Gytis Norvilas. Bartas, Lietuva – sutemose. Švinta, bet neapsimoka

 

Šarūno Barto „Sutemose“, kino salėje, sėdėjome keturiese. Seniai nesu taip žiūrėjęs. Keturiese. Legendinėje „Ozo“ kino salėje, Vilniuje, keturiems filmo nerodydavo, liepdavo susimesti už penktą, nes kitaip – žemiau ribos, kiaurai neapsimoka. Suprantama. Kažkada taip žiūrėta Bergmano „Žemuogių pievelė“. Tad „Sutemose“ greičiausiai ėjo į minusą, nešėm ir generavom nuostolius kino salei, o ir prekybcentriui. Jau neblogai, šie ir taip apaugę taukais ir nesidalina. Ir kas apskritai čia dar apsimoka? Rūšiuoti šiukšles apsimoka? Geras menas apsimoka? O kultūrinė spauda? Trenktis 200 km prie artimųjų kapų apsimoka? Motina? Senatvė? O prisipažinti, kad susimovei? Ne. Kad finansuoti švietimą neapsimoka, jau seniai aišku ir matome. Na, žinoma, banalybės.

„Sutemose“ irgi, kaip supratote, niekas neapsimoka, viskas be jokios perspektyvos. Visa filmo temperatūra minusinė, geriausiu (nors išties bjauriausiu) atveju apie 0 °C – viską valdo šlapdriba, rūškanas dangus, dargana. Net salėje sėdėdamas jauti, kaip į kaulus eina, o praeities šaltis groja esminiais registrais. Kai, išėjęs iš salės, it išlindęs iš bunkerio ar iš tos kadre vis šmėžuojančios partizanų katedros – brezentinės palapinės (kelis kartus kadai panašioje miegojau prie nulio vasarį palei Ūlą, Merkį, Merą – nepamiršiu), patenki į pažadėtąjį prekybcentrio rojų ir pro vitriną regi ką tik apleistą kavinės stalą su apgraužtais picų gabalais, eglutes, girliandas, girdi pirkimo orgazmą patirti stimuliuojančią neįpareigojančią muziką, išties pasidaro nejauku, praeitis per gerklę traukia kaip pjūklas. Gausa, apie kurią kalbėti (būsiu tikslus) prieš 71 metus būtų stačiai neįsivaizduojama. Filmo veiksmas – 1948-ieji, partizaniniame kare lūžio laikotarpis: iš esmės visiems jau buvo aišku, kad tas karas po karo tikrai yra vienui vienų, tiesiogine prasme partizanai gyvi sulindo po žeme.

Apie patį filmą pasakysiu tiek: tai iki šiol turbūt autentiškiausia kino juosta apie pokarį ir partizaninį karą ir kur jame buvo žmogus. Čia Š. Barto filmas: rūškanas, vangus, nuobodus, klampus kaip pažliugęs ūkininko Pliaugos kiemas, rudens ar pavasario kelias, kaip pats žmogus. Visų iki tol susuktų partizaninės tematikos filmų fone šis yra KINAS, be lozunginio ir zefyrinio patrio­tizmo bei kremo, kurio prifarširuoti skepsį ir pyktį taip keliantys rusiški pseudoherojiniai epai. Tas pats propagandinis registras, literatūriškumas, didaktika labai ryškūs ir visose emilijose iš laisvės alėjų, ir panašiuose kino pudinguose. Žiūrėdamas tokios kraujo grupės filmus visada bijau, kad tuoj iššoks koks nors didvyris ir rodys didvyriškumą. Didvyris – tai ideologinė išnara, patriotizmo protezas, liguista dabarties pretenzija. Didvyrių verčiau saugotis. Kai Virginijus Savukynas LRT per „Istorijos detektyvus“ (2017 m. laida, neseniai kartota) ima istorinius veikėjus rūšiuoti į didvyrius ir nedidvyrius – supranti, kad jau tikrų tikriausia tamsa, pašaras primityvizmui ir mūsų gyvulių ūkiui. Praeitis, partizaninis karas – nėra ir nebuvo paradas, nors kažkam jį, deja, taip norėtųsi matyti.

Kadaise 8 metus dirbau Lietuvos ypatingajame archyve su KGB dokumentais, bylomis, su visa pokario mėsa. Tada iš dokumentų ji atrodė labai gyva, dar trūkčiojanti. Patikėkite, žinau, ką šneku. Visas tas bylas kiekvieną dieną po 8 valandas skaičiau non stop, žiūrėjau. Visas archyvas – tai nesibaigiantis bartiškas filmas. Beveik 18-os kilometrų (tiek esti dokumentų). Ir jį reikia rodyti nieko nekaišant į stalčius, kitaip liksim prifarširuoti iliuzijų, lengvai pastumiami. Kitaip tariant, geriau likti be tų žaislų-iliuzijų rankose, kad niekas negalėtų atimti, turim jų atsikratyti patys. O kai iš bylose esančių vokų su įkalčiais ištrauki plaukų kuokštus, dantis ar kulką, jau buvusią partizano kūne – iliuzijos išgaruoja greitai.

Socialiniuose tinkluose ir medijose VĖL beįsiplieskiantis šaršalas – ultrapatriotų, nors greičiau pseudopat­riotų, ir, be abejo, „žinovų“ puolimas Š. Barto atžvilgiu (dar pabarstant #MeToo pudra) – nė kiek nestebina. Kodėl „vėl“? Tai tik kita dalis to paties pasakojimo: Lukiškių aikštės „Vyčio“ (Trojos arklio?) stūmimo, Noreikos lentos gynimo, Cvirkos paminklo, Žaliojo tilto skulptūrų griovimo, Salomėjos Nėries plakimo, Ivaškevičiaus (beje, labai jau vidutiniško romano „Žali“) ūjimo ir netgi, sakyčiau, žiūrint retrospektyviai, Lietuvos trinkelizacijos, medkirtystės... Susisiekiantys indai.

Š. Bartui papilti kaltinimai partizanų menkinimu, istorijos iškraipymu ar net tarnavimu Rusijos interesams neatlaiko jokios kritikos, yra neadekvatūs ir turbūt juos galima nuleisti į pamazgų duobę, negirdomis. Bėda ta, kad toks naratyvas stiprėja ir tai bendra Europos tendencija. Nereikia niekur toli žiūrėti: ultradešinysis flangas, trenkiantis radžvilišku prakaitėliu, su jam būdinga ksenofobijos, rasizmo, o ir homofobijos doze, yra gana ryškus ir gajus patraukti pilkąją masę. Nieko nauja nepasakiau, žinomos tiesos.

Tai tik parodo, kiek dar gajūs mitai, iliuzijos ir įsivaizdavimai, stovintys ant romantiškojo „nuo jūros iki jūros“ mito ir kliedesio, šiandien įgyjančio rafinuočiausių ir keisčiausių formų, ir, regis, su tomis šmėklomis gyvensime dar ilgai.

Vis dėlto, sakyčiau, švinta, gal ir ne vien todėl, kad žiemos saulėgrįža, saulė pradės kilti aukščiau. Nors kai kam ir pasirodys, kad ir tai visiškai neapsimoka.

Draugai