Linos Juškauskaitės nuotrauka.

 

„Proto miegas gimdo pabaisas“, – užrašė ispanas Francisco Goya (1746–1828) vienoje garsiausių graviūrų. Manau, tas pat saldus miegutis gimdo ir pasakojimus apie genijus, pageidautina, išprotėjusius. Vienas jų – F. Goya. Išprotėjęs genijus, apkurtęs dėl paslaptingos ligos. Tvankias Madrido naktis virpina jo geidžiančių kilmingų damų vėduoklės, tolumoje girdėti kankinamų žmonių klyksmai, arenoje liejasi buliaus kraujas, grasinančiai skamba žiauraus inkvizitoriaus juokas, o begalinė vienatvė ir siaubas teptuku pereina ir apsigyvena šiurpulius keliančiuose juoduosiuose paveiksluose. „O, taip, duokit daugiau! Dar daugiau paslapčių, uždraustos erotikos, vienatvės ir nemigo naktų, norime viską žinoti apie šį tapytoją kuo detaliau!“ – prašo knygų skaitytojų ir filmų žiūrėtojų akys. Iš sapno gerai žadina faktai. F. Goya tai žinojo, mes tai žinome. Tik ne visada to norime.

Neseniai skaičiau 2020 m. pasirodžiusią meno istorikės Janis A. Tomlinson biografiją „Goya: Port­rait of an Artist“ („Goya. Dailininko portretas“). Nei aistringos love-story su gražuole Albos kunigaikštiene, nei inkvizitorių, žvilgsniais lyg adatomis smaigstančių odą, nei teptuku mosuojančio išprotėjusio vienišo genijaus. Meno istorikė vietoje jausmingų šauktukų ir tamsių daugtaškių pasitelkia nuorodas į dokumentus ir šaltinius.

F. Goya karjeros aukštumose laikėsi visą gyvenimą, prie visų valdžių. Buvo pirmuoju rūmų dailininku valdant net trims Ispanijos monarchams, sumaniai išvinguriavo ir per Napoleono okupaciją. Tai buvo sudėtingi permainingos politikos laikai – jam dažnai teko matyti, kaip politiniuose sūkuriuose skęsta jo klientai ir globėjai, o tuoj išnyra nauji. Kaip jam pavyko? Charizmatiškas pašnekovas, geras bičiulis, šeima besirūpinantis žmogus. Aistringas medžiotojas ir koridos gerbėjas, vyrų ir moterų madų žinovas, kryptingai užsibrėžtų tikslų siekiantis elito intrigų gliaudytojas, taip pat verslus žmogus. Vaikystėje patyręs skurdo ir pats savo darbu iš jo išlipęs, vėliau jis visada ne tik gerai uždirbo, bet ir protingai investavo tiek į vertybinius popierius, tiek į nekilnojamąjį turtą.

47-erių apkurto, iš likusių ligos aprašymų šiandien neįmanoma nustatyti priežasties. Tačiau pasakojimas, jog kurtumas pakeitė jo charakterį ir gyvenimo būdą, prasilenkia su faktais. Netrukus po apkurtimo (bet ne dėl to) jis karjeros laiptais kyla iki aukščiausio įmanomo taško – tampa pirmuoju karališkuoju tapytoju, taip pat išrenkamas Karališkosios dailės akademijos direktoriumi, išpopuliarėja kaip aukštuomenės portretistas. Greta tapymo pradeda vis daugiau piešti, o tai logiška – juk dėl kurtumo šalimais visada reikėjo turėti bloknotą ir rašiklį tam, kad susikalbėtų su aplinkiniais. Piešimas laisvą minutę ilgainiui tapo raižinių serijomis, kurių garsiausia – „Los Caprichos“. Nėra jokių dokumentų, kad dėl šių groteskiškų, to meto aktualijas ir personas šaržuojančių graviūrų menininkas būtų turėjęs nemalonumų. Inkvizicija jo pavardę sužinojo daug vėliau, kai į viešumą pakliuvo privačiam asmeniui tapyta „Nuoga macha“. Tapytojui buvo išsiųstas kvietimas pasiaiškinti, tačiau jau garbaus amžiaus pirmasis dvaro tapytojas jį greičiausiai tiesiog ignoravo.

Būdamas 73-ejų nusiperka namą su žeme Mad­rido pakraštyje, jį renovuoja, sutvarko ir ištapo paveikslais, kuriuos dabar vadiname juodaisiais. Klausimas, kiek šių paveikslų tapybos priklauso F. Goyai, o kiek – po jo mirties paveikslus gana grubiai restauravusiam ir ant drobės perkėlusiam menininkui, nėra naujas. Vis dėlto J. A. Tomlinson nustebino siūlymu kalbant apie juoduosius paveikslus atsisakyti išprotėjusio vienišiaus klišės. Ji primena, kad XIX a. pradžioje kaip miestiečių pramoga buvo madingos fantasmagorijos – optinės iliuzijos, vaizduojančios skeletus, vaiduoklius, žiauriai nužudytus numirėlius. Daug kraujo buvo ir medžioklėje bei koridoje. F. Goyos ir jo amžininkų oda buvo gerokai storesnė nei mūsų, tad visai tikėtina, kad šie jo paveikslai buvo tiesiog ekscent­riškas originalios namų aplinkos kūrimas.

 

Francisco Goya. „Proto miegas gimdo pabaisas, Nr. 43“, 1797–1798

 

Išprotėjusio, vienišo ir nelaimingo seno tapytojo vaizdinys greitai tirpsta skaisčioje pietų Prancūzijos saulėje, gal todėl F. Goya istorija dažniausiai baigiama pasakoti ties savo vaikus ryjančiu Saturnu. Bet ne, ji tęsiasi! 78-erių jis prašosi ilgų atostogų ir vyksta į Prancūziją, netrukus Bordo prie jo prisijungia jauna moteris Leocadia Weiss su savo vaikais. Jie gyvens kartu, F. Goya su meile mokys tapybos amato gabią 11-metę mergaitę Rosariją, pats kurs dailias miniatiūras. Sulaukęs 82-ejų mirs gana greitai ir ramiai, savoje lovoje, apsuptas jį mylinčių žmonių. Tik po mirties prasidės agresyvios turto dalybos, paveikslų padirbinėjimas, kažkas net iškas kapą ir pasiims jo galvą – galbūt nuo šios istorijos ir prasidės iki šiol pašnibždomis pasakojamas tamsus sapnas apie išprotėjusį genijų.

Galbūt tokių istorijų kūrėjams ir klausytojams F. Goya būtų skyręs vietelę savo „Los Caprichos“ ar „Los Disparates“. Beje, verta atsiversti ir peržiūrėti šiuos graviūrų ciklus. Juose pasakojama apie, pasak paties F. Goyos, bet kuriai civilizuotai visuomenei būdingus reiškinius, išankstinius nusistatymus ir apgaulingą elgesį, kvailumą ir savanaudiškus interesus. Po to pagalvoti, kas gi labiau išprotėjęs: ar bepročiu vadinamas protingas, darbštus, šmaikštus ir pastabus menininkas, ar jo stebėta, kūriniuose užfiksuota ir iki pat XXI a. iš esmės nepasikeitusi publika.