuos labiausiai norėčiau paveikti ir pakeisti, jau nustojo skaityti po pirmųjų sakinių, išvadinę mane veltėdžiu, vienų ar kitų politinių jėgų nupirkta fondų siurbėle? Ar išvis yra prasmės rašyti ir piktintis?

Yra.

Pyktis, kylantis iš nepasitenkinimo bukumu ir neteisybe, yra tiesos likučių apraiška ankančiame pasaulyje. Kai būname sąžiningi sau, kai leidžiame sau pykti ir būti pažeidžiami tiesos akivaizdoje, realybės prošvaistės prasiskverbia atgal pas mus pro politinio spektaklio mechanizmą. Nustoti kalbėti, piktintis, burtis ir veikti būtų didžiausia klaida – to nuo valdžios apgirtę populistai tik ir laukia. „Posttiesos“ pasaulyje yra mūsų naratyvai prieš jų naratyvus, bet mūsų pyktis, maitinamas meilės menui, kultūrai ir tiesai, išsilaikys ilgiau negu cinizmas ar politinių lyderių šlapiaskudurystė. 

Šio rudens šokas, kad ir kokiomis skausmingomis aplinkybėmis, buvo seniai reikalingas kiekvienam kultūros lauko žmogui. Tai postūmis ištrūkti iš inercijos, grindžiamos politikos ir kultūros sričių atskirtimi. Ženklas apmąstyti savo tapatybę ir grįžti prie seno egzistencialistų (kokiu save ir laikau) principo – įsipareigoti tam, ką myli ir kuo tiki. Suprasti, kad visi esame neatšaukiamai įsipynę į tikrovės tinklą, kad kiekvienas pasirinkimas veikti, kaip ir kiekvienas pasirinkimas būti apatiškam, turi atgarsių, kurie nuolat grįžta atgal pas mus pačius. Intelektualai niekada nebuvo mėgstami visuomenės, juos vienaip ar kitaip persekiojo ir tildė, jie visada buvo nepatogūs esantiems galios pozicijose. Tad patogumas, juo labiau nuolankumas, turi tapti svetimais marškiniais kultūros žmogui. Kultūroje – jeigu ji yra šis tas daugiau negu kavos staliukų knygos ir pozavimas su vyno taure parodoje – nieko nėra patogaus.

Leisiu sau baigti žodžiais iš vienos senos MTV laidos, kuriuos kažkodėl dažnai prisimenu ir kurie galėtų tapti padrąsinimu kiekvienam kultūros bendruomenės žmogui, kartu perspėjimu žmogiškumo iškamšoms valdžioje: find out what happens when people stop being polite, and start getting real.